Tai lazda su dviem galais. Jei vertintume iš demokratinių pozicijų, tikrai, kodėl parlamento narys ar teisėjas turėtų slėptis nuo teisėsaugos už tam tikrų papildomų procedūrų? Iš viešosios erdvės žinome, kad Ukrainoje būdavo mokami dideli pinigai, kad koks oligarchas taptų parlamento nariu ir įgytų teisinę neliečiamybę, kurios vėliau kiti oligarchai nesutikdavo panaikinti. Šia prasme Ukraina yra unikali, nors, atvirai pasakysiu, savo laiku, kai buvau Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas, buvau įvairių institucijų atstovus sukvietęs diskusijos – o gal nebesikankinkime dėl neliečiamybės panaikinimo Seimo nariams, gal ją išvis atšaukime? Tada teisėsaugos institucijos neišdrįso mūsų palaikyti. Svarstė, kad, pavyzdžiui, prieš rinkimus gali būti įvairių provokacijų, bandymų susidoroti. Aš asmeniškai tikiu Lietuvos teisine sistema ir, perskaitęs apie šį Ukrainos parlamento sprendimą, pamaniau, kad tai gali būti dar vienas stimulas padiskutuoti apie tai Lietuvoje. Teisinio imuniteto sistema Europoje yra labai ribota, imunitetas priklauso nuo tam tikros laisvės atėmimo termino ribos. Jei mažesnė nuobauda – gali nuteisti. Pavyzdžiui, Belgijoje parlamento narys gali būti nuteistas iki vienerių metų laisvės atėmimo bausme neprarasdamas savo statuso, jam sudaromos galimybės būti tautos atstovu, nors tai atrodo gana karikatūriška. Tačiau tokių dalykų Europoje būna. O pas mus požiūris į neliečiamybę, sakyčiau, dar vis XX amžiaus. Manyčiau, labai ribotą imunitetą būtų galima palikti, bet reikėtų įvertinti Europos šalių patirtį ir atitinkamai imtis pakeitimų. Žinoma, tam reikėtų taisyti Konstituciją, nes šiuo klausimu nuostata yra labai griežta. Bet jei sutartume, manau, galėtume ją pakeisti. Dabartiniame Seime dėl teisinės neliečiamybės apribojimo diskusija vyko tik mūsų frakcijoje. Dėl daugumos pozicijos nieko negaliu pasakyti, nors, manau, po Mindaugo Basčio reikalų, o dabar – Irinos Rozovos, dėl kurios gana griežtą, bet teisingą poziciją užėmė Ramūnas Karbauskis, galbūt rastume sutarimą?
Loading ...
