Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Mūsų akiai neįprastus gyvūnus jūs rasite pavažiavę du kilometrus nuo Mikoliškio Panevėžio link, Medikonių kaime įsikūrusiame Renatos ir Rolando Meleškų ūkyje. 

Tiesą pasakius, šią vietą atradau visiškai atsitiktinai, planuodamas atostogų maršrutą. Pro Medikonius į Panevėžį važinėjame visą gyvenimą ir jei ne atsitiktinė nuoroda internete, niekuomet nebūčiau pagalvojęs, kad čia pat galima surasti dalelę Pietų Amerikos.

Ir nors į atokiau pagrindinio kelio įsikūrusį ūkį neveda jokios nuorodos, čia niekuomet netrūksta lankytojų nei iš Lietuvos, nei iš kaimyninių šalių.

Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Vieni pirmųjų Lietuvoje 

– Jūs manęs pirmiausia paklauskite, kaip mes atsiradome kaime, o ne kodėl auginame alpakas, – kvatojasi mus pasitikdama Renata Meleškienė. – Nei aš, nei mano tėvai neturėjome nieko bendro su kaimu. Vaikystėje net kačiuko ar šuniuko neauginau. Ir jei kas prieš dešimt metų būtų pasakęs, kad gyvensiu kaime, auginsiu gyvulius, mėšiu mėšlą ir priiminėsiu gimdymus, būčiau tokį žmogų išvadinusi visišku bepročiu…

Panevėžietė pasakoja, kad sodybą Medikonių kaime nusipirko 2006 metais su mintimi, kad pamažu susiremontuos čia stovėjusį apleistą namą ir turės vietą, kurioje bus galima leisti savaitgalius ar šventes.

– Aplinkui buvo pustrečio hektaro žemės, kurią reikėjo nuolat šienauti. Prieš septynerius metus pradėjome su vyru svarstyti, ar nevertėtų pradėti ko nors auginti, kas galėtų nuėsti žolę. Kadangi labai myliu gyvūnus, tas „kas nors“ turėjo būti toks, kurio nereikia pjauti ir valgyti. Ir kaip tik tuo metu per „Labo ryto“ laidą parodė reportažą, kad į Lietuvą atvežtos pirmosios alpakos – žolėdžiai švelniakailiai gyvūnai iš Pietų Amerikos. Po mėnesio svarstymų įsigijome pirmąsias keturias alpakas. Po kurio laiko dar šešias, o prabėgus metams – dar keturias, tad iš viso jau turėjome keturiolikos gyvūnų bandą.

Renata ir Rolandas – vieni pirmųjų alpakų augintojų Lietuvoje. Netrukus juos susirado verslininkas iš Švedijos, mūsų šalyje užsiimantis statybų verslu, o gimtinėje turintis veislinių alpakų ūkį.

– Jis pasiūlė mums bendradarbiauti ir auginti Lietuvoje veislines alpakas. Deja, nuvykę į Švedijoje esantį jo ūkį, supratome, jog tai neįmanoma. Kodėl? Dėl kainos. Lietuvoje pasakius, kad alpakos patelė kainuoja tūkstantį eurų, daugeliui akys ant kaktos iššoka. O švedo auginamų patelių kaina buvo netoli penkių tūkstančių eurų… Niekas už tokią kainą mūsų šalyje nepirks…

Aidos GARASTAITĖS nuotrauka

Ponia Meleškienė pasakoja, kad alpakos nėra pigūs gyvūnai, veislinis patinas gali kainuoti ir 10, ir net 15 tūkstančių eurų. Tiesa, Medikonių kaime įsikūrusiame ūkyje tokių brangių gyvūnų nėra, čia ganosi paprastos, neveislinės alpakos.

Gražus, bet daug dėmesio reikalaujantis gyvūnas 

– Manęs prieš keletą metų žurnalistai klausė, ar nebijojome pradėti auginti mūsų kraštui neįprastų egzotinių gyvūnų. Anuomet baisu nebuvo, bet po septynerių metų praktikos nebūčiau tokia savimi pasitikinti. Tai gyvūnas, kuris natūraliai gyvena visiškai kitokioje aplinkoje, ir jo auginimas – didžiulė atsakomybė.

Alpakos minta žole ir yra vertinamos visame pasaulyje dėl aukštos kokybės vilnos, kuri yra naudojama panašiai kaip ir avių. Tačiau alpakos gali pasigirti net 22 skirtingais vilnos atspalviais – nuo visiškai juodos, sidabrinės iki rudos, gelsvos ar net pačios balčiausios.

Tačiau norint jas užauginti, rūpesčių netrūksta.

– Gamtoje alpakos gyvena kalnuose. Laipiodamos uolomis jos nusidildo nagus. Kadangi pas mus kalnų nėra, tenka kas tris mėnesius karpyti nagus. Šie gyvūnai neturi viršutinės dantų eilės, tad apatiniai perauga, todėl bent kartą per metus tenka tvarkyti ir dantis. Dažniausiai tai atliekame tada, kai kerpame vilną. Iš Belgijos siunčiamės specialius papildus, kurie suteikia reikiamų veikliųjų medžiagų ir mikroelementų.

Aidos GARASTAITĖS nuotrauka

Alpakos dažniausiai kerpamos kartą per metus, dažniausiai – pavasarį.

– Jau kelinti metai mūsų gyvūnus kerpa lenkų specialistai. Iš pirmo žvilgsnio, pats procesas galbūt niekuo nesiskiria nuo avies kirpimo, tačiau reikia labai gerų įgūdžių, kad nesužeistum, nesupjaustytum alpakų. Be to, reikia nukirpti taip, kad būtų galima padaryti siūlus. Jei vilnos karpiniai bus trumpi, karšykloje viskas išbyrės ir siūlų nebus. Todėl kerpant vilna iš karto yra rūšiuojama. Pati vertingiausia – nuo kaklo iki uodegos. Kai ją nukerpa – išeina savotiškas „pledukas“. Iš jo išrankioju šapelius, šiukšles ir vežu į Plungėje esančią karšyklą. Iš ten, jau siūlų pavidalu, vilnos grįžta namo ir po vieną sruogą plaunamos rankomis. Kadangi alpakų vilna neturi lanolino ir labai greitai įsielektrina, jos negalima plauti prieš karšimą. Šiemet atvažiavę lenkai per dvylika valandų nukirpo 46 alpakas. Tiesa, kirpimo planus sujaukė koronavirusas – dėl uždarytų sienų kirpėjai galėjo atvykti tik birželio pabaigoje.

Kiek galioja… kojinės?

Alpakų vilna yra labai lengva, tvirta, nedegi ir tinka alergiškiems žmonėms, nes, skirtingai nuo avių vilnos, neturi lanolino. Be to, alpakų vilną lengva nudažyti, ji nepraranda blizgesio ir tvirtumo, joje nesiveisia dulkių erkutės.

Iš Renatos ir Rolando Meleškų ūkyje užaugintų alpakų vilnų siūlų mezgamos kojinės, pirštinės, gaminamos antklodės. Visa tai galima įsigyti čia pat įrengtoje nedidelėje krautuvėlėje.

Aidos GARASTAITĖS nuotrauka

Čia esanti produkcija iš pirmo žvilgsnio nėra pigi – kojinės kainuoja 25, pirštinės – 20 eurų.

– Kartais manęs klausia, koks pirštinių ar kojinių galiojimas… Žmonėms atrodo, kad brangu, bet jie pamiršta, kad tai šimtaprocentinė alpakų vilna, kurios auginimą, paruošimą ir sutvarkymą mes kontroliuojame nuo pradžios iki galo. Alpakos – švelniavilniai gyvūnai. Jų vilna šešis septynis kartus šiltesnė nei avies. Kadangi nėra lanolino, tai ir kojinės, ir antklodės labai lengvai praleidžia prakaitą ir žmogus jaučiasi komfortiškai.

Terapiniai gyvūnai 

Užsukus į aptvarą mus pirmiausia pasitinka dvi gražuolės lamos. Jos akivaizdžiai įpratusios prie lankytojų – pribėga prie pat mūsų ir vos neliečia snukiu nosies. Gyvūnas didelis (kone dvigubai didesnis už greta besiganančias alpakas), jo galva – žmogaus galvos aukštyje.

Aidos GARASTAITĖS nuotrauka

Įdėmiai žiūrime vienas į kitą. Tamsios akys, pailga snukio forma, stačios ausys… Kažkas jose yra aristokratiško…

– Užsienyje alpakų ūkiuose laikoma bent jau po vieną lamų patiną tam, kad apgintų nuo kitų gyvūnų ir išskirtų besipešančius. Mūsiškiai su plėšrūnais dar nesusidūrė, o kai pešasi alpakos, lamos tai su malonumu stebi, joms labai gražu. Skirti peštukų neskuba, – kvatojasi Renata.

Netrunka mus apspisti ir alpakų pulkas. Jos žino, kad lankytojai greičiausiai pavaišins skaniais papildais (jų galima įsigyti prieš įeinant į aptvarą), tad drąsiai eina link žmogaus.

Įsipilu į delną saujelę pašarų ir ištiesiu ranką. Akimirka, ir aksominis snukis paliečia mano pirštus… Kol alpaka ėda, atsargiai glostau jos galvą.

– Tai iš tiesų stebuklingas gyvūnas, kitaip ir nepasakysi. Jie labai socialūs, draugiški, linkę bendrauti. Visus svečius pasitinka, prie kiekvieno prieina, stengiasi „pabučiuoti“. Buvimas šalia jų ramina ir atpalaiduoja. Yra buvę lankytojų, kurie net apsiverkė… Visame pasaulyje labai populiarios alpakų terapijos. Joms atrenkami patys ramiausi, paprastai kastruoti patinai. Juos veža į ligonines, senelių namus, vaikų darželius, kur leidžiama glostyti, vedžioti, maitinti iš rankų, – pasakoja Renata.

Šeimos ūkyje dabar auga 54 alpakos. Su lankytojais „bendrauja“ tik patinai.

– Kadangi patelės rujoja visus metus, jos laikomos atskirai. Kergiamos paskaičiavus laikotarpį, kad jauniklis gimtų pavasarį, kai jau šilta, tuomet jų imunitetas būna gerokai stipresnis. Atvedamas patinas. Pats procesas trunka apie 45 minutes. Po septynių parų patinas atvedamas pakartotinai. Jei patelė spjaudosi ir neprisileidžia – tai ženklas, kad ji laukiasi. Jei gulasi ant žemės – procesas kartojamas. Alpakų nėštumas trunka vienuolika su puse mėnesio. Kadangi jos nelaižo savo naujagimių, todėl ką tik atvestus jauniklius tenka sausinti ir valyti rankšluosčiu. Jei oras šaltesnis – naudojam plaukų džiovintuvą. O jei būna visiškai šalta, tenka jauniklius aprengti specialiai jiems pasiūtais paltukais. Taip kad rūpesčių netrūksta.

Beje, alpakos pavydėtinai švarūs gyvūnai. Visa banda tuštinasi vienoje vietoje. Tvarte jų „tualetas“ taip pat yra atskirai nuo gulimų vietų.

Kviečia užsukti 

Pastaruosius ketverius metus ūkis priima lankytojus. – Mane ant kelio užvedė viena mokytoja iš Latvijos. Sako, imk bent simbolinį mokestį, juk kainuoja ir veterinaro paslaugos, ir papildai, ir priežiūra. Padėjo septynis eurus ant kelmo, sako, čia pirmai pradžiai, ir išvažiavo.

Apsilankyti Renatos ir Rolando Meleškų ūkyje galima kone kiekvieną dieną, tik šeimininkai primygtinai prašo iš anksto pasiskambinti bei susitarti vizito laiką (kontaktus galima rasti jų interneto svetainėje www.alpacas.lt)

– Tai nėra zoologijos sodas, kur gali kada nori atvažiuoti ir vaikščioti. Gyvūnų, aptvarų, aplinkos priežiūra atima daug laiko. Samdomų žmonių nėra, viską darome patys, o tam reikia laiko. Galų gale mes čia pat ir gyvename… Todėl visų lankytojų nuoširdžiai prašome prieš atvažiuojant būtinai pasiskambinti.

Beje, jei klastingas virusas nesujauks planų, rugpjūčio 22 d. Meleškų ūkyje įvyks kasmetė Alpakų šventė, į kurią kviečiami ir suaugusieji, ir vaikai.

Susipažinti su iš alpakų vilnos pagaminta produkcija mūsų rajono gyventojai turės galimybę ir rugsėjo 5–6 dienomis Raubonių vandens malūne vyksiančiame festivalyje „Vilnonės dienos“.

Alpakomanija 

Renata apie savo augintinius gali pasakoti valandų valandas. Kiekvienas jų turi savo unikalų charakterį, elgesį ir net gyvenimo filosofiją.

– Jie kaip vaikai, prikrečia visokių zbitkų. Smagiausia, žinoma, kai pabėga. Tuomet gainiojame juos po aplinkinius ūkininkų laukus… O čia mūsų Šnekutis. Labai mielas, jaukus ir smalsus, tik turi keistą, nesuprantamą pomėgį. Kai ateina lankytojai, nusižiūri kokią „auką“, pribėga iš nugaros ir parverčia ant žemės… Dėl to teko jį atskirti nuo visų ir nebeleisti susitikti su žmonėmis… O va ten lakstanti patelė – tarsi šuniukas – smalsi, nenustygstanti vietoje, o kai prieini – glaustosi aplink kojas…

Nors alpakos – valgomi gyvūnai, ponia Renata apie tai net neleidžia užsiminti.

– Jos gyvena 20–30 metų. Ir kai ateis laikas, mes jas visas palaidosim. Suvalgytos nebus nė vienos. Tai – alpakomanija, bet kitokio gyvenimo aš jau nebeįsivaizduoju…

 

Aidos GARASTAITĖS nuotraukos