Darius su žmona Rūta kalba taip: „Jeigu nors vienas sūnus bus linkęs į ūkį – puiku. O jeigu vaikai gerai mokysis – jų pasirinkimas.

Raseinių rajono Kempalių kaimo ūkininkas Darius Pocius plėtoja mišrų ūkį, bet tikina, kad po metų bus pakeitimų. Pastaruoju laiku augina grūdines kultūras, atsižvelgdamas į jų supirkimo kainas vienais metais sėja daugiau kviečių, kitais – kvietrugių, miežių, rapsų. Turi apie 40 hektarų pievų ir laiko 30–60 mėsinių galvijų. Iš viso deklaruoja 160 ha žemės ūkio naudmenų.

Nusipirko senelių sodybą

„Dabar gyvenu buvusioje senelių sodyboje, kurioje po jų buvo įsikūręs mano brolis Vilmas, kuris senojo pastato vietoje pradėjo lipdyti naują namą. Seneliai kažkada turėjo 17,8 ha žemės, brolis ją perėmė ir pradėjo ūkininkauti. Vilmas sugalvojo išsikraustyti į Sujainių gyvenvietę. O aš tada, kai man buvo dvidešimt dveji metai, nusprendžiau išvažiuoti į Nyderlandus užsidirbti pinigėlių. Buvau sutaręs su broliu, kad grįžęs su pinigais aš nupirksiu iš jo tą namą. Jis tik rūsį buvo įsirengęs ir taip gyveno. Grįžęs aš pabaigiau sienas, uždengiau stogą“, – prisiminimais dalijosi Darius.

Nyderlanduose jis triūsė švelniakailių žvėrelių – audinių – ūkyje. Visus pinigus, uždirbtus per penkerius metus, investavo čia, buvusioje senelių sodyboje. Pirko žemių, nes tada jos buvo pigesnės – hektaras kainavo pusantro tūkstančio litų. D. Pocius tebeprisimena, kaip prieš 20 metų Nyderlanduose hektaras žemės kainavo 25–30 tūkstančių guldenų (guldenas prilygo 2,5 lito).

Investicijas parsivežė iš Nyderlandų

„Mūsų krašte, prieš įvedant eurą, žemė kainuodavo po 4,5–5 tūkst. litų, o kai atsirado eurai, jos vertė pakilo iki 3 tūkst. eurų. Tad pabrango tris kartus. O dabar perku tik tokią žemę, kuri yra šalia mano sklypų. Pernai įsigijau vieną tokį stambesnį pirkinį – 15 hektarų, tai bus dešimties metų investicija į priekį su banko pagalba“, – pasakojo Darius.

Jis turi tris brolius ir visi jie pasirinkę ūkininko dalią. Vilmas kartu su dviem sūnumis Sujainių ir aplinkiniuose kaimuose dirba 300 ha žemės. Vyriausiasis Valdas – apie 200 ha žemės, dar turi ir kavinę šalia automagistralės Kaunas–Klaipėda. Šalia Dariaus ūkininkauja ir trečias brolis – Arvydas.

Ateities planai – atsisakyti galvijų

„Aš kitais metais norėčiau panaikinti galvijų bandą, kadangi baigsis įsipareigojimai už gautą paramą. Atiduosiu ataskaitą ir – viskas. Plėsiu tik augalininkystės ūkį“, – apie artimiausios ateities planus kalbėjo Darius.

Jo šeimoje auga trys sūnūs – Martynas, Augustas ir Laurynas, nuo dešimties iki pusantrų metų amžiaus. Darius su žmona Rūta kalba taip: „Jeigu nors vienas sūnus bus linkęs į ūkį – puiku. O jeigu vaikai gerai mokysis – jų pasirinkimas. Mūsų, tėvų, pareiga – išleisti juos į mokslus, o gyvenimo kelius pasirinks jie patys. Jeigu nė vienas netaps mano įpėdiniu, ūkį bet kada galėsiu parduoti – problemų nebus.“

D. Pocius vis dėlto pripažino, kad kaime yra vargas. Žmona ir dabar kartais jo paklausia, kodėl anksčiau pas tėvus taip sunkai dirbęs – šieną kraudavęs šakėmis, nes tokios technikos kaip dabar nebuvo – pasirinko tokį sunkų darbą. Darius tik nusišypso: „Išmanau, sugebu, yra smagu, taip ir dirbu savo darbą.“ Jis jokių žemės ūkio mokslų nesuspėjo baigti, nes tuoj po vidurinės mokyklos išvažiavo į Nyderlandus pinigų užsidirbti.

Užtat žmona Rūta turi du magistro diplomus. Vytauto Didžiojo ir Mykolo Romerio universitetuose jį įgijo socialinio darbo ir viešojo administravimo profesijas.

Audinės užsienyje kitokios?

Darius, Nyderlanduose „baigęs“ mokslus, kaip auginti audines, Lietuvoje irgi pabandė imtis šio verslo – jo fermoje jau buvo beveik penki tūkstančiai švelniakailių žvėrelių. Bet dėl mūsų šalyje vyraujančių didelių pašarų kainų ir ypač griežtų audinių auginimo sąlygų, jų atsisakė. Pavyzdžiui, Lietuvoje nuo 2012 metų pradėta reikalauti, kad privalo būti įrengtos žvėrelių išmatų šalinimo sistemos, o Nyderlanduose, Dariaus teigimu, dar šiandien audinės kakoja ant žemės ir laimingai gyvena. „Toks jau mūsų požiūris – norime būti pirmi Europoje, tik neaišku, už kieno pinigus. Nyderlanduose po 2023 metų nebebus leidžiama auginti audinių, todėl ten valdžia nuolaidesnė – na, gerai, nebeinvestuokite į šį verslą, darykite, kaip iki šiol“, – piktinosi Darius.

Jis pateikė ir dar vieną pavyzdį, apie kurio pasekmes mūsų valdžios žmonės net nepamąstė. Prie Vilniaus pastatytas šinšilų ūkis, kuris pradėjo veikti pernai. Ūkininkas investavo pusantro, o gal du milijonus. Ir jau pernai Seime pasigirdo kalbų, kad gal ir Lietuvoje reikėtų uždrausti švelniakailių žvėrelių auginimą.

„Politikai uždraus, bet kas tam žmogui kompensuos fermos statybos ir įrengimo išlaidas? Apie tai niekas nepagalvoja. Aš suskaičiavau, kad jeigu savo audinių ūkyje įvykdyčiau visus veterinarijos tarnybos reikalavimus, tai galiu per keletą metų taip įsiskolinti bankams, kad paskui niekaip neišsikapstyčiau. Todėl tais pačiais metais stogines, narvus ir visą įrangą pardaviau kitam audines auginančiam ūkiui. Iš to verslo pabėgau su nuliu – neteko įgrimzti į jokias skolas“, – pasakojo D. Pocius.

Smulkiesiems – monkės biznis

Dar jis sakė paskaičiavęs, kad ir aštuonias melžiamas karves laikantis ūkininkas neturi iš jų jokios naudos. Už pieną gautos pajamos, atmetus elektros, dyzelino ir kitas išlaidas, net nepadengia gyvulių pašarų gamybos išlaidų. Investuoti smulkiems ūkininkams į techniką irgi neapsimoka – per 10–15 metų, kol atsiperka, ji beveik sudyla. Ir iš viso to, pasak Dariaus, – tik monkės biznis.

„Dabar valstybės ir pareigūnų požiūris į ūkininką tarsi į kokį kontrabandininką. Niekas nepasidomi, kiek jis turi skolų bankams, kokios šiandien yra technikos kainos. Visi žiūri į galutinę prekę: gyvuliai vaikšto, auga – vadinasi, viskas gerai. Niekam neįdomu, kiek kainuoja technika, trąšos, degalai. Nesmagu, kai ūkininkui, dirbančiam šešiolika valandų per parą, galutinis mėnesinis uždarbis yra tik 450 ar 500 eurų. Gal tada geriau užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje? Ir tegul moka išmokas kaip kokiems bedarbiams“, – svarstė Darius.

Augalai nesupranta, kas darosi

Pasak pašnekovo, geriau yra su grūdų supirkimo kainomis, kurios tai kyla iki dviejų šimtų, tai leidžiasi iki pusantro šimto eurų už toną, tačiau vis tiek išlieka neblogas vidurkis. Keičiant kultūras, taikant sėjomainas, galima uždirbti. Pernai Dariaus žieminių javų derliaus vidurkis buvo apie 7 tonos, vasarinių – daugiau nei 5 tonos iš hektaro. Jo žemės našumas nedidelis – nuo 32 iki 54 balų, ir pastarasis tik kai kuriose vietose. Ūkininko teigimu, ir naši žemė – ne išsigelbėjimas, jeigu ir toliau vyraus tokios sausos ir karštos vasaros. Kartais ir mažiau naši žemė, labiau puri, išsaugo daugiau drėgmės, nei koks priemolis.

„Dabar javai labai gražiai atrodo. Jeigu tokia žiema bus iki pat pavasario ir dar labiau sukils javai, galima tikėtis ir gero derliaus. Dar neaišku, koks bus pavasaris. Jeigu už savaitės ar dviejų spusteltų 10–15 laipsnių šalčio, savaitę pašaltų be sniego, gali tekti atsėti visus žiemkenčių laukus. Jeigu naktį būtų 7–8 laipsniai šalčio, dieną saulė pakepintų iki 10–12 laipsnių šilumos, 20 laipsnių skirtumo per tą pačią parą augalai nesuprastų, kas darosi, ir žūtų. Todėl jeigu metus dirbtume nuostolingai, reikėtų dvejų metų, kad atsitiestume ir gautume nors nulinį rezultatą“, – teigė Darius.

Ūkininkas apgailestavo, kad nė žiemos pradžioje šaltesnis oras nesustabdė pasėlių vegetacijos, jie būtų bent pasiruošę žiemai. O dabar augalai tokios žiemos nesupranta – nei ruduo, nei pavasaris.

Stasys BIELSKIS