LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Dailininkė akvarelistė ir akvarelės mokytoja Eglė Lipeikaitė gyvena tarp Vilniaus ir Dusetų. Naujausiose jos akvarelėse –nuolat judantis, besikeičiantis, švytintis, gyvas ir amžinas vandens pasaulis. Tas akimirkas ji geba pamatyti, meistriškai sustabdyti savo paveiksluose, kurie žavi natūralumu ir originalumu.Anot dailininkės, akvarelės technika yra begalinė, neišsemiama, kaip ir vanduo. Akvarelės skaidrumas, tekėjimas įtraukia į nesibaigiantį mokymosi ir kūrybos procesą.Dailininkė vedė akvarelės meistriškumo pamokas įvairiose šalyse. Menininkams nelengvu karantino metu Eglė įrašinėja vaizdo pamokas ir savo patirtimi dalijasi su visu pasauliu.
Prisiminkite pradžią. Kokie ryškiausi vaikystės įvykiai, įspūdžiai jus labiausiai paveikė? Kaip atradote poreikį savo istoriją pasakoti spalvomis?
Prisimenu save vaikystėje nubudusią po pietų miego: prasimerkiau, o blakstienose lyg užuolaidoje įstrigusi spindėjo saulėta vaivorykštė. Tąkart su nuostaba stebėjau tą naujai nuspalvintą kambarį, išgyvenau trapią stebuklo akimirką. Smėlyje ieškodavau žėručio, nes norėjau pamatyti spalvingą juodą blizgesį, žiūrėdavau, kaip auksu dega nupjauti rugiai, kaip naktis ištrina spalvas.
Nuo mažens mėgau piešti, kaip ir dauguma vaikų, todėl mama nupirko guašo rinkinį. Kartu bandėme atskiesti spalvas. Atsinešiau lėkštutę su vandeniu, įdėjau lašą guašo, išmaišiau, bet su tokiu skiediniu man nieko nepavyko nupiešti. O mama nupiešė geltonus gintaro karolius ir man tai padarė didelį įspūdį. Pirmoje klasėje mama nuvedė mane į piešimo būrelį, kurį vedė mokytoja Maskolaitienė. Ji mokėjo užburti fantaziją, pasakodavo neįtikėtinas istorijas, glostydavo mums galvas ir leisdavo piešti tai, ką norime. Tai labai skyrėsi nuo tuo metu įprastų piešimo pamokų mokykloje, kur liepdavo piešti bulviakasį. Ši mokytoja man padovanojo pirmąjį akvarelinį voverės plaukų teptuką.
Kodėl pasirinkote būtent akvarelės techniką?
Vėliau, kai mokiausi dailės mokykloje, išbandžiau įvairias tapybos technikas. Akvarelę pamilau Vytauto Pečiukonio studijoje, kur ruošiausi stojamiesiems į Vilniaus dailės akademiją. Žiūrėjau, kaip kiti lieja spalvas ir audžia turtingus spalvinius natiurmortus, žiūrėdami į blankias drapiruotes natūroje. Ten pramokau lieti šlapią akvarelę ir tapybos virusu užsikrėčiau visam gyvenimui.Ši technika yra begalinė, neišsemiama, kaip ir vanduo. Akvarelė – labai jautrus instrumentas, turintis daugybę technikų ir galimybių. Tai drėgmės popieriuje, teptuke, ore, kuriuo kvėpuojame,valdymas. Akvarelės skaidrumas, tekėjimas įtraukia į nesibaigiantį mokymosi ir kūrybos procesą.
Savo akvarelėse vaizduojate nuolat besimainančias ir kartu amžinas vandens spalvas, formas, gelmę, slaptingumą, gyvybę. Tai Sartų ežeras ar tolimesni vandenys?
Mano paveiksluose vaizduojami kelionėse sutikti vandens telkiniai: ežerai, jūros, upeliai, tvenkiniai, kriokliai, balos. Šiuo metu tyrinėju skaidriausių Lietuvos ežerų vandenį, ieškau jų tapybinės kalbos. Manau, kad vandens grožį galima išreikšti ir žodžiais, ir muzika, bet spalvas, linijos ritmą aš jaučiu geriausiai.
Neįtikėtinas tekančio vandens pasaulis, kur vanduo skaidrus ir gali matyti, kaip dugne gulintys akmenėliai žaidžia saulės spinduliais, kaip vėjas švelniai stumia bangeles. Jos slepia savyje visas vaivorykštės spalvas. Vienur ši gama tankesnė, virpa šaltesniais atspalviais, kitur pasrūva šiltų spalvų deriniu. Bet visa tai ne prie vandens telkinio ar stiklinėje, o mano paveiksluose.
E.Lipeikaitės pieš. 
E.Lipeikaitės pieš. 
E.Lipeikaitės pieš. 
E.Lipeikaitės pieš. 
E.Lipeikaitės pieš.
Ar mėgstate maudytis, irstytis, žiūrėti į vandenį, žvejoti?
Mėgstu plaukioti ramiu ežero paviršiumi ir žiūrėti, kaip rankos praskiria vandens kūną, judina atspindžius.Žvejoju ne meškere, o teptuku. Vanduo, kaip ir dangus ar miškas, niekada nebūna toks pat, jo paviršių dengia permatomas bangų tinklas. Visa siūbuojanti bangų gyvastis atsispindi dugne. Šešėlio atspindys lyg Siamo dvyniai atkartoja tuos pačius žaidimus: juda, spindi, mirguliuoja ir įrodinėja, kad jie čia – patys svarbiausi. Veidrodinis atspindžio žaismas vandens paviršiuje ir dugne keliauja per povandeninį pasaulį, žadina visa, kas gyva ar amžina.
Jūsų ankstesniuose paveiksluose daug subtilių gamtos vaizdų (gėlių, paukščių, medžių, lietaus), liudijančių neaprėpiamą pasaulio grožį, akimirkų žavesį ir ramybę. Ar mėgstate braidyti po pievas, mišką, ar pažįstate paukščius? Ar pati auginate gėles?
Klaidžioju basomis po pievas nuo ankstyvo pavasario, tik po šalnų, kai virš galvos skraido būriai vieversių. Tada jaučiuosi laisva ir labai laiminga. Nesuprantu žmonių, kurie nuolat skuta žolę, o žydinčius pievų žolynus vadina netvarka.Visų paukščių nepažįstu, bet mokausi pažinti, kasmet vis daugiau sužinau. Pernai per karantiną prie Sartų stebėjau šeimyninį vandens paukščių gyvenimą.Gėlių auginu nedaug, nes neturiu savo žemės. Mano gėlės auga paveiksluose.
Koks metų laikas jums darbingiausias? Kaip jus veikia šiemetė snieginga ir šalta žiema?
Visus metus dirbu vienodai intensyviai. Nėra dienos, kad neturėčiau ką tapyti. Pavasario šviesa atsineša vasaros ilgesį, lapkričio glūduma savaip perkeičia,užglosto sielą. Gamtos ritmas nuolat kinta, veda už rankos.
Sniegas džiugina kaip vaikystėje, nes buvau labai jo pasiilgusi.Norėčiau, kad jo būtų daug ir ilgai, kaip dabar. Lakstau po miškus, fotografuoju, trinu veidą sniegu ir norisi garsiai juoktis.
Vasaromis gyvenate ir kuriate Aukštaitijos menininkų mekoje,Dusetose (Zarasų r.). Kuo jus labiausiai žavi, kuo ypatingos Dusetos? Kuo skiriasi gyvenimas mažame miestelyje, lyginant su Vilniumi?
Dusetose tylu, kvepia liepomis, vėjas sukiojasi pakrantėje, siela turi daug vietos,kur atsiverti. Čia sutinku vieną kitą menininką arba menui prijaučiantį žmogų,esu tarp savų. Dusetose yra nuostabi galerija, vyksta parodos. Akvarelistas direktorius Alvydas Stauskas priėmė mane į Dusetų menininkų šeimą.Ten labai gera.
Mažame miestelyje nereikia kovoti už tai, kas man svarbiausia – už ramybę. Būdama Vilniuje mokausi negirdėti mašinų ūžimo dieną naktį, nematyti šiukšlių, neužuosti gatvių smarvės, nejausti to vibruojančio nervo, skubėjimo.
Dusetose kartais pabundu nuo tylos. Išeinu į balkoną, patikrinu žvaigždynus, paklausau, kaip lietaus lašai straksi medžių lapais. Mieste to nepatiriu.
Kokia dar vieta, be Dusetų, jums mieliausia – kur gera būti, kurti, ilsėtis?
Man visur gerai, kur arti gamta, mažai žmonių. Labai gera miške, man ten viskas šventa. Miškas yra mano bažnyčia. Taip pat gera kalnuose, kur po kojomis plaukia debesys, o virš galvos – viršūnės ir nauji horizontai, tas begalinis erdvės pojūtis.
Mėgstu spanguoliauti raiste. Visus metus laukiu tos dienos kaip Kalėdų. Raisto paklotė – tai ištisinis paveikslas, turtingas spalvų, kvepiantis.
Esate ne tik akvarelės meistrė, bet ir mokytoja,įkūrėte akvarelės mokyklą vaikams ir suaugusiems. Kas svarbiausia akvarelės mene? Ar įmanoma jo išmokti,ar reikia išsiugdyti ypatingą pasaulio matymą?
Techniką galima įvaldyti, bet ji dar nėra menas. Svarbiausia – mylėti akvarelę. O menininko tikslai nesibaigiantys, tam reikia viso gyvenimo. Siekti meistriškumo, mokytis, plėsti patirtis, bandyti įvairias technikas – tai begalinis procesas. Anot dailininko Alberto Krajinsko, akvarelė – pragaro verpetas, įtraukiantis viską: ir gyvenimo kasdienybę, ir laisvalaikį. Jis nepaleidžia nei dieną, nei naktį, tūno smegenyse ir graužia, reikalauja vis naujų, netradicinių sprendimų. Jų privalo būti begalė, nes tik jie sukuria meistrystę. Kiekvienas darbas yra lyg naujas pokerio seansas: nepajautei, nenumatei, pavėlavai, paskubėjai – maišyk kortas iš naujo. Geri akvarelių meistrai, pavyzdžiui, Kajetonas Sklėrius, akvareles liedavo kiekvieną dieną. Norimą rezultatą jie pasiekdavo po 12–15 bandymų. Tai primena Sizifo mitą, nes ne kiekvienas darbas džiugina sielą. Labai smagu matyti, kaip akvarelę,jos skaidrumą, vandens judesį paveiksle pajunta mokiniai. Keičiasi jų veidai, matymas ir suvokimas.
Šeimos narių, artimųjų buvimas šalia padeda, ar trukdo kurti? Jums reikia vienumos ar bendravimo su kolegomis?
Man svarbu, kad šeima suprastų mano kasdienį poreikį kurti. Kūrybai reikia vienumos, kad girdėčiau, ką galvoju, jausčiau, kas eina iš širdies, spėčiau užčiuopti akvarelės pulsavimą ir tai, kas vyksta tapant.
Bendravimas, dalinimasis – banga, einanti po kūrybos. Ji taip pat svarbi, nes tuomet atsitrauki nuo savęs, susitinki su kolegomis, mokiniais.Galimybė mokyti akvarelės kitus, matyti, kaip tos žinios prigyja ir sklinda tolyn man yra labai didelė dovana.
Ar jūsų kūrybinėje biografijoje buvo sunkių momentų, kai negalėjote, nenorėjote kurti? Kur atradote jėgų, įkvėpimo?
Priešingai – sunkiu laiku kūryba mane gelbėjo nuo depresijos. Tapiau tekančią saulę, nušviečiančią horizontą, daugybę saulės akvarelių. Tas ankstyvo ryto horizontas man buvo kaip ištiesta ranka. Ašaros kapsėjo ant popieriaus, liejosi voratinkliais, kol pagijau, sustiprėjau ir toliau dirbau.
Per pandemiją gyvenimas sustojo: nėra parodų, plenerų, susitikimų, kelionių. Kaip karantinas paveikė jus ir jūsų kūrybą? Ar pavyko prisitaikyti prie pakitusio pasaulio?
Man karantinas išėjo į gera, gyvenimas nesustojo. Nors teko uždaryti studiją Vilniuje, atradau ilgesnį buvimą Dusetose, prie krosnies, su langu į ežerą. Pailsėjau nuo per didelio darbo krūvio, nesibaigiančio studijos nuomos mokėjimo, nuo miesto ir daugybės planavimų. Akvarelė visada su manimi, taigi, pagrindinė mano pasaulio dalis liko ta pati – atsikeliu ryte ir einu tapyti. Atsirado laiko įrašyti vaizdo pamokas ne tik lietuvių, bet ir rusų, anglų kalbomis, išleisti knygą, mokytis naujų dalykų, sukaupti idėjų pamokoms.
Pristatykite savo knygą „Vanduo. Akvarelė 2013–2020“.
Knygoje „Vanduo. Akvarelė 2013–2020“papasakojau savo akvarelės vandenų kelionę nuo 2013 metų, kai prie Akmenos ežero nuliejau pirmąjį vandenį, iki šios dienos – per vandenų temas, parodas, kelionę po pasaulį, mokymus ir patirtis. Kūrybinis braižas nuolat keičiasi: buvo įdomu įamžinti tuos virsmus, į kūrybą pažvelgti iš šalies ir pasidalinti ja su kitais. Knygą išleidau lietuvių ir anglų kalbomis.
