Europa pakankamai savarankiška ir ekonomikos, ir gynybos prasme, kad nesileistų, jog kažkas už ją spręstų. Nei dėdė Vašingtone, nei karo nusikaltėlis Maskvoje. Ta valstybė, ekonomiškai mažesnė už Italiją, užstrigo Ukrainoje, daugiau nei 3 metus negali jos nukariauti, nors kažkada jos kariuomenė buvo laikoma antra stipriausia pasaulyje. Kaip matome, ji gerokai atsilikusi, be kitų pagalbos, pavyzdžiui, Kinijos, Irano, Šiaurės Korėjos, nieko negali padaryti. Bet, aišku, ji turi branduolinį ginklą. Taip, 1939 metais du ūsuoti sprendė kitų Europos šalių likimą, tačiau išėjo ne visai taip, kaip jie nusprendė. Pasaulis susiėmė ir toje istorijoje padėjo tašką. Vienas sprendėjas gyvenimą baigė bunkeryje, kitas jį užbaigė vėliau. Subyrėjo jo valstybė, kažkada subyrės ir sprendėjo iš Maskvos šalis. Deja, žmonių atmintis labai trumpa.
Mes niekaip nesugebame pasimokyti iš praeities. Iš istorijos pamokų jau seniai turėjome padaryti išvadą – negalima leisti, kad kažkas už mus spręstų mūsų likimą. Bet kuriuo lygiu. Aš nebūtinai kalbu apie Europą, Lietuvą ar kokią kitą valstybę. Kalbėkime apie atskirą žmogų, nes visa tai susiję su mūsų prigimtimi. Mums vis reikia lyderio, autoriteto, mokytojo, vedlio, kuris pasakytų, ką reikia daryti. Ir tai atsispindi visur. Jei imtume Lietuvą, tai anksčiau žiūrėjome į burną Maskvai, po to – Briuseliui. Geriausia žiūrėti į patį save. Tai pats racionaliausias, pragmatiškiausias ir brandžiausias dalykas. Bet yra kitaip. Mes esame tokie.
Daugeliui žmonių – žinoma, ne visiems – reikia rankos, į kurią galėtų įsikibti. Ir toks noras atsispindi valstybių santykiuose, jų aljansuose. O šiuolaikinis „minios žmogus“ iš tiesų yra minkštas, viskuo nepatenkintas, vis žiūri, kad jam ką nors duotų. Tačiau gerų dalykų kažkodėl niekas neduoda. Toks jau gyvenimas. Kaip reikiant duoda tie, kurie turi jėgą. Mes patys susikuriame tokias aplinkybes. Manau, lyderių pasigendame dėl to, kad pametėme savo dvasingumą. Jei prisimintume tolimesnę Lietuvos praeitį, tarkime, ankstyvuosius viduramžius, pamatytume, kad visada greta kunigaikščio būdavo ir stiprus dvasinis lyderis, žynys. O mūsų laikais dvasinio lyderio, kuris vestų pagal moralinį kompasą, mes nematome.
Manau, viena neišmokta pamoka yra gana paprasta: silpnumas pritraukia agresiją. Jei Europa tik šiandien po ilgo laiko atsibunda, jeigu jai neužteko to, kas 2008 metais įvyko Sakartvele, 2014 metais Kryme, jei neužteko 3 metų po pilnos invazijos į Ukrainą 2022 metais, jei Europa tik dabar ruošia savo gynybos planus, tai nieko nepadarysi. Įvairių žvalgybų teigimu, pačiu blogiausiu atveju turime kokius 3–4 metus, tad būtų gerai, kad pasinaudotume tais tikrai gana įdomiais planais, kuriuos vakar patvirtino Europos Komisija mūsų Andriaus Kubiliaus dėka. Tačiau jie virs realybe tik tada, kada šalys narės atsibus.
Čia yra pasiūlymas – ir gauti lengvatines paskolas, ir skolintis be limitų. Esu įsitikinęs, kad Šiaurės ir Baltijos valstybės pasinaudos tomis įvairiomis galimybėmis, tačiau ar jomis pasinaudos visi kiti europiečiai? Viltis yra, kad vokiečiai jau bunda, matome buvusio parlamento sprendimus ir žinome, kad būtent Lietuvoje jie rodo tą savo lyderystę. Lenkai atsibudę, tačiau jie turėtų mąstyti ne tik apie save, bet ir apie visą regioną. Bet ar atsibus pietinės valstybės, ar atsibus Prancūzija, netgi Jungtinė Karalystė, kurios gynybos finansavimo lygis dar siekia tik pusę buvusio Šaltojo karo metais? Tai jeigu mes vis dėlto atsibusime taip, kaip jau šiuo metu yra atsibudusios Baltijos ir, galima sakyti, Šiaurės šalys, bent jau Suomija, tai istorinės klaidos gal ir nesitęs. Bet jeigu toliau tik kalbėsime apie istoriją, bet nieko nedarysime, jos gali pasikartoti.
Lietuvos istorijos pamokos primena ir tai, kad vienas dalykas – kaupti karinę jėgą, stiprinti savo kariuomenę, o kitas – valia ją panaudoti. Valia priešintis, o tokio sprendimo 1940 metais nebuvo. Bet po to vis tiek juk teko priešintis miškuose. Istorinė pamoka yra aiški: mes privalome priešintis nuo pirmosios minutės, o dar geriau tą pasipriešinimą išugdyti šiandien, prieš tą minutę, kad ta minutė niekad neateitų. Geriausias pavyzdys būtų suomiai, kurie niekada nemažino gynybos finansavimo ir į visuotinę gynybą įtraukia visus piliečius.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
