Astrologė Lolita Žukienė, gebėdama matyti praeities įvykius ir įžvelgti ateities įvykių tikimybę, pasižyminti telepatiniais, ekstrasensoriniais gebėjimais

Į astrologės Lolitos Žukienės dienotvarkę įsispraudžiau gana atsitiktinai, bet iškart, vos pagavusi jos šviesių, besišypsančių akių žvilgsnį, patikėjau, kad tai, ką ji yra paveldėjusi iš mamos, močiutės, o gal net iš prosenelių, ir tai, ko per gyvenimą pati pasisėmė kruopščiai studijuodama ir taikydama žinias praktikoje, sudaro gražią visumą – gyvenimišką išmintį. Ja Lolita noriai dalijasi su kitais. Bet geriau tegul kalba ji pati.

Lemtingas atsitikimas

Vaikystėje maniau, kad visi turi galių jausti kitą žmogų kaip save patį, geba perskaityti jo lemties įrašus – tam tikrus ženklus, simbolius, matyti praeities įvykius ir įžvelgti ateities įvykių tikimybę, pasižymi telepatiniais, ekstrasensoriniais gebėjimais. Ir iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų turime savitą talentą: vienam lemta dainuoti scenoje, kitam – žaisti krepšinį, o dar kitam (beje, retam) yra dovanota ypatinga pajauta, vidinis žinojimas, kitų likimų skaitymas, ir būtent tuo jis gali žmonėms padėti.

Šios retos savybės paveldimos, dažniausiai – per moterų liniją. Mano mama – chirurgė, ji turi itin lengvą ranką – pjūviai gyja nuostabiai, be komplikacijų. Kai būdama vaikas ateidavau į polikliniką, žinodavau, kad mamą rasiu ten, kur didžiausia pacientų eilė. Močiutė pasižymėjo ypač giliomis įžvalgomis. Tik nemanykite, kad lengva, kai jauti kito žmogaus likimą, žinai, ką jis galvoja. Su tokia duotybe reikia išmokti gyventi, dirbti. O kai dirbi pagal pašaukimą, pajunti didelę Aukščiausiųjų jėgų pagalbą ir globą.

Astrologija – mano gyvenimo būdas, galimybė padėti žmonėms rasti savąjį gyvenimo kelią, teisingus atsakymus į klausimus. Kad tai svarbu, liudija vienas atvejis iš mano praktikos. Sykį atėjo jauna, džiaugsminga, vaikelio besilaukianti pora, mamytė ruošėsi gimdyti šiuolaikiškai, namie. Sudariusi jų horoskopus, supratau, kad gimdymas namuose gali virsti tragedija – kūdikiui aplink kakliuką užsivyniojusi virkštelė, ji gana trumpa, ir vaikas eidamas gimdymo takais užsismaugtų… Būtina medikų pagalba – reikia atlikti cezario pjūvį ir labai skubiai, nes kūdikėlis turėjo ateiti tą naktį. Laimė, man pavyko perkalbėti tėvus, o jiems pavyko įtikinti medikus dėl cezario pjūvio. Mamą ir vaiką išgelbėjo skubi operacija. Medikai vėliau moteriai patvirtino: virkštelė tikrai buvusi labai trumpa, abiejų gyvybėms grėsęs pavojus. Kaip laiku Aukščiausioji jėga juos atvedė pasikonsultuoti! Išsaugojau mamos man padovanotą vaikučio krikšto nuotrauką…

Mes vertiname tokius atvejus kaip atsitiktinumus, tačiau Visatoje viskas vyksta dėsningai. Galime tuo tikėti arba ne, bet juk Žemė sukasi aplink Saulę nepaisydama mūsų tikėjimo. Kai man koks nors skeptikas aiškina, kad ne, to negali būti, tai tik sutapimai, aš patariu pasigilinti į kvantinės fizikos pasiekimus.

Apie Indijoje praleistus ketverius metus astrologė teigia, kad Rytai – būtent ta vieta, kur gali išsiaiškinti protu nesuvokiamus dalykus, praturtinti dvasią.

Apie Indijoje praleistus ketverius metus astrologė teigia, kad Rytai – būtent ta vieta, kur gali išsiaiškinti protu nesuvokiamus dalykus, praturtinti dvasią

Ketveri metai Indijoje

Ketverius metus su šeima gyvenome Indijos ašramuose. Rūpėjo išlavinti savo gebėjimus, pagilinti žinias, įgyti vertingos patirties. Ką patyrėme įdomaus? Nustebau, kad kai kurie tenykščiai vaikai (dažniausiai iki penkerių metų) nesunkiai prisimena savo praeitus gyvenimus. Žiūrėk, ima ir sušneka negirdėta kalba, pradeda pasakoti apie įvykius, panašius į sapną, atsimena savo ankstesnių gyvenimų patirtis – šeimas, vietoves, mirtį, netgi vietą, kur yra palaidoti. Namiškių jų pasakojimai nė kiek nenustebina. Į praėjusius gyvenimus ten žiūrima kaip į savaime suprantamą dalyką. Šeimyna net gali nuvykti susipažinti su to vaiko buvusia gimine. Reinkarnacija jiems – įprastas reiškinys, kas kita – krikščionims, o juk kažkada Konstantino Sinodo nedidele balsų persvara ši idėja buvo atmesta…

Įdomu tai, kad indų šeimoje šalia akušerio prie gimdyvės lovos dažnai budi ir astrologas. „Mes nuo pirmų minučių turime žinoti, kam gabus vaikas, kaip jį auklėti, ką ugdyti, kokias savybes puoselėti“, – paaiškino man. O pas mus būna atvirkščiai: tėvai tikisi, kad vaikas bus „moksliukas“, o jis gabus sportui, svajoja apie dukrą daktarę ar ekonomistę, o iš atitinkamų  ženklų matyti, kad jai nulemta puiki dainininkės karjera… Kiek daug mūsų visuomenėje nelaimingų žmonių, kurie sėdi ne savo vietose, kurių vidus protestuoja, o tada jie pyksta ant viso pasaulio ar net bando tą protestą kuo nors nuslopinti.

Beje, Indijoje net vestuvės neįvyksta, jei, išnagrinėjęs jaunųjų horoskopus, astrologas joms nepritaria. Jei jūs imsite tuo stebėtis, jūsų paklaus: „Koks jūsų šalyje skyrybų skaičius? O koks pas mus?“

Kodėl spindi akys?

Kaip aš atsidūriau Indijoje? Daug netikėtų dalykų, gal net stebuklų, įvyko gyvenime, ir aš suvokiau, kad pasaulis platesnis, negu jį galime pačiupinėti, o Rytai – būtent ta vieta, kur gali išsiaiškinti protu nesuvokiamus dalykus, praturtinti dvasią. Mes tarsi pažįstame matomą pasaulį, bet dar yra ir nematomas. Pasak išmintingos Rytų istorijos, kartą mokytojas ištiesė ranką į dangų, norėdamas parodyti žvaigždes, deja, dauguma mokinių matė tik jo ištiestą ranką… Todėl mėgstu sakyti, kad svarbiausia – pamatyti dangų.

Indijoje stebėdama žmones klausiau savęs, kas slypi jų viduje, kad jie žvelgia tokiomis spindinčiomis akimis? Kodėl mes kitokie, ko mums trūksta? Štai išlenda iš lūšnos į margą sarį susivyniojusi indė, pasiima puodynę ir eina ne vieną kilometrą vandens, plačiai šypsodamasi gyvenimui… Į ašramus suvažiuoja daugybė indų bei piligrimų iš viso pasaulio, jie meldžiasi, medituoja ir matai, kad jie geba gyventi čia, šią akimirką. O mes retai kada būname čia ir dabar. Vis ką nors sunkaus iš praeities ištraukiame, skaudinamės arba išgyvename dėl nežinomos ateities. Pasak indų, vakariečiai nebūna namuose, t. y. savyje. Susidomėję jie klausinėjo, kas vakariečiams yra pensija, nes jie žada pradėti gyventi išėję į pensiją, gal tai kokia nors ypatinga būsena, nušvitimas? Kai paaiškini, nustemba: „O kas jums trukdo gyventi šiandien, dabar?..“

Indų gyvenimą Lolita stebėjo drauge su vyru Dariumi, klausdami savęs ir kitų, kas slypi rytiečių viduje, kad jie žvelgia tokiomis spindinčiomis akimis?

Indų gyvenimą Lolita stebėjo drauge su vyru Dariumi

Dievas jo viduje nori kavos

Žavėjausi indų tolerancija kitų pažiūroms, tikėjimui, jie nebandė mūsų atversti į induizmą. Santykis su savo Dievu turi būti labai nuoširdus. Prieš atlikdami kasdienius darbelius, jie prašo jo pagalbos, išlinksniuoja balsu visa, ko jiems reikia, o vakare, jei Dievas nepadėjo, jam priekaištauja. Žiūrėk, kitą dieną, kaip jie patys sako, Dievas ima ir pasitaiso, tada nuoširdžiai padėkoja. Jie tiki ir pasitiki, neabejoja niekuo – važiuoja tarškančia, byrančia mašina ramiai melsdamiesi, giedodami mantras, ir Dievas juos nuveža ten, kur reikia. Arba jei indas, atvykęs į šventyklą šimtus kilometrų, staiga įsigeidžia puodelio kavos, jis keliasi ir eina jos ieškoti, nes šiuo metu Dievas jo viduje labai nori kavos…

Stebint indus atrodo, kad indai pasižymi stipriomis telepatinėmis savybėmis, turi vadinamąją kolektyvinę sąmonę. Štai jei vienas eidamas gatve suklumpa, tai kiti, ėję priešais jį nusisukę, automatiškai atsisuka. Gyvendami labai glaudžiai, jie giliau jaučia vienas kitą. Mes patiriame diskomfortą, kai reikia susispausti, pvz., šventyklose, gatvėse. Pagyvenę Indijoje ilgiau, ėmėme labiau jausti aplinkinius. Indijoje suvokiau svarbią tiesą – mes vienas su kitu labai susiję. Jei kam nors padėjai arba nuskriaudei, visa tai tau sugrįš. Hemingvėjus rašė: „Jūs nesate atskira sala, o žemyno dalis, kam skambina varpai, jie skambina tau…“ Mes save įsivaizduojame atskirais individais, nematome tų energetinių gijų, kurios jungia vienus su kitais. Mokslininkai jau mano radę gijas, jungiančias planetas, žvaigždes, o mes lygiai taip pat susiję, mes – visumos dalis.

Kai apninka abejonės…

Beje, turėdami puikią duotybę, ne visada su ja pagarbiai elgiamės. Dažnai barame save, kaltiname, neleidžiame sau ko nors siekti, apribojame save, nesiklausome širdies, vadovaujamės protu. O iš tikrųjų protas turi klausyti širdies, jis – kaip žirgas, traukiantis karietą, o karieta – tai širdis. Ji turi vadovauti gyvenimui. Tikrai daugiau laimime vadovaudamiesi intuicija.

Nemažai žmonių pastaruoju metu kreipiasi dėl emigracijos – važiuoti ar ne. Yra rodiklių, akimi nematomų įrašų, todėl ne vienam esu teisingai patarusi – kuriam geriau emigruoti, o kuriam – ne. Kai kam verčiau likti čia, Lietuvoje, ir gyvenimas vėliau tą patvirtino. O kito laimė laukia svetur, likęs čia jis gyvens tarsi dykumoje ieškodamas šulinio… Tai svarbu žinoti, kaip ir tai, kokie tavyje slypi talentai ir gabumai, kada ir kokį darbą pasirinkti, ką studijuoti, kada sužadėtuves ar vestuves kelti.

Daugelį kamuoja nelengvi tarpusavio santykiai. Vienos merginos „programoje“ buvo „parašyta“, kad žmogus, su kuriuo ji bus laiminga, iš pradžių jai turi nepatikti. Ji vyko į Italiją, ir aš ją įspėjau: „Ten sutiksi savąjį, neskubėk nusigręžti, ilgiau pabendrauk, pažink.“ Po kiek laiko ji man papasakojo: „Susitikusi jį, sau pasakau: „Ne, neklausysiu Lolitos, nebendrausiu su juo“, labai jau jis man nepatiko. Bet kantriai susitikinėjau ir jau po poros metų jam pasakiau: „Tu esi tas, kurio aš ieškojau visą gyvenimą.“

Gyvenimo laikas

Kaip viso to, ką sugebu, pasiekiau? Nepatikėsite, kiek daug laiko skyriau lavindama likimo dovanotus gabumus, gilindama žinias, apibendrindama, analizuodama patirtis. Išnagrinėjau ne vieną astrologijos kryptį, domėjausi įvairiomis astrologinėmis mokyklomis. Savyje sujungiau Avestos ir Vedų žinias, apibendrinau patirtis ir susikūriau savitą astrologinių rodiklių traktavimo sistemą, pagal kurią ir dirbu.

Berlyno muzikos akademijoje psichologai bandė išsiaiškinti, kodėl vieni studentai sėkmingai skina laurus, o dauguma – ne. Juos sukrėtė tyrimų rezultatai. Pasidomėję, kiek kuris skyrė valandų muzikavimui, paaiškėjo, kad tie, kurie labai daug pasiekė, įstoję į Akademiją grojo 16–18 tūkst. valandų, vidutiniokai – apie 9–12 tūkst. valandų, o tie, kurie vilkosi uodegoje, – tik apie 4 tūkst. Tad susidūrę su sėkmingu žmogumi, pasidomėkite, kiek tūkstančių valandų jis yra atidavęs darbui, nes, be didelio talento, kad taptume tikrais savo srities profesionalais, turime paaukoti tai, ką turime brangiausia, – savo gyvenimo laiką.