Kaltinimai priekabiavimu – siekiant teisingumo ar susidorojimo?

Apie žinomų asmenų lytinį priekabiavimą į viešumą iškeltos istorijos, neretai nutikusios prieš daugelį metų, verčia svarstyti apie tikruosius tokio viešinimo motyvus.

Apsispręskime dėl nerašytų normų

Gediminas Navaitis, psichologas, psichoterapeutas, Mykolo Romerio universiteto profesorius,

Visuomenė keičiasi. Vienos nerašytos bendravimo taisyklės atgyvena, tampa nebepriimtinos, mes apie jas diskutuojame ir jų atsisakome. Priminčiau turbūt visiems skaitytojams žinomą Antano Vienuolio apsakymą „Paskenduolė“, kuriame pasakojama apie besilaukiančią merginą. Kadangi būsimo kūdikio tėvas dingsta, ji pasirenka nusižudyti, kad nebūtų pasmerkta visuomenės ir apkalbėta.

1985 m. Lietuvoje 4 proc. gimusių vaikų buvo nesantuokiniai. Šiandien tokių vaikų yra apie trečdalis. Jeigu bandysime vadovautis „Paskenduolės“ laikų ar 1985-ųjų normomis, to meto požiūriu ir vertinimais, šiandien atrodysime labai keistai, net kvailai. Kai kuriose srityse pokyčiai laikomi tarsi savaime suprantamais.

Tai, kas šiuo metu vyksta, leidžia mums geriau suprasti šiuolaikinį gyvenimą, labiau atsižvelgti į vakarietiško gyvenimo stilių. Matome, kad susiduria skirtingos normos, skirtingi požiūriai. Teisine prasme aptariama situacija yra visai aiški: tos moterys negali reikšti jokių pretenzijų, nes jų terminai yra praėję. Kaip žmogus, konsultavęs ne vieną konfliktinę vyrų ir moterų bendravimo situaciją, galiu pasakyti viena: tegul tas pasakojimas būna 99 proc. teisingas, tačiau bent 1 proc. jis bus neteisingas. Todėl, kad pasakotoja – nebūtinai sąmoningai – bent šiek tiek iškreipė pasakojimą pagal dabartines savo nuostatas. Štai dėl šios priežasties ir nėra teisinės atsakomybės už minėtus įvykius.

Vadinasi, lieka tik visuomenės nuomonė, jos požiūris į panašias situacijas. Tačiau kokios visuomenės? Jei kalbėtume apie Vakarų šalių, kurioms priklauso ir Lietuva, visuomenę, tai, pavyzdžiui, JAV prezidentas gali susidurti su apkaltos problema dėl nederamo bendravimo su darbuotoja. Prancūzijoje prezidentas kone oficialiai gali turėti meilužę.

Todėl ši diskusija Lietuvai yra labai svarbi – gal pagaliau galėsime suvokti, kokių nerašytų elgesio taisyklių laikydamiesi norėtume gyventi. Kol į tai nebus atsakyta, diskusija šia tema skaldys visuomenę. Šią temą galime svarstyti tik moralinės, o ne realios teisinės atsakomybės požiūriu.

Abi pusės turėtų gerai pasverti

Gintautas Bartkus, advokatas ,

Svarstant šį klausimą reikėtų vertinti du dalykus. Pirmasis – ar buvo padarytas nusikaltimas? Jei taip, ar jam yra suėjęs senaties terminas? Antrasis – vienas iš baudžiamosios teisės tikslų yra ne tik nubausti asmenį, bet ir jį perauklėti. Tačiau kyla klausimas, ar, praėjus ilgam laiko tarpui, bausmė bus efektyvi ir ar perauklėjimas apskritai tokiu atveju įmanomas. Pagrindinis dalykas teisės požiūriu yra toks: suėjus senaties terminui asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Labai svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad senesnius įvykius mes dažnai vertiname šios dienos kontekste. Anksčiau toks elgesys galbūt buvo toleruojamas, priimtinas visuomenei, dabar – tikrai ne. Kad tai parodoma, matyt, yra gerai: tai, kas anksčiau galbūt buvo netgi priimtina, šiandien jau netoleruojama. Tokių dalykų paviešinimas yra savaip prasmingas. Kitas aspektas – kaip ir bet kuriais kitais atvejais, atsiranda galimybė tuo piktnaudžiauti, ypač dėl to, kad visuomenėje tai labai jautri tema. Mes tikrai žinome atvejų, kai žmonės būdavo apkaltinami be pagrindo, neturint jokių įrodymų, siekiant kokių nors asmeninių tikslų, materialinių kompensacijų. Matyt, tokie atvejai irgi galimi. Be abejonės, nekaltumo prezumpcija galioja visiems, tai Konstitucijos įtvirtinta vertybė.

Viena vertus, tokius dalykus, apie kuriuos kalbame, turėtume vertinti atsargiai, kita vertus, turėtume prisiminti, kad jie vyko prieš daug laiko, o kartais ir aplinkybės yra labai neaiškios. Nepaisant to, kaip sakiau, tokių istorijų paviešinimas turi prasmę. Tai akivaizdžiai parodo, kiek mes pažengėme į priekį vertindami tokius veiksmus, o siekti teisybės, kad ir vėliau, praėjus tam tikram laikui, taip pat yra prasminga.

Kuo mažiau laiko praeina nuo tada, kai galbūt buvo padarytas nusikaltimas, tuo lengviau būna jį įrodyti, ir priešingai. Šiuo atveju abiem pusėms reikėtų pasverti, viena vertus, ar bus galima surinkti įrodymų, kita vertus, ar apkaltintas asmuo tikrai galės apginti savo teisybę teisme. Tai gali būti ilgi teisminiai nagrinėjimai, kurių pabaiga neaiški. Suprantama, jau pats viešumas yra labai reikšminga neigiama pasekmė žmogui, apkaltintam priekabavimu.