Tai ne pirmas ir, manau, ne paskutinis kartas: Lietuvos politinėje istorijoje jau yra buvusios trys liberalios partijos. Tai nėra gerai, bet ką darysi. Žmonėms tiesiog teks atsirinkti, už ką balsuoti. Manau, jie jau įpratę tai daryti. Vieną kartą per rinkimus nugali viena, kitą kartą – kita. Deja, bet tai tapo tarsi tam tikru dėsniu. Žinoma, būtų geriau, kad liberalių partijų būtų mažiau. Kartą Lietuvos politikoje turėjome vieną liberalų partiją – tai buvo Liberalų ir centro sąjunga, kuri buvo įsteigta 2003 metais, kai susijungė Lietuvos liberalų sąjunga, Modernieji krikščionys demokratai ir Lietuvos centro sąjunga. Tas laikotarpis, kai veikėme bendrai, buvo labai neilgas. Po trejų metų nuo Liberalų ir centro sąjungos atsiskyrė Liberalų sąjūdis.

Ar Laisvės partijos pavadinimas dar labiau neklaidins rinkėjų, balsuojančių už Laisvės sąjungą? Na, mes juk negalime priversti kitos politinės partijos ieškoti kitokio pavadinimo, kad nebūtų beveik toks pat, kaip ir mūsų. Jie pasirinko žodį „laisvė“ – ponų valia! O rinkimai parodys, kas yra tikrieji laisvės šaukliai.

Kuo būtų galima paaiškinti tokį liberalių politinių jėgų skaidymąsi? Mano manymu, toks reiškinys būdingas visoms politinėms jėgoms. Čia nėra vien tik liberalų ypatumas. Matyt, yra tam tikra politinė logika, politinė dinamika. Aišku, ji ypač skausminga liberaliajame politinio spektro sparne. Mažiau tai pastebima konservatyviajame. Nežinau, kuo tai būtų galima paaiškinti, čia jau politologai turėtų svarstyti. Manau, kad paprasto, vienareikšmiško atsakymo, tokio, kaip, pavyzdžiui, kalbėjimas apie politinių jėgų lyderių asmenines ambicijas, nėra. Nedrįsčiau samprotauti apie vadovų ambicijas, bet kažkodėl taip atsitinka, kad laisvės, savarankiškumo, nepriklausomybės siekimas visada paskatina nuomonių išsiskyrimą. Ką gi, randasi nauja politinė jėga – tebūnie. Pamatysime, kaip jai seksis rinkimuose. Aš ramiai į visa tai žiūriu, nei dramatizuoju, nei pernelyg sureikšminu.