Visame Rokiškio rajone garsėja Suvainiškio bibliotekininkės Reginos Šimėnienės sumanyta rudens palydų šventė „Spanguolinė“, kuri šį lapkritį vyks jau 10 kartą. Žmonės mėgaujasi ne tik įdomia kultūrine programa, bet ir vaišinasi vietos šeimininkių pagamintais gardžiausiais patiekalais su spanguolėmis. Regina laiminga, kad gyvena kaime. Kurį laiką ūkininkavę, paskutines dvi karvutes Šimėnai šį rudenį pardavė – neapsimoka jų laikyti, kai supirkėjai už pieną moka grašius.

Atsinaujinusi biblioteka

Suvainiškis, Rokiškio rajone, Latvijos pasienyje, esantis bažnytkaimis, 2012 metais paminėjo 400 metų jubiliejų. Ta proga buvo išleista knyga „Suvainiškis ir jo apylinkės“. Į 400 puslapių sugulė vietos žmonių prisiminimai, o R.Šimėnienė buvo viena šio leidinio bendraautorių – juk šiame krašte gyveno jos ir jos vyro Algirdo seneliai, tėvai, čia ji gimė, augo ir baigusi mokslus sugrįžo dirbti. 2016 metais ji išleido knygelę apie 40 gražiausių rajono sodybų „Grožį kuriame patys“.

Miestelyje kasmet mažėja gyventojų, taigi ir bibliotekos skaitytojų. Senoji karta išmiršta, o jaunimas išvažiuoja gyventi į Rokiškį, Panevėžį arba dirbti į užsienius vos baigę vidurinę. Likę tik vyresni gyventojai arba ūkininkaujančios šeimos.

„Suvainiškio bibliotekoje, kuri neseniai šventė 70-ies metų jubiliejų, dirbu nuo 2007 metų. Per pastarąjį dešimtmetį kaimo bibliotekos pasikeitė iš esmės. Jos tapo šiuolaikiniais kultūros centrais – gyvu, besikeičiančiu, gana sudėtingu organizmu, kuriam valdyti reikia daug žinių, išmanymo, naujų įgūdžių. Suvainiškyje viskas pasikeitė, kai biblioteka buvo perkelta į atnaujintas buvusios mokyklos patalpas, čia atsirado trys kompiuteriai ir vieša nemokamo interneto prieiga. Baigiau kompiuterinio raštingumo kursus, išmokau dirbti su nauja technika. Bibliotekoje iškart padaugėjo lankytojų. Ateina net ir tie, kurie čia nesilankė daugelį metų. Pirmiausia į biblioteką lėkdavo vaikai žaisti kompiuterinių žaidimų – vos grįžę iš mokyklos užsiimdavo eilę. Dabar tos eilės sumažėjo, nes daugelis kompiuterius jau turi namuose. Tačiau naudotis internetu panoro išmokti vyresnioji karta. Dabar jau aš pati jiems vedu kompiuterinio raštingumo kursus. Bibliotekos internetu naudojasi apie 70 suaugusių vartotojų ir 15 vaikų. Žmonės susimoka mokesčius, peržiūri darbo paieškos skelbimus, perskaito elektroninius laikraščius“, – apie darbo šiokiadienius pasakoja bibliotekininkė.

Regina ir Algirdas Šimėnai mėgsta keliauti ir po Lietuvą ir po svečias šalis.

Veža knygas skaitytojams

„Žinoma, daugelis vyresnių skaitytojų vis dar liko ištikimi popierinėms knygoms ir laikraščiams. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais žmonės godžiai skaitė sovietmečiu draustas knygas apie Lietuvos istoriją, taip pat visai nežinomą literatūrą apie tremtį, rezistenciją. Dabar mėgstamiausios žymių žmonių biografijos, knygos apie sveikatą, meilės romanai, detektyvai. Vyrai mėgsta istorines knygas, ypač karo tema, – vardija kaimo skaitytojų pomėgius bibliotekininkė. – Džiugu, kad fondą kasmet papildo apie šimtas naujų knygų, keletą jų žmonės padovanoja per Knygų Kalėdas.

Kadangi atokiuose kaimuose gyvenantys ar vyresni žmonės dėl silpnos sveikatos negali atvažiuoti pasikeisti knygų, bibliotekininkė jiems pagelbsti –pati atveža knygų nuosavu transportu.

„Kai panaikino Vilkolių biblioteką, kiekvieno mėnesio ketvirtą trečiadienį veždavau knygas į Vilkolių, Kavolių, Taručių kaimus – aplankydavau apie 15 šeimų, kurioms į biblioteką atvažiuoti buvo toloka ir nepatogu, bet žmonės trokšdavo skaityti. Ir dabar vežu knygas, periodiką į Vilkolius. Deja, daug kaimų dabar ištuštėję, ten nebeliko nė vieno skaitytojo“, – atsidūsta Regina.

Rudens palydos – „Spanguolinė“

Daugiausia žmonių susirenka į bibliotekos renginius: susitikimus, parodas, knygų pristatymus. Neseniai R.Šimėnienė parengė parodą apie Rokiškio rajono dvarus ir jų kultūrą, o dabar jos planuose – jubiliejinė rudens palydų šventė – „Spanguolinė“, kuri vyks lapkričio 23-iąją.

Per "Spanguolinės" šventę vertinimo komisija išrenka gardžiausius, originaliausius patiekalus su spanguolėmis.

„Bendruomenės namuose susirenka Suvainiškio gyventojai bei svečiai, ant bendro vaišių stalo sudeda pačių pagamintus patiekalus, kurių privaloma sudedamoji dalis – spanguolės. Platų stalą nukloja mišrainės, sūriai, pyragai, pyragaičiai, tortai, salotos, kisieliai, vyniotiniai ir dešimtys kitų gardumynų. Aš pati ruošiu drebučius ir putėsius. Pernai su vaišėmis į šventę sugužėjo net 70 žmonių. Kasmet pristatoma vis kita kultūrinė tema, pagerbiami geriausi skaitytojai, ūkininkai, kraštui nusipelnę žmonės, vyksta koncertai, – pasakoja Regina. – Kol vyksta šventinė programa, vertinimo komisija išrenka gardžiausius, išradingiausius, įspūdingiausius, originaliausius, patiekalus. Šią ir kitas šventes rengti man padeda Suvainiškio bendruomenės pirmininkas Darius Gurklys, lėšomis prisideda verslininkas Raimondas Nagelė ir jo žmona Jūratė, Rima Galvanauskienė, Nida Skruodienė, Vita Jasiūnienė, Vita Gasparavičienė. O kultūros centro vadovė Virginija Konstanblackienė su dainavimo būreliu ir skaitovais jau trejus metus rengia muzikinę programą. Šiemet spanguolės ypač gausiai užderėjo, taigi dešimtoji „Spanguolinė“, skirta temai „Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė 2019“, turėtų būti įspūdinga“.

Šimėnų sodyboje veši gėlės

Prieš kelerius metus Šimėnų sodybai Suvainiškio bendruomenė skyrė nominaciją „Žiedų gausa išsiskirianti sodyba“.

Šimėnų sodyba išsiskiria žiedų gausa.

„Labiausiai man patinka žieminės gėlės, kurių nereikia saugoti nuo šalnų. Todėl auginu įvairių rūšių anksti žydinčių, įvairiaspalvių gėlių: vilkdalgių, viendienių, krokų. Vasarą išsiskleidžia karališkosios lelijos. Kai jos žydi, širdis ir akys džiaugiasi, – šypsosi suvainiškietė. – Mūsų sodybą puošia gėlės, nuo seno augusios mūsų močiučių darželiuose: rūtos, levažandžiai, kardeliai, montbretės, astilbės, viksvos, iš kurių mėgstu daryti puokštes. Gėlynui puošti naudoju akmenis, kelmus. O rudeniop pražysta jurginai – jais neįmanoma nesižavėti. Jokios kitos gėlės jų nepranoksta nei spalvų bei formų įvairove, nei gausa. Pietinėje namo pusėje auginu daug rožių. Kompozicijoms naudoju didingai atrodančias kanas, pasodintas induose. Vyro sumeistrautas stalelis su trinkomis paverčia gėlyną gyvenamojo būsto dalimi, tik jau gryname ore.“

Nelengva vaikystė kolūkyje

Anot Reginos, mūsų praeitis, viskas, ką patyrėme, išgyvenome, visada lieka su mumis.

„Kaimas – mano gyvenimas, be jo nieko neturėčiau. Mintimis dažnai sugrįžtu į praeitį. Nuo mažų dienų buvau pratinama prie darbo. Mama dirbo trąšų sandėlyje, tad aš su seserimi Jūrate padėdavome jai nešioti nelengvus maišus. Vėliau grėbdavome šieno likučius – pagrėbstus, kurie likdavo išvežus stirtas. Kai paūgėjau, vos baigdavosi mokslo metai, birželį ir liepą dirbdavau prie žolės miltų agregato. Miltus kraudavome maišais, o kapojus iškasdavome iš priekabų. Po sunkios darbo dienos eidavome į kaimo šokius, namo parsigaudavome 3–4 ryto, kai melžėjos jau eidavo į darbą, o 7 ryto, vos pora valandų numigusios, vėl traukdavome į darbą. Rugpjūtį dirbdavome grūdų sandėlyje – rankomis tekdavo perkrauti šimtus tonų grūdų, kuriuos į krūvas stumdydavo buldozeris. Mes, mokiniai, dirbome pamainomis, – vaikystę kaime mena moteris. – Tėvai mums kartodavo: jeigu blogai mokysitės, teks visą gyvenimą taip vargti. Nenorėjau tokio gyvenimo, todėl įstojau į žemės ūkio technikumą, vėliau neakivaizdiniu būdu baigiau Lietuvos žemės ūkio akademiją.“

Kolūkio agronomė

Atlikdama agronomės praktiką Suvainiškio kolūkyje, Regina susipažino su statybos inžinieriumi Algirdu Šimėnu. Jauni specialistai netrukus susituokė. Kaime vyko melioracija, gyventojai iš vienkiemių buvo iškeldinami į gyvenvietes. Jauna šeima persikėlė į Suvainiškio miestelį.

„Dirbau augalų apsaugos agronome, vėliau – vyriausiąja agronome. Kolūkis davė motociklą „Minsk“, vėliau važinėjau ir pirmuoju kolūkio gautu automobiliu Gaz 69 – „viliuku“ . Turėjau ir bortinį UAZ-ą, su juo kolūkiečius vežiodavau į darbą ir namo. Suvainiškio kolūkis buvo vienas pirmaujančių, jame išdirbau 13 metų. Visko buvo per tuos metus. Vieni vadovai suprasdavo, kad ne nuo manęs priklauso javų, linų ar bulvių derlius, kiti tik pasijuokdavo, kad nemoku vadovauti 30 mechanizatorių, 10 lauko darbininkų kolektyvui. Tekdavo slapta ir ašarą nubraukti. Kasmet reikėdavo atsiskaityti rajono valdžiai, nuo rezultatų priklausė mūsų atlyginimų ir premijų dydis. Per pavasario sėją, šienapjūtę, derliaus nuėmimą žmonės dirbdavo be poilsio dienų, kęsdami karštį, dulkes. Kartais būdavo ir taip, kad giedru oru nuvažiavusi į javų laukus kombainininkus rasdavau sukritusius pievoje ir gurkšnojančius stipriuosius gėrimus. Tekdavo juos apibarti ir varu varyti dirbti. Niekada nepamiršiu, kaip vienas jų įpykęs mane su kombainu vaikėsi po lauką, – kolūkinę kasdienybę mena moteris. – Kol nesusilaukiau sūnaus, abu su vyru dalyvavome agitbrigadoje, vaidinome kultūros namų spektakliuose, Algirdas dainavo vyrų kvartete. Kolūkis žmones vežiodavo į ekskursijas po visą Tarybų Sąjungą. Lankėmės Kijeve, Leningrade, Šiaurės Osetijoje, Armėnijoje.“

Regina su Algirdu ir dabar mėgsta keliauti po Lietuvą ir užsienį. 2013 metais Suvainiškyje viešėjo europarlamentarė Laima Andrikienė. Sujaudinta nuoširdaus priėmimo, politikė dovanojo kelionę į Strasbūrą.

„Tai buvo įspūdinga kelionė, nes po Europą keliavau pirmą kartą. Per septynių dienų kelionę aplankėme Prahą, Strasbūrą, Paryžių, Berlyną“, – prisimena Regina.

Kolūkiečiai tapo ūkininkais

Atkūrus Nepriklausomybę, 1992 metais kolūkis pradėjo irti.

„Kolūkiečiai išsidalijo turtą. Kurį laiką visi buvo labai turtingi: gavo po kelias karves, kiaulių, kas arklį, grūdų, trąšų, technikos ar pastatų. Tie, kurie neketino dirbti žemės, turtą ėmė pardavinėti, kiti tuo naudojosi – pigiai supirkinėjo. Iki šiol nesuprantu, kam reikėjo viską sugriauti. Kolūkis gerai laikėsi, primilžiai, derlius buvo geri, gaudavome neblogus atlyginimus. Buvo galima gyventi“, – svarsto moteris.

Iširus kolūkiui, Regina dvejus metus dirbo pieno supirkimo punkto vedėja, vėliau penkerius – pašto viršininke, kol paštą uždarė. Reginos uošvis Bronius Šimėnas atgavo turėtą žemę – 47 hektarus, dar išsinuomojo 40 hektarų ir pradėjo ūkininkauti.

Šimėnų sūnus Robertas nuo mažens padėjo tėvams ūkininkauti, o dabar, baigęs. Šiaulių valstybinę kolegiją, įgijo automobilių techninio eksploatavimo specialybę, ketina savanoriu tarnauti armijoje.

„Auginome javus, kažkada turėjome aštuonias pienines karves, bet šį rudenį pardavėme paskutines dvi, nes neapsimoka: mažai moka už pieną, o sunkaus darbo ir išlaidų ruošiant pašarus – daug. Ir ne mes vieni – kaime liko vos keli stambūs ūkininkai“, – sako Regina.

Kaimo žmonės aktyvią ir darbščią suvainiškietę išrinko seniūnaite.

„Tai papildomas visuomeninis darbas. Turiu paskirstyti darbus būreliui bedarbių. Moterys valo, tvarko bendruomenės namus, prižiūri gėlynus, vyrai pjauna medžius, grėbia žolę, lapus, tvarko kapus. Manau, tai bloga politika - žmonės verčiami atsisakyti žemės, gyvulių, tampa bedarbiais ir gauna bedarbių pašalpas. Jie paverčiami išlaikytiniais“, – įsitikinusi R.Šimėnienė.