Jeigu žmogus gyvena vienas, tačiau turi sukūręs prasmingus santykius ir nesijaučia vienišas, tuomet tai nėra problema.

„Man gerai ir vienam“, – kartais išsprūsta vienišiui, nesukūrusiam šeimos arba ją praradusiam. Bet ar tikrai vienam būti gera? Ar vienatvė sukelia ligas, trumpina gyvenimą? Į klausimus atsako Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų medicinos psichologė-psichoterapeutė Marija Turlinskienė.

Marija Turlinskiene

Ar vieniši žmonės išties dažniau serga ir anksčiau miršta, kaip kartais teigiama žiniasklaidoje? Kokios ligos jiems gresia?

Tikrai, tyrimų duomenys rodo, kad vienatvė susijusi su blogesniais emocinės ir fizinės sveikatos rodikliais. Vienatvės tyrimai, atliekami daugiausia Vakarų šalyse, parodo, kad tam tikru metu 20–40 proc. vyresnio amžiaus suaugusiųjų jaučiasi vieniši, o nuo 5 iki 7 proc. teigia, kad jaučia stiprų ar nuolatinį vienišumą.

Taip pat tyrimo duomenys rodo, kad vienišumo jausmas yra susijęs su depresija, miego sutrikimais, fizinio aktyvumo sumažėjimu, kognityvinių funkcijų (dėmesio, atminties) pablogėjimu. Vienatvė teigiamai koreliuoja ir su tokiomis lėtinėmis ligomis kaip kraujospūdžio padidėjimas, širdies ir kraujagyslių ligų rizika bei imuninės sistemos darbo pablogėjimas. Be to, vis daugiau tyrimų rodo, kad izoliacijos ir vienišumo jausmai yra susiję ir su trumpesne gyvenimo trukme.

Ar į jus, kaip psichologę, kreipiasi žmonės dėl to, kad jaučiasi vieniši? Apie ką jie kalba? Kodėl juos slegia vienatvė?

Dažnai psichoterapijoje vienu ar kitu momentu aptariamas vienatvės jausmas. Ir žmogus jį gali patirti kaip laikiną jausmą, pvz., pakeitus gyvenamąją vietą, darbovietę ar netekus artimo žmogaus, arba kai būdamas tarp kitų (t. y. turėdamas šeimą, draugų ratą) išgyvena vienišumą, nes jaučiasi nesuprastas, „kitoks“ ar šiuo metu tiesiog nėra kas iš tikrųjų suprastų, pabūtų šalia, paguostų.

Kaip bebūtų, psichoterapijos tikslas nėra tik pagerinti žmogaus komunikacijos įgūdžius, socialinį gyvenimą, bet ir išmokti priimti tą savo dalį, kuri išgyvena vienatvę, išmokti būti pačiam su savimi. Pabūti vienam yra sveika kiekvienam, daugelis mūsų netgi mėgstame pabūti vieni, tik skiriasi, kiek mums tos vienatvės reikia – vieniems būtina kiekvieną dieną turėti erdvės tik sau, pamedituoti, pasimelsti, pabūti su savo mintimis, kitiems užtenka kartą per kelis metus kur nors ištrūkti vienam.

Ko labiausiai trūksta, kai žmogus gyvena vienas – pokalbių, išklausymo, artumo ar ko kita? Ar juos slegia baimė dėl senatvės ir mirties?

Jeigu žmogus gyvena vienas, tačiau turi sukūręs prasmingus santykius ir nesijaučia vienišas, tuomet tai nėra problema. Visai kas kita, jeigu žmogus yra socialiai izoliuotas ar visiškai vienas. Dirbdama ligoninėje ir konsultuodama fizinėmis ligomis sergančius pacientus matau, kad vieniši vyresnio amžiaus pacientai iš tikrųjų stokoja ir pokalbių, ir tiesiog žmogaus šalia, artumo. Jie sveiksta sunkiau, yra labiau linkę į depresiją, dažnai pasako, kad greičiau jau mirtis pasiimtų, nes neturi dėl ko gyventi“.

Žmogui svarbu jaustis kam nors reikalingam. Bet net ir būnant vienam (pvz., vaikai gyvena užsienyje arba žmogus yra laikinai izoliuotas), bet bendraujant telefonu ar šiuolaikinėmis technologijomis, net ir priverstinė izoliacija, fizinė liga ar buvimas ligoninėje yra lengviau pakeliamas psichologiškai.

Taip pat pastebima, kad vieniši žmonės ne tiek bijo mirties („nėra kam dėl manęs verkti“), kiek bijo pasiligoti, nes nebus kas padėtų ir pasirūpintų.

Kuo vyresni žmonės, tuo tarp jų mažiau vyrų, daugiau moterų. Kas lengviau pakelia vienatvę – vyrai ar moterys?

Yra toks stereotipinis mąstymas, kad vienišumas didėja su amžiumi, tačiau tyrimų duomenys atskleidė, kad vienišumo jausmo pokyčiai susiję ir su lytimi – vyrai labiau jaučiasi vieniši sulaukę vidutinio amžiaus, o moterys – senatvėje. Tai atskleidė skandinavų šalyse 10 metų vykdytas tyrimas. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad moterų vienišumo lygis su amžiumi stabiliai didėjo, o vyrai labiausiai vieniši jautėsi apie 40-uosius gyvenimo metus ir sulaukę 80 metų. Neįgalumas, sutuoktinio ar gyvenimo partnerio neturėjimas, našlystė ir menki kontaktai su draugais buvo siejami su didesne vienatve. Tačiau tyrimo duomenys atskleidė, kad abiejų lyčių žmonės, pasižymintys didesniu emociniu stabilumu ir ekstravertiškumu, rečiau jaučiasi vieniši.

Taigi vienatvės jausmą su amžiumi lemia tiek žmogaus socialinis gyvenimas, tiek asmenybės skirtumai, o ne vien skirtinga lytis.

Kaip pagerinti psichologinį klimatą visuomenėje, kad žmonės nesijaustų vieniši?

Istoriškai dar visai neseniai tam, kad išgyventų, žmonės burdavosi į grupeles, bendruomenes. Gerai atsimename laikus, kai kelios kartos gyveno po vienu stogu, seneliai augindavo anūkus, o sergančius, pasiligojusius senelius prižiūrėdavo vaikai, anūkai. Visas gyvenimo ratas – gimimas, branda, mirtis – vyko šeimoje, po vienu stogu. Ir tokia bendrystė natūraliai mažindavo vienatvę bei vienišumo jausmą, nes visada atsirasdavo žmogus, kuriam rūpėjai, kas buvo pasiruošęs išklausyti, paguosti, padėti, paduoti arbatos. Nes vienišumas labai stipriai susijęs su reikalingumo ir susietumo jausmais.

Dabar kiek kitokie laikai – dažnai susilaukę anūkų seneliai dar patys dirba, neturi tiek laiko ir noro skirti anūkams, arba anūkai gimsta kitoje šalyje ir bendravimas vyksta šiuolaikinėmis technologijomis. Tai irgi susiję su didesniu vienišumo jausmu tiek seneliams, tiek anūkams. Be to, šiuolaikinė visuomenė propaguoja individualizmą, žmonės įsitraukia į konkurencijos, skubėjimo, pasiekimų sūkurį, o tai didina atskirtį, izoliaciją ir vienišumo jausmą.

Kaip sumažinti vienatvės jausmą

Medicinos psichologės-psichoterapeutės M.Turlinskienės patarimai

Palaikykite ryšį su artimaisiais. Jei ką tik persikraustėte, ar esate izoliacijoje, pabandykite kas savaitę kalbėtis su draugais ir šeima šiuolaikinėmis technologijomis. Jeigu jauni artimieji dar to nepadarė, paprašykite jų, kad pamokytų naudotis „Skype“ ar „Messenger“ ir bendrauti per vaizdo ryšį. Tai neatstoja gyvo kontakto, tačiau leidžia palaikyti artimą ryšį su brangiais asmenimis.

Savanoriaukite ar dalyvaukite bendruomenės renginiuose. Suraskite keletą jus dominančių sričių ir pabandykite įsitraukti. Savanorystė vis labiau populiarėja, yra galimybės savanoriauti ligoninėse, gyvūnų prieglaudose, maisto banke. Į savanorystę įsitraukia įvairiausio amžiaus ir profesijų žmonės, daugelis jų teigia, kad tokia veikla padėjo atrasti prasmės jausmą, savanoriškai padėdami kitiems jie pasijuto reikalingi ir laimingi.

Išbandykite naujus pomėgius. Jei jaučiatės vieniši, bet turite daug laisvo laiko, pagalvokite apie dalykus, kuriuos visada norėjote išbandyti. Šokis? Menas? Gitara? Daržininkystė? Siuvimas? Užsienio kalbų mokymasis? Tik bandykite ir neleiskite vidiniam kritikui jūsų stabdyti. Naujų dalykų mokymasis ne tik gerai prablaško, bet ir suteikia šansų atrasti naujų draugų, susitikti su žmonėmis, kurie turi tuos pačius interesus.

Išeikite iš namų. Tyrimai rodo, kad vieniši žmonės tampa mažiau fiziškai aktyvūs, blogiau maitinasi, prasčiau miega. Šiuolaikinės technologijos taip pat prie to prisideda. Įpraskite kasdien išeiti pasivaikščioti. Paprastas pasivaikščiojimas turi labai daug naudos visam organizmui, nes ne tik gaunate daugiau deguonies, pramankštinate raumenis, bet ir pasigamina daugiau serotonino – hormono, kuris gerina nuotaiką ir didina laimės jausmą. Be to, pasivaikščiojimo metu galima užmegzti draugystę.

Turėkite augintinį. Tyrimai rodo, kad augintiniai suteikia be galo daug teigiamų emocijų, augintinių šeimininkai yra emociškai ir fiziškai sveikesni už tuos, kurie namuose neturi gyvūno. Augintinis ne tik privers jus daugiau judėti ir palaikyti geresnę sveikatą, bet ir bus jūsų geriausias draugas, visada pasiruošęs būti šalia.

Išmokite komfortiškai leisti laiką vienas. Laiką, kurį leidžiate vienas, užpildykite prasminga veikla – geros muzikos klausymu, knygų skaitymu, nuotraukų peržiūrėjimu, gamtos stebėjimu, malda. Nėra teisinga manyti, kad žmogaus gyvenimas yra prasmingas tik tuomet, kai jis kažką daro – ne ką mažiau prasmės yra tiesiog būti.

 

Genovaitė Privedienė