Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Eilės gimtąja tarme – lyg atminimo paminklas tėviškei

Utenos kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Regina Katinaitė-Lumpickienė žinoma kaip savita poetė, eiles rašanti gimtąja rytų aukštaičių patarme. „Gimtoji tarmė man graži ir brangi, jos gelmės neišsemiamos. Ji tarsi likimo žvaigždė nušvietė mano būties ir kūrybos kelią“, – sako poetė.

Keturis eilėraščių rinkinius – „Gegutės abrūsėliai“, „Paraič nama“, už kurią pelnėte Antano Miškinio literatūrinę premiją, „Undeniu ugniu žalynais“ ir „Tapuolia pūkas aky“ – sukūrėte gimtąja tarme. Ar kasdieniame gyvenime (namie, darbe) irgi kalbate tarmiškai?

Namuose nuo vaikystės šnekėjau aukštaičių tarme, o mokykloje, žinoma, bendrine kalba. Paskui viskas taip ir nusistovėjo – kur būtina, vartoju bendrinę kalbą, o artimųjų rate, dažnai ir kolegų, savajame krašte jau savaime išeina tarmiškai. Po Atgimimo tarminius tekstus dažnai naudojau renginiuose. Su šviesios atminties kolega Jonu Urbonu dešimt metų tarmiškai vedėme respublikinę kaimo kapelų ir liaudies muzikantų šventę „Linksmoji armonika“, kurią tuo metu filmavo Lietuvos televizija. Parūpo ir eilėraščius rašyti tarmiškai. Maniau, išleisiu vieną eilėraščių knygą, bus atminimo paminklas mano tėviškei arba kaip kryžius pakelėje... O štai jau penktoji aukštaičių tarme parašytų eilėraščių knyga laukia leidykloje.

2004 metais išėjo mano pirmoji tarminė knyga „Gegutes abrūsėliai“. Tai buvo drąsus žingsnis. Vieni klausė, kam man to reikia, sakė, kad tarmėje dingsta mano talentas, bet daugelis dėkojo už tarmę, eilėraščiais išleistą į pasaulį, susitikimuose susigraudindavo ir pasakodavo prisiminę savo vaikystę, dainingą gimtąją šnektą, džiaugėsi, kad klausantis atšyla širdis. 2009 metais išleidau antrąją tarminę knygą „Paraič nama“. Esu labai dėkinga savo skaitytojams, kad trumpučius šios knygos eilėraščius jie pajautė ir priėmė į savo širdis. Po to ne vienus metus, būdavo, minioje per kokią nors šventę ima ir pašaukia mane kas nors atpažinęs: „Ei, paraič nama, kaip gyveni?“ Man tai buvo pats didžiausias įvertinimas. Svarbu, kad mano eilėms kuria muziką ir jas dainuoja. Kartais apie dainomis tapusius ankstyvuosius savo eilėraščius išgirstu, kad dainos žodžiai yra liaudies... Tegul taip ir būna.

Ne vieną mano knygą yra parėmusi Lietuvos kultūros taryba, o „Undeniu, ugniu, žalynais“ – ir Lietuvių kalbos draugija.

Regina su kolegomis tarptautiniame poezijos festivalyje „Poezijos pavasaris“ (2014 m.).

Ką laikote savo literatūriniais krikštatėviais?

Mano gyvenime visada buvo žmonių, kurie palaikė, suprato ir skatino kurti. Pirmiausia – mano močiutė Uršulė (mamos mama), paskui visos lietuvių kalbos mokytojos. Visada palaikė tėvai, brolis ir sesė, sūnus, poetas Vytautas Kaziela, leidyklos „Utenos Indra“ direktorius, žinomas literatas Antanas Kibickas – būtent jis pasiūlė išleisti ir rūpinosi mano pirmosios eilėraščių knygelės „Išeinančio gruodžio žvaigždės“ (1991 m.) leidyba. Rekomendacijas į Rašytojų sąjungą man parašė poetai Valdemaras Kukulas, V.Kaziela ir Jonas Jakštas. Dėl tarminės rašybos, kuri nėra norminė, patarė kraštietis prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia. Gyvenimo kelyje sutikau daugybę nuostabių ir šviesių žmonių, savo skaitytojų, kolegų, bičiulių.

Kokių tarmiškai rašančių poetų kūryba jus žavi?

Kad ir kaip būtų keista, civilizacijos šuoliuose tarmės nenuėjo į užmarštį, jos gyvena savo renesansą, o tai mane džiugina ir įkvepia. Visada mielai skaitau tarminę Vlado Braziūno, Ričardo Šileikos, Algirdo Svidinsko, Viktorijos Daujotės kūrybą, tarminių žodžių gyvastimi apgobtus daugelio kitų autorių eilėraščius ir prozą. A.Svidinskas – neeilinė asmenybė, tikras Lietuvos ąžuolas, visa savo esybe puoselėjantis tarmes, dainuojamąjį ir kitą kultūros paveldą.

Utenos kultūros centre svečiavosi poetas Bernardas Brazdžionis su žmona Aldona Irena (centre). Jį lydėjo R.Katinaitė-Lumpickienė ir režisierė Alma Eigerdienė.

Nelengva kalbėti apie poeziją, nes tai jausmų kalba. Kas jus skatina kurti?

Tiesiog pajuntu, kad turiu rašyti. Kažkas kunkuliuoja viduje, norėdamas išsiveržti, kažkoks nenusakomas nerimas... Suvokiu, kad turiu kalbėti, užrašyti tai, ką jaučiu, nors paskui gal ir suplėšysiu. Kaip mano brolis poetas Alvydas Katinas sako: „Tu kaip paukštis – užeina ūpas ir pagiedi.“ Ir aš vis dar noriu giedoti... O rašyti man geriausia namuose, šalia snūduriuojančio katino.

Kas jums gyvenime svarbiausia, be ko nesijaustumėte laiminga, išsipildžiusi?

Mano stiprybė yra namai, artimi žmonės, gamta. Esu labai prieraiši, neįsivaizduoju savęs be šaknų. Kūryboje toli nuo to nenubėgsi – remiuosi ta patirtimi, pojūčiais, dvasiniais įskiepiais, kuriuos atsinešiau iš labai toli, bet išsaugojau lyg viskas būtų šiandien. Branginu tai, ką turėjau nuo pirmųjų gyvenimo dienų, ką man davė likimas ir svarbiausi žmonės. Rašau apie tai, ką esu išgyvenusi, pažinusi, jautusi, apie tai, ką turėjau ir ko neturėjau... Eilėraščiai nėra autobiografija, bet gyvenimo patirtys juose atsispindi. Klausiate, kas man gyvenime svarbiausia? Atrodo, toks paprastas klausimas, bet čia tas pats, jeigu turėčiau atsakyti, kodėl neišskrendu į Marsą. Nes norėčiau tiek daug pasiimti kartu, o leista tiek mažai... Kažkada tikėjau, kad galiu pakeisti pasaulį, ir mėginau... Dabar man sūnus kartkartėmis primena, kad daugiau rūpinčiausi savimi, o ne pasauliu. Turbūt iš šalies matosi geriau.

Kas tie svarbiausi žmonės?

Augau pas senelius, nes dirbančios mamytės tais laikais turėdavo tik 3 mėnesius atostogų. Patyriau ir senelių, ir tėvų meilę, augau jos apsupta. Seneliai (mamos tėvai) man buvo didžiulis autoritetas. Senelis Jonas – liaudies filosofas, žvejys, miško gėrybių žinovas. Kartu leisdavomės į gamtą, klausydavomės tuo metu labai populiarių radijo vaidinimų. Ryškiausia mano gyvenimo kelrodė žvaigždė buvo močiutė Uršulė, savamokslė našlaitė, kilusi nuo Salako krašto. Kito tokio didumo širdies žmogaus niekada nebuvau sutikusi. Darbšti, greita, supratinga, atjaučianti, žmonių gerbiama ir mylima – ji man buvo pasaulio centras. Iš močiutės lūpų išgirdau Kazio Binkio, A.Miškinio, Salomėjos Nėries eiles, skaičiau jos labai branginamas knygas. Močiutė ir pati kūrė eiles, panašias į liaudies dainas. Taip ir neužrašiau jų – nesuspėjau, nes galvojau, kad gyvenimas labai ilgas. Močiutė išmokė maldų, palydėjo į Pirmosios Komunijos šventę. Mes kartu kepdavome duoną, virdavome uogienes, ravėdavome daržus ir labai daug kalbėdavomės. Ji taip ir liko mano Angelas Sargas.

Regina ant močiutės Uršulės rankų su mama ir seneliu Jonu.

Tėvai mus visus (tris vaikus) lenkė prie darbo ir mokslų, mokė mandagumo, atsakomybės ir, žinoma, guldyti galvą už kitą. Tad saldainį dalindavome į tris dalis, kartais net į penkias, jei mama ir tėtis jo norėdavo. Užtekdavo visiems. Ta vienybė išliko iki šios dienos – širdis džiaugiasi, kai broliui ir sesei gerai, ir verkia kartu su jais.

Papasakokite apie savo gimtinę, ar dažnai ten lankotės?

Brangiausieji Juknėnai – mano vaikystės ir jaunystės žemė, gražus Aukštaitijos kaimas su Antano ir Motiejaus Miškinių dvasia, dangų remiančiais klevais abipus kelio, darbščiais žmonėmis. Kažkada vaikystėje labai sielojausi, kai buvo melioruojami laukai, kertami medžiai. Dabar kaimas dar labiau pasikeitęs: nebeliko klevų, į amžinojo poilsio kalnelį iškeliavo artimieji ir daugybė kaimynų. Tačiau liko prisiminimai ir amžinas ilgesys. Nuvažiuoju į tėvų namus, kur gyvena brolis, aplankau senelių sodybvietę (ten kuriasi dukterėčia), užsuku į kapų kalnelį, lankausi renginiuose, kurie vyksta A. ir M. Miškinių literatūrinėje-etnografinėje sodyboje. Kartais gera prisėsti ir patylėti, pasiklausyti paukščių, vėjo...

Papasakokite apie savo darbą kultūros centre. Kas jums teikia džiaugsmą, pasitenkinimą?

Manau, kad man pasisekė darbe surasti tai, ko noriu, ką mėgstu ir turbūt galiu. Visą gyvenimą dirbau pusiau administracinį, pusiau kūrybinį darbą kultūros srityje. Jei reikėtų ką nors pradėti iš naujo, turbūt nieko nekeisčiau. Šiam darbui atidaviau daug širdies, bet gavau galimybę iš arti pažinti meną ir jo žmones, ieškoti ir realizuoti save kūryboje, būti pastebėta ir įvertinta kaip menininkė.

Regina su Zose ir Jurgiu Gaižauskais ir kolegomis po kapelų šventės „Linksmoji armonika“. 

Dabar kultūros paslaugos ir meninė veikla sustabdyta, todėl keliamės į virtualią erdvę, kuriame vaizdo įrašus, instaliacijas, eksponuojame įvairias meno parodas lauko, langų galerijose ir pan. Pagarba Utenos rajono savivaldybės vadovams, kad kultūros darbuotojai nebuvo išsiųsti į prastovas.

Esate parašiusi dešimt inscenizacijų pasaulio pasakų motyvais, kurias rodė lėlių teatras. Per karantiną liaudies pasakas sekate internetu. Ką vaikui duoda liaudies pasakos? Kas jose užkoduota?

Pasakos atveria platų svajonių pasaulį, kuris ne visada lengvas ir teisingas. Bet vaikas turi tikėti, kad egzistuoja jėgos, kurios jį gali padaryti geresnį ir gražesnį. Pasakos leidžia svajonėms išsipildyti, o fantaziją susieja su realiu gyvenimu. Jose daug išminties, gyvenimo patirties, emocijų, tiesos ieškojimo. Būtent per pasakas vaikui suprantama kalba galima atsakyti į esminius klausimus, kas yra gėris ir blogis, kodėl žmonėms svarbi draugystė, ištikimybė, meilė, pasitikėjimas. Pasakos moko atpažinti ir įvardyti jausmus, emocijas, savo užkoduotomis gelmėmis skatina vaikų kūrybiškumą.

Savo parašytas inscenizacijas visada užbaigiu be prievartos, mirties bausmės, kaip kartais būna pasakų originaluose. Mano blogieji herojai arba išvejami iš karalystės, arba jiems leidžiama išpirkti savo kaltes nepriekaištingu darbu ir elgesiu.

Pirmąsias pasakas man sekė ir skaitė mama, močiutė. Aš sekiau jas savo sūnui Mindaugui – jis, kaip ir daugelis vaikų, mėgo klausytis pasakų, kai kurias tekdavo kartoti daug kartų. Čia į pagalbą ateidavo mano mama, Mindaugo močiutė. Tiesa, jam pasisekė išgirsti ir promočiutės sekamų pasakų. O paskui jau aš skaičiau savo anūkams Lėjai ir Benui – kaipgi be pasakų apsieisi...

Kokia dar veikla, be rašymo ir kultūrinio darbo, jums teikia didžiausią džiaugsmą, malonumą?

Esu žemiška, myliu gyvūnus. Visada sakau: jei būčiau turtinga, turėčiau gyvūnų prieglaudą. Mane labai skaudina vargšų benamių gyvūnėlių likimas – jie yra žmogaus žiaurumo ir bukumo aukos. Norėčiau jiems padėti daugiau nei galiu.

Gyvenate Utenoje. Kuo jums mielas gimtasis miestas?

Myliu savo gimtąjį miestą, esu prisirišusi prie kiekvieno jo kampelio. Kuo jis ypatingas? Utena – labai žalias ir ramus miestas su dviem ežerais, parkais, keletu tarpusavyje persipinančių upelių. Mūsų laikmečiu toks gamtos artumas jau yra prabanga. Čia jaučiuosi saugi, esu užmezgusi ryšį su šio krašto žeme, žmonėmis, istorija. Čia mano namai ir visas gyvenimas. Mėgstu keliauti, iš arti pažinti Lietuvą ir kitus pasaulio kraštus, bet labiausiai man patinka sugrįžti namo.

Rekomenduojami video