Pasak J.Radvilės, niekada nevėlu pradėti gyventi įdomiai ir aktyviai. Asmeninio archyvo nuotr.

Lektorė doc. dr. Janina Radvilė teigia, kad keisti savo gyvenimą ir tapti laimingiems bei sėkmingiems niekada nevėlu, ir tai ji įrodė savo gyvenimu. Ilgus metus dėsčiusi informatiką, vyresniame amžiuje įgijo dar vieną specialybę – tapo ugdomojo vadovavimo, lyderystės, asmeninio tobulėjimo lektore. Savo paskaitose ir mokymuose Janina įkvepia ir padrąsina gyvenimo pokyčiams, motyvuoja atrasti džiaugsmą teikiančią veiklą ir dalijasi savo patirtimi ir žiniomis , kaip tai padaryti praktiškai. Pirmiausia – savo pačios gyvenimo pavyzdžiu.

Ryžosi keisti specialybę

Informatikos mokslų daktarė docentė J.Radvilė ilgus metus dėstė informatiką Vilniaus Gedimino technikos universitete. Kaip ir dauguma jos kolegų, galėjo išeiti į užtarnautą poilsį, gauti mokslininkės pensiją ir ramiai gyventi. Komforto zonoje saugu, bet ar įdomu? Nestokodama ryžto ir drąsos, nugalėjusi dažną žmogų stabdančius įsitikimus „nepajėgsiu, nesugebėsiu, per vėlu“, ji ryžosi pokyčiams. Pradžioje įsteigė Kompiuterinių programų mokymo centrą, vėliau įstojo į M.Romerio universiteto magistrantūrą studijuoti lyderystės ir pokyčių vadybos. Jos visiškai netrikdė, kad paskaitose ji sėdi su už sūnų jaunesniais kurso draugais.

Vėliau vis plėtė savo akiratį – mokėsi ugdomojo vadovavimo ir neuroligvistinio programavimo, kurį kai kas laiko pseudomokslu. Pasak lektorės, neuroligvistinis programavimas nėra nei mokslas, nei pseudomokslas – tai puikus įrankis, kuris leidžia suprasti ir keisti pirmiausia save – savo įpročius, nuostatas, mąstymą. Juk jeigu savo galvoje įtvirtinsime nuostatą, kad nieko gero nebegalime nuveikti, – taip ir įvyks. O jeigu patikėsime, kad galime ko nors pasiekti, tai ir padarysime, nes pats mūsų protas pradės ieškoti įvairių galimybių.

J.Radvilė įsitikinusi, kad kelionės stiprina sveikatą . Tailandas. Asmeninio archyvo nuotr.

J.Radvilė įsitikinusi, kad kelionės stiprina sveikatą . Tailandas. Asmeninio archyvo nuotr.

„Neleiskime sau būti neaktyviems, tingiems, ištežusiems, nes nuo aktyvaus gyvenimo, priimamų pokyčių mes įgyjame daugiau energijos, vadinasi, jaunėjame. Amžiaus rodiklis – ne tiek pragyventi metai, kiek žmogaus energija, kurią jis naudoja. Todėl dažniausiai aš nesijaučiu savo amžiaus – mano bendraamžiai man atrodo seni.

Aš dirbu ne dėl pinigų. Jei nedirbčiau, šalia savo 600 eurų pensijos gaučiau dar ir mokslininko pensijos priedą. Tačiau sunkiai save įsivaizduoju be veiklos. Viena mano draugė chemikė sako: „Jei eisiu dirbti – prarasiu tą priedą prie pensijos.“ Nors ji dar pilna jėgų, energijos ir turi daug žinių bei įgūdžių, todėl tikrai rastų veiklos, kuri leistų jai uždirbti daug daugiau, bet ji net nenori nieko bandyti. Jai gerai taip, kaip yra. Aš nepritariu tokiam požiūriui – dėl kažkokio priedo ji praranda aktyvų gyvenimą“, – įsitikinusi ponia Janina.

Kelionės du kartus per metus

Kad gyventume visavertį gyvenimą ir jaustumėmės laimingi bet kuriame amžiuje, anot J.Radvilės, kiekvienam iš mūsų reikia rasti laiko darbui, apmąstymams, žaidimams, skaitymui, religijai, draugystei, meilei, svajonėms, juokui, grožiui, sveikatai. Šios taisyklės laikosi ir ji pati.

Vyresnio amžiaus žmones ji skatina keliauti – aktyvus poilsis, nauji įspūdžiai stiprina sveikatą, nuvalo kasdienybės apnašas. Kelionėse galima išvysti daug sektinų pavyzdžių, kaip gyvena, poilsiauja ir linksminasi kitų šalių žmonės (ir tikrai nebūtinai turtingi), kaip jie moka džiaugtis tokiu gyvenimu, kokį turi.

Janina kasmet du kartus per metus išsiruošia į kelionę.

Kuba. Asmeninio archyvo nuotr.

Kuba. Asmeninio archyvo nuotr.

„Štai šią žiemą keliavau po Maroką. Netgi į Kubą vykau visai viena, o bendrakeleivių lietuvių suradau pakeliui. Apkeliavau egzotiškąsias Azijos šalis: Tailandą, Kambodžą, Šri Lanką. Ten supratau, kad mes, lietuviai, palyginti su vietiniais, esame ir turtingi, ir laimingi. Dažnas ne tik pensininkas, bet ir dirbantis žmogus dejuoja, kad iš turimų pajamų nepakeliausi. Noriu su jais pasiginčyti – dabar tikrai yra pigių kelionių, pigių skrydžių, tad atostogos Lietuvos pajūryje kartais kainuoja brangiau nei Turkijoje, Kretoje ar Maltoje“, – vardija nebrangių kelionių kryptis ponia Janina.

Ignoruoja ligas

Aktyvios lektorės kelionių ir darbų nesustabdo net sustreikavusi sveikata, prasta savijauta ar skausmas. Ne kartą ji, nugalėdama nugaros skausmus, vedė suplanuotus mokymus įmonės kolektyvui, o kartą po akies operacijos prieš gausią auditoriją ji išdrįso atsistoti net neužsidėjusi tamsių akinių, nes akių kontaktas auditorijoje jai labai svarbus, o jų slėpimas rodytų nepagarbą klausytojams. Nekreipdama dėmesio į nepatogumus, lektorė darė tai, ką turėjo daryti.

„Nemėgstu žmonių, kurie sureikšmina savo sveikatos problemas. Neretai vyresnio amžiaus žmonės neranda kitos pokalbių temos, kaip savo ligos ligelės. Juk visi jų turime, tačiau jeigu galvosime ir kalbėsime vien apie ligas, jos dėl to nedings. Tik įsikalbėsime sau, kad esame bejėgiai ligoniai. Aišku, senatvėje jėgų mažėja, bet darykime tai, ką pajėgiame. Turiu šaunią draugę, kuri serga sunkia, nepagydoma liga, tačiau iš jos niekada neišgirdau dejonių, skundų, kad gyvenimas baigiasi – ji kalba tik apie pozityvius dalykus. Jai visuomet įdomu, kur keliavau, ką mačiau, ką patyriau… Ji džiaugiasi drauge su manimi, taip pamiršdama savo ligą“, – pasakoja J.Radvilė.

Skaudūs vaikystės išgyvenimai

Moteris kilusi iš garsios didikų Radvilų giminės, ji yra Lietuvos bajorų sąjungos narė, tačiau savo kilme nesipuikuoja.

„Kartais nueinu į Bajorų sąjungos renginius, nuvykstu į ekskursijas. O Radvilų giminės šakų buvo labai daug. Sovietmečiu savo kilme domėtis negalėjau, bet Nepriklausomoje Lietuvoje archyvuose atsekiau savo giminės genealogiją iki XV amžiaus. Renesanso laikais Radvila buvo ne pavardė, o vardas, pavardžių tada nebuvo, tik vėliau kažkuris giminės vardas virto pavarde. O caro laikais Radvilų pavardės buvo suslavintos – Radvilos sūnus – Radvilaitis – tapo Radvilovič. Mano tėvas Henrikas Radvilavičius prieškariu dirbo teisėju, gyveno Kaune. Kai Lietuvą okupavo rusai, mūsų šeima išvažiavo į tėvo dvarą Žemaitijoje. Netrukus iš mūsų atėmė ir jį, ir visą turtą, gyvulius, net indus, o į namą įkėlė svetimus žmones. Kai pokariu tėvą išvežė į lagerį, man buvo tik du mėnesiai. Likę šeimos nariai – mama Irena ir trys vaikai – glaudėmės virtuvėje. Mama, pardavusi žiedus, nupirko karvę. Sidabriniais šaukštais srėbėme paprastą putrą. Mama pasakojo, kaip iš salono išnešė mūsų fortepijoną ir gabeno į kultūros namus – prikabinę prie traktoriaus, tempė tiesiai per dirvonus. Kol nutempė, nulūžo visos fortepijono kojos – toks buvo to meto supratimas ir požiūris į kultūrą, – prisimena J.Radvilė. – Mano tėvą vėliau paleido iš lagerio, nes jis susirgo džiova. Jis mirė būdamas vos 55-erių , o man tuomet buvo dešimt metų. Apie lagerį tėvas nemėgo pasakoti , bet pamenu jo įdomias istorijas apie gyvenimą prieškariu, apie savo darbą, apie gyvenimą tėvų ūkyje.

Mano mama nekentė sovietų santvarkos ir visuomet tikėjo, kad negali tęstis tokia neteisinga, kruvina priespauda , deja, nesulaukė nepriklausomybės atkūrimo. Ji gyveno savo knygų pasaulyje – tas jai padėdavo atsiriboti nuo tikrovės, kuri jai buvo svetima.“

Dėmesio dovanos anūkams

Energinga moteris tvirtina, kad stengiasi daryti tai, kas jai įdomu. Pavyzdžiui, ji nenori „įsidarbinti“ ir savo anūkų aukle.

„Žinoma, kai labai reikia, kartais sūnui Lukui padedu prižiūrėti anūkus. Bet nenoriu būti jų nuolatinė „dabotoja“. Sūnus manęs to ir neprašo, jis pakankamai uždirba, kad galėtų pasisamdyti auklę. Tačiau man patinka leisti laiką su savo anūkais ne todėl, kad nėra kam jų palikti, – man įdomu su jais bendrauti, iš jų gaunu ne mažiau, o gal ir daugiau, nei jiems duodu. Mes geriame arbatą iš mano porcelianinių puodelių kolekcijos ir kalbamės rimtomis temomis. O dovanoju jiems ne daiktus, ne žaislus, o dėmesio dovanas: bendrą laiką ir nepamirštamus įspūdžius kartu, pavyzdžiui, kelionę į Trakus traukinuku, įdomią ekskursiją, pabuvimą baseine, kavinėje, iškylą į kaimą ar pajūrį.

Tačiau man nepatinka, kad šiuolaikinis jaunimas dabar „nurašo“ savo tėvus ir mamas. Tarkim, šventėse, gimtadieniuose jaunos šeimos nenori matyti vyresnės kartos žmonių, tik bendraamžius, draugus. Sako, apie ką tu kalbėsiesi su jaunimu? Jie turi išankstinę nuostatą, kad vyresni jiems neįdomūs, ir jiems jų nereikia. Skaityti paskaitas jaunimui galiu, jiems mano mintys įdomios ir reikalingos, 600 jaunų žmonių auditorija po mano pranešimo konferencijoje man plojo atsistojusi. O sėdėti prie vieno stalo jie nenori… O aš jaunystėje savo mamą norėjau matyti prie vieno stalo su savo draugėmis, ir mes rasdavome bendrą kalbą, mums kartu buvo įdomu“, – prisimena J.Radvilė.

Pats būk vairuotoju

„Aš visuomet kritiškai vertinau mane mokiusių dėstytojų bei lektorių darbą – tiek mokymo turinį, tiek tai, ar jie sugeba profesionaliai ir įtaigiai perteikti žinias, ar moka bendrauti su auditorija… Jei atvirai, tai ne visuomet būdavau jais patenkinta. Sumokėjęs nemažus pinigus už mokslus, nori kokybės. Todėl stengiuosi nekartoti savo mokytojų klaidų ir iki šiol ne tik kitus mokau, bet ir pati vis dar mokausi, tobulėju, daug skaitau“, – teigia lektorė.

Savo paskaitose ji moko, kaip pasiruošti gyvenimo pokyčiams ne tik išėjus į pensiją, bet dar toli gražu neatėjus senatvei. J.Radvilė kalba ne vien apie savo darbo dienos, savo laiko, bet ir apie gyvenimo planavimą.

„Juk laikas – tai mums duotas gyvenimas. Kalbu apie aktyvumą, siekį, kad tas laikas nepraeitų veltui. Kad turėtume stengtis daryti tai, ką norime, kas mums malonu. Ir kaip neleisti trukdyti kitiems daryti, ką norime, gyventi, kaip norime. Kad būtume savo automobilio vairuotoju ir kad kiti žmonės nepadarytų mūsų savo automobilio keleiviu, – aiškina J. Radvilė. – O ateities nebijau. Nesureikšminu savo veiklos. Be to, tikrai žinau, kad visada rasiu įdomių užsiėmimų – daug minčių, planų yra, tik neužtenka laiko jiems įgyvendinti – mėgstu rašyti, laukia krūvos dokumentų iš giminės archyvų, kuriuos reikėtų išversti, aprašyti. Jei to nepadarysiu aš, nežinau, ar kas nors to imsis“, – optimizmo nestokoja ponia Janina.

J.Radvilė 2017 metais išleido knygą „Niekada nevėlu gyventi. Svajok. Planuok. Išdrįsk“, kurioje dalijasi savo patirtimi, patarimais. Manau, kad sulauksime dar ne vienos šios aktyvios, išmintingos ir įdomios moters knygos, kuri ne vieną skaitytoją įkvėps teigiamiems gyvenimo pokyčiams.

Parašai po nuotraukomis:

Pasak J.Radvilės, niekada nevėlu pradėti gyventi įdomiai ir aktyviai.

Savo paskaitose ir mokymuose lektorė motyvuoja gyvenimo pokyčiams.

J.Radvilė įsitikinusi, kad kelionės stiprina sveikatą (Tailande, prie Baltosios šventyklos; Kambodžoje, prie Pnom Penio šventyklos; Kuboje, prie Karibų jūros).