Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Auksarankis savo garaže pats vienas kuria unikalias mašinas

 Kaip skaičiuoja pats, šešias specialybes turintis 53 metų vilnietis Virgilijus Noreikia savo rankomis kuria tokius automobilius, prie kurių, rodos, turėtų kelis mėnesius dirbti visa nagingų meistrų brigada. Tačiau vyras apie savo neįtikėtinos išvaizdos mašinas kalba taip, lyg tai būtų paprastas ir kasdienis darbas.

Kuria pats vienas

„Jeigu jums pakeliui, užsukite pas mane į namus, išvirsiu kavos, paskui galėsime nueiti į garažą – mašiną parodysiu“, – lyg senam pažįstamam sako V.Noreika.

Buvusiuose kolektyviniuose soduose Vilniaus pakraštyje esančiame privačių namų kvartale – erdvus sklypas prie miškelio ir niekuo per daug iš aplinkinių neišsiskiriantis namas. Kieme išdidžiai vaikšto persų veislės katė, voljere draugiškai amsi šuo. Kieme stovi „Škoda Octavia“ – tokia niekuo neišsiskirianti, net nuobodoka mašina.

Sunku net patikėti, kad po namu esančiame nedideliame ir nepriekaištingai sutvarkytame garaže gimsta tokie automobiliai, kurie praeivius gatvėje į juos bežiūrint gali priversti išsinarinti kaklus.

Tai geriausias amerikines „Rat Rot“ kultūros tradicijas išlaikantis automobilis „Silver Coffin“ („Sidabrinis karstas“) ir garaže nuo svetimų akių kol kas pasislėpęs juodas „Volkswagen Kaeffer“ su 160 AG „britvos“ varikliu ir galiniais varomais ratais. Tikra bomba ant ratų.

„Silver Coffin“ kūrėjas V.Noreika prisipažino, kad ilgiausiai užtruko darydamas drakono galvą ant duslintuvo vamzdžio. Asmeninio archyvo nuotr.

Idėją nešioja ilgai

„Tėvas buvo prie geležies ir aš nuo vaikystės krapštausi prie technikos. Tik žmoną nėra lengva įtikinti, kad reikia prisipirkti metalo“, – šypsosi V.Noreika.

Tai nugirdusi jo sutuoktinė tik nusijuokia: „Jūs neklausykite, kai jis pasakoja, kaip jam viskas taip lengvai pavyksta. Iš tiesų, jam viskas tiksliai ir gana greitai pavyksta dėl to, kad jis idėją savyje nešioja labai ilgai, subrandina, apmąsto ir tuomet realizuoja. Jau žinau, kad šiuo metu jis kokius 3 mėnesius brandina naują projektą.“

V.Noreika, atrodo, neprieštarauja: „Kai ėmiausi kurti mašinas, dukros nusprendė, kad mano veiklą reikėtų kaip nors pavadinti. Taip ir atsirado prekinis ženklas „Tete Workshop“ (galima būtų versti kaip „tėtės dirbtuvės“)“.

Beveik gulomis

Kalbėdamas apie „Silver Coffin“, kuris buvo pabaigtas pernai rudenį ir pirmą kartą viešai parodytas gegužės 25 d. sostinės Gedimino prospekte vykusiame renginyje „Memel Motor Fest“, V.Noreika sako dar žinąs, ką reikėtų patobulinti – priekinius amortizatorius.

Tiksliau, net ne patobulinti, o juos sumontuoti. Mat šis neįprastas automobilis priekyje turi skersai sumontuotą lingę, tačiau neturi amortizatorių.

„Gal norite prasivažiuoti „sidabriniu karstu“? – netikėtai paklausia. Žinoma, noriu – kaip galima atsisakyti tokios progos.

Įsirangyti į šį žemą ir ilgą automobilį nėra lengva, o važiuoti tenka pusiau gulomis. Maži siauri langeliai, tamsa salone ir menkas apžvalgumas tarsi sufleruoja, kad automobilis atitinka savo pavadinimą – metalinis karstas.

Prietaisų skyde nėra nė vieno mygtuko, o visi reikalingi mygtukai – posūkių, šviesų, valytuvų – sumontuoti kairėje prie stogo, vairuotojo galvos aukštyje. Tiesa, apžvalgumui pagerinti įmontuota galinio vaizdo kamera.

„Manau, kad reikės sumontuoti ir kamerą vaizdui priekyje, nes jeigu pirmas atsistoju prie šviesoforo, taip žemai sėdėdamas nematau šviesoforo signalų“, – juokiasi auksarankis.

Važiuoti tokiu neįprastu automobiliu nėra patogu, tačiau jis ir nėra skirtas dažnam važinėjimui – tai daugiau festivalių, įvairių miesto švenčių ir kitų susibūrimų puošmena. Todėl pernai rudenį baigtas konstruoti automobilis yra viso labo nuvažiavęs kiek daugiau nei 300 kilometrų.

Iš kurios pusės bežiūrėtum – automobilis atrodo įspūdingai. Asmeninio archyvo nuotr.

Nesupranta biurokratijos

Biurokratinės kliūtys ir brangios ekspertizės lėmė tai, kad šį automobilį V.Noreika įregistravo Didžiojoje Britanijoje, tad automobilis su angliškais numeriais.

„Pas mus tokio automobilio užregistruoti beveik neįmanoma, reikia atlikti ekspertizę, daugybę biurokratinių formalumų. O štai, Didžiojoje Britanijoje, kur tokių neįprastų automobilių tradicijos gilios ir senos, užtenka patikrinti vairo mechanizmą ir stabdžius“, – sako pašnekovas.

Juk, anot jo, ir taip aišku, kad tokiais automobiliais kasdien niekas nevažinėja, todėl griežtą techninę apžiūrą ir ekspertizę jis laiko tikrų tikriausiu nesusipratimu ir mūsų saugaus eismo biurokratų noru apsidrausti: „Nemanau, kad tokiu automobiliu kartą ar du per metus atvažiavęs į kokią miesto šventę sukelsiu didelį pavojų kitiems.“

Tiesa, į vieną šventę – Kaune vykusį baikerių suvažiavimą „Bike Show Millenium“ – V.Noreikai nuvažiuoti nepavyko, nes bevažiuojant ties Žiežmariais subyrėjo rato guolis. Teko grįžti į Vilnių.

Donoras – „Ford“

Savo automobiliui „Silver Coffin“ kurti vilnietis panaudojo donorą – visureigį „Ford Explorer“. Būtent todėl šio automobilio galinius ratus suka 6 cilindrų, 4 litrų darbo tūrio „Ford“ variklis. Galinis tiltas ir reduktorius – taip pat „Explorer“, tik mechaninė 5 laipsnių dėžė ne iš šio modelio, tačiau taip pat „Ford“.

Priekiniai šio automobilio ratai yra 16 colių skersmens, o galiniai – net 22 colių.

Automobilio priekį puošia tikra ožio kaukolė. Kalbėdamas apie atskiras detales V.Noreika sako, kad ilgiausiai užtruko darydamas drakono galvą ant duslintuvo. Tam jis sugaišo tris dienas.

Virgilijus neslepia, kad mintyse jau brandina kitą ne mažiau įdomų projektą, o „Silver Coffin“ galėtų parduoti, jeigu tik atsirastų tinkamą kainą siūlantis pirkėjas.

„Lietuvoje jo parduoti aš nesitikiu, čia nėra rinkos tokiems automobiliams. Gal parduosiu į kokią Olandiją ar kitą Vakarų Europos šalį. Tuomet kursiu dar vieną aparatą, po to – dar kitą, o štai čia kieme įrengsiu nedidelį muziejų langais iki žemės“, – nežinia, juokais ar rimtai kalba V.Noreika.

Tačiau žinant, kokiomis sąlygomis ir kaip greitai jam pavyksta sukurti unikalius automobilius, nebūtų nieko nuostabaus, jeigu po kelių metų Vilniaus pakraštyje, buvusioje sodų bendrijoje, sklype prie miškelio atsirastų dar viena puošmena – mažas privatus muziejus dideliais langais.

Rekomenduojami video