Projektas "Tūkstantmečio odisėja" - lietuvių žygis aplink pasaulį. D. Kutraitė "Ambersail" jachtoje Niujorke. Asmeninio archyvo nuotr.

Aš dar neperskaičiau Dalios Kutraitės naujo romano „Nokstančių bananų kvapas“, kuriame ji žaismingai nupiešė sovietinį laikotarpį ir pirmuosius išbandymus laisvojoje Lietuvoje. Net nežinau, kodėl apsukrioji romano herojė Elvyra, kuriai visada taip sekėsi, šių metų liepos 6 dieną „Tautišką giesmę“, kaip ir daugelis mūsų tautiečių, užtrauks emigracijoje… Nepaisant to, susitikusios su žurnaliste, ilgamete televizijos laidų vedėja (kas gali neprisiminti laidos „Kalbina Dalia Kutraitė“?), o dabar jau ir rašytoja, mudvi radome ne vieną temą, prie kurios norėjosi prisiliesti.

Vaikystė jums, ko gero, visų pirma asocijuojasi su Sibiru?..

Man buvo penkeri, kai 1957 metais su tėvais ir močiute grįžome iš Irkutsko krašto į Kauną. Močiutę, kaip vėliau supratau, iš tremties vežėmės slapta, nes ji dar nebuvo oficialiai laisva. Prisimenu nedaug, tik plaukimą garlaiviu, nerimą vakarais – bijojau, kad maniškiai sumigs, ir mes laiku neišlipsime, pramiegosime Lietuvą… O Lietuva man buvo nuostabus obuolių kvapas, kuris pasklisdavo Sibire, kai močiutė į karštą vandenį įmesdavo iš Lietuvos atkeliavusius sušalusius obuolius. Ir aš į Lietuvą labiausiai norėjau dėl obuolių. Deja, atvykome pavasarį, tad obuolių ant medžių nebuvo…

Mano tėvai susipažino Sibire, ir aš ten gimiau. Mama buvo išvežta tiesiai iš darbo vietos – buvo ką tik baigusi mediciną, dirbo dantų gydytoja Šiaulių rajone, Kurtuvėnuose. Gerosios pacientės spėjo sukrauti lauknešėlį – įdėjo kiaušinių, lašinių, duonos… Sibire ji dirbo juodus darbus, bet kai vienam svarbiam žmogui padėjo įveikti dantų skausmą, jis pakvietė ją dirbti į ligoninę, tiesa, iš pradžių akušere ir tik vėliau ji perėjo prie dantų gydytojos darbo. Gyvenimas, aišku, pagerėjo. O tėvelį išvežė nespėjusį baigti medicinos. Iš Biržų, iš inteligentiškos šeimos. Jo tėvas Jurgis Kutra buvo Biržų gimnazijos vicedirektorius, lietuvių kalbos mokytojas, vertėjas… Vežamas į Sibirą, jis rašė laiškus valdininkams, rūpindamasis savo biblioteka. Bet iš jo knygų mačiau gal tik keletą, o jis pats žuvo Sibire.

Ar liko jumyse kokių nors tremties pėdsakų?

Iš tiesų man nebuvo blogai, nes netrukus iš kitos Sibiro vietovės atvažiavo močiutė, kuri mane augino, tad mamai nereikėjo manęs vežtis į darbą kaip iki tol. Dar prisijungė dvi tetos, kurios mane labai mylėjo. Visi mane, mažą vaiką, globojo, mylėjo. Aplink spietėsi tikras internacionalas – įvairių tautų žmonės mane augino. Štai vienoje nuotraukoje aš su aukle mongole, prisimenu, vienas gruzinas nuolat žaisdavo su manimi, mat jo panašaus amžiaus dukra buvo likusi Gruzijoje… Mano tėvams, seneliams buvo sunku, man – ne.

Dalia išdykauja su anūku Virgučiu, pavadintu šiuo vardu senelio Virginijaus garbei. Asmeninio archyvo nuotr.

Dalia išdykauja su anūku Virgučiu, pavadintu šiuo vardu senelio Virginijaus garbei. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip pavyko įstoti į žurnalistiką Vilniaus universitete, juk iš tremties, nepatikima…

Likimas globojo. Šeima pastėro, kai pasakiau, kad stosiu į žurnalistiką. Mano teta Joana Juozapaitytė Kaune, Višinskio gatvėje, buvo įkūrusi pogrindinį moterų vienuolyną. Kai grįžome į Kauną, ji mus priglaudė… Mamai neleido dirbti gydytoja Kaune, tai ji važinėjo į Betygalą dirbti, grįždavo tik šeštadieniais, tėveliui trukdė tęsti studijas, per mėnesį laiko jis turėjo išlaikyti net trijų kursų egzaminus. Buvęs pirmūnas tokio krūvio neatlaikė, persitempė ir buvo priverstas pasukti į veterinariją. Žodžiu, suaugusiuosius laiko mašina žlugdė, o aš užsimaniau į žurnalistiką… Nors visiems aiškinau: man svarbu literatūrinės laidos, aš kalbinsiu rašytojus. Nuostabu, kad mane priėmė. O kai baigiau, pakvietė į televiziją tapti laidos „Labanakt, vaikučiai“ pirma redaktore. Mat jau buvau atlikusi praktiką radijuje, kur rengiau, rašiau linksmas pasakėles vaikams. Teta Beta – veidas, o aš turėjau visus tekstus, pradedant nuo pasisveikinimo „Labas vakaras“, parašyti, gauti cenzoriaus spaudą, sutilpti sekundės tikslumu į laidos formatą, nes po mūsų laidelės iškart žinių laida „Vremia“. Rašiau, miklinau ranką, nykštuką Tuką sumaniau. Daug ko išmokau per tą laiką. Beje, mūsų redakcijos visos spintos buvo užverstos nykštuko drabužėliais – vaikučių mamos mezgė Tukui pirštuotas pirštines, kojinaites, kepurėles, šalikus…

Jūsų „arkliukas“ – pokalbiai su asmenybėmis. Didis menas prieš televizijos kameras atskleisti žmogų per trumpą laiką. Jis atsiveria, išsilieja, ir tu jį, tokį atsivėrusį, palieki sakydamas „ačiū“. Ar ne žiauri ta žurnalisto misija?

Kunigas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kažkam mane pristatydamas, pasakė: „Čia yra toji Dalia, kuri moka prakrapštyti žmogų ir pamatyti jo sielą.“ Tai man buvo didelis pagyrimas. Bet jūs teisi, lazda turi ir antrą galą. Kalbinau laidai „Viltys ir likimai“ niekam nežinomą senyvą moterį, gražią savo vidumi, darbais. Ir ji netikėtai prabilo apie savo gyvenimo meilę… Ne apie vyrą, žinoma. Ji taip nuoširdžiai, taip pakiliai apie tai kalbėjo, ir aš buvau laiminga, kad atsivėrė, patikėjo paslaptį. Bet kai baigėme filmuoti, jos ugnelė išblėso, ji nusiminė: „Dieve, aš visą gyvenimą nešiojausi tą gražų jausmą savyje, jis buvo mane užpildęs, dabar viduje liko tuščia…“ Aš pasijutau kalta, dar paklausiau, gal nerodyti? Ne, leido rodyti… Gal panašiai jaučiasi realybės šou dalyviai, po filmavimų pasijutę niekam nereikalingi, arba maži vaikai po labdaros renginių, kai žiūrėdami į televizijos žmones kaip į dievus, pasipasakoja savo maldeles, bet staiga tie žmonės nusigręžia ir nueina dirbti kitų darbų, o sergantis sunkia liga vaikas pasijunta blogiau… Gal todėl aš labai skeptiškai ėmiau vertinti viešas labdaras. Labdara turi būti tyli, nedemonstruojama.

Lietuvos radijo ir televizijos 60-mečio šventėje su įvairių kartų kolegėmis: Stase Stankevičiene, Algimanta Žukauskiene ir Ugne Galadauskaite. Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos radijo ir televizijos 60-mečio šventėje su įvairių kartų kolegėmis: Stase Stankevičiene, Algimanta Žukauskiene ir Ugne Galadauskaite. Asmeninio archyvo nuotr.

Įsivaizduoju, kad tai, ką gražaus patyrėte savo tėvų šeimoje, vėliau perkėlėte ir į savąją?

Mano tėvų šeima buvo sugniuždyta baisių išgyvenimų: tėvelis Sibire susirgo, kai sužinojo, kad žuvo jo tėvas, kad jis neteko motinos, sesers. Jis, inteligentų vaikas, nebuvo pasirengęs Sibiro realijoms, taigi pasimetė, palūžo. Mano mama, ūkininkaitė iš Šiaulių, buvo stipri, pažinojo fizinį darbą, ir Sibiras jos nesulaužė. Pavadinti juos laimingais negalėčiau. Bet šalia buvo stipri giminės dvasia – teta man labai daug davė, ji buvo mano pirmasis universitetas.

Su savo vyru Virginijumi, su kuriuo gyvenu jau daug metų, susipažinau vos šešiolikos. Plaukėme baidare nuo Dusetų iki Kauno, susidraugavome, bet paskui išsiskyrėme, abu turėjome kitas šeimas. Tai mūsų antroji santuoka, bet labai tikra, patikrinta laiko, ir tai didelė laimė. Per abu užauginome tris sūnus, turime keturis anūkus.

Ko jus moko anūkai?

Laikydama ant rankų pirmą anūką suvokiau, kad tai – tąsa. Kad ją galima vadinti amžinybe, ir kad tai yra svarbiausia mūsų gyvenime. Anūkai mus moko atsiriboti nuo nesvarbių, praeinančių dalykų. Kai auginame vaikus, tarsi nepastebime, kad tai yra svarbiausia, o kai atsiranda anūkų, jau kitaip, teisingiau, susidėsto prioritetai. Man sako: rašyk knygas. Bet mūsų šeimoje rašymas nėra laiminamas. Aš čia svarbesnė kaip blynų kepėja, žaidėja, pasakų skaitytoja… Na, ar galiu užsidaryti duris, atsisėsti kabinete ir rašyti knygą, kai už durų verda šeimos gyvenimas? Tas laikas, kai anūkai maži ir jiems reikia mano dėmesio, greitai praeis. Gal prasmingiau atidėti kitus, nesvarbius reikalus ir gyventi paprastą gyvenimą – paprasčiausiai rasti laiko pasėdėti, pasikalbėti, pagaliau – pažiūrėti į dangų, sniegą…

Ar jums artima jūsų knygos „Nokstančių bananų kvapas“ herojė, ar ji tiesiog yra tipiškas to laiko atspindys, iliustracija?

Ji – sovietinio laikotarpio atspindys, daug geresnis nei aš pati, nes aš gyvenau truputį kitokį gyvenimą, man televizija suteikė daugiau laisvės, bent jau už kadro. O knygai pritaikytas žurnalistinis principas – aš labai daug su ja kalbėjausi. Kadangi rašiau pirmuoju asmeniu, kartais esu suplakama su heroje, esu net sulaukusi nemalonių atsiliepimų – viena skaitytoja grąžino knygą leidyklai, mat nusivylė Kutraite, kuri gyveno tokį gyvenimą… Kad man pavyko įtaigiai papasakoti apie teatro bufetininkės užkulisius, įrodo tai, kad žmonės, mane susitikę, aiškina, jog žino, apie kurią personą toji knyga. Dar klausia, iš kur aš žinanti tas vykusias spekuliacijas, tuos teatro bufeto užkulisius. Vis dėlto žurnalistai, jei tik moka išgirsti, pragyvena labai daug gyvenimų, likimų…

Vos ne kasmet D. Kutraitė pristato savo naują knygą Knygų mugėje. Asmeninio archyvo nuotr.

Vos ne kasmet D. Kutraitė pristato savo naują knygą Knygų mugėje. Asmeninio archyvo nuotr.

O bananų kvapas, ko gero, Vakarų simbolis?

Sovietmečiu – taip, sotesnio, gražesnio Vakarų gyvenimo simbolis. Bet vėliau mano herojei nokstančių bananų kvapas prilygo grėsmei. Jos verslas – vaisiai ir daržovės, ji už didelius pinigus užpirko visą laivą bananų, bet nežinojo, kad juos reikia sugebėti palaipsniui sunokinti bei turėti tam tikras sąlygas. Kai jie visi vienu metu prinoko, ją, žinoma, ištiko bankrotas. Nuo tol nokstančių bananų kvapas moteriai tapo grėsmės kvapu. Jeigu kapstyti giliau, išties labai daug dalykų, kurių mes ilgėjomės, kurie atėjo iš Vakarų, mums tapo… grėsme. Bet aš neverčiu skaitytojo giliai kapstyti, o nuvingiuoju savo heroję į emigraciją. Būtent tas nokstančių bananų kvapas ją paskatina išvažiuoti iš Lietuvos. Knygos vyksmas baigiasi 2018 metų liepos 6 dieną – herojė Lietuvos himną gieda toli nuo tėvynės…

Vienu metu jūs buvote labai arti pačių didžiausiųjų, stipriausiųjų – Vilniaus miesto mero Rolando Pakso patarėja ryšiams su visuomene, vėliau – prezidento R.Pakso patarėja… Ar praėjus daugeliui metų jūs vis dar tikite, kad politika gali būti švari?

Aš tik todėl ir ėjau į politiką. Tais 1999–2000 metais, kai mes ėjome į politiką – aš ir mano bendražygis, dabar viskuo apkaltintas R.Paksas, turėjome gražiausių vilčių, o ir liberalai, kurie vėliau prisijungė – visi tikėjome, kad Lietuvoje galima daug ko siekti. Nepasisekė? Gal dėl to ir nepasisekė, kad su tokiomis mintimis politikoje ne vieta. Sunkus šis klausimas, aš tiesiog prisimenu nuoširdų jausmą, su kuriuo ėjau. Prisimenu ir tą jausmą, su kuriuo išėjau – neviltį, kad nieko negalima padaryti. Mane išstūmė mano pačios aplinka – ta besaikė konkurencija. Aš apsimečiau, kad išeinu savo noru, o išties buvau išstumta. Ir tai likimo dovana, kaip dovana vadinu ir tą momentą, kai buvau išstumta iš televizijos. Išmetė ir nė nepadėkojo už tuos daugiau kaip 20 darbo metų. Tuomet sukūriau konsultacinį ryšių su visuomene verslą, iš kurio jau išėjau pati, nusprendusi, kad iš baliaus geriau išeiti laiku. Nors… Aš vis dar dėstau Vilniaus universitete, Muzikos akademijoje, Verslo mokykloje – veiklos man netrūksta…

Malonu susitikti knygų mugėje su ne sykį televizijoje kalbintu Algimantu Čekuoliu. Asmeninio archyvo nuotr.

Malonu susitikti knygų mugėje su ne sykį televizijoje kalbintu Algimantu Čekuoliu. Asmeninio archyvo nuotr.

Kas jums šiandien kelia didžiausią nerimą Lietuvoje?

Tautinis bruožas – mes nemokame bendradarbiauti, susitarti, mes nepalaikome vieni kitų – nesusitariam nei dėl vieno paminklo, nei dėl vieno įstatymo, mes esame į grupeles pasidaliję individualistai. Ar girdėjote anekdotą apie lietuvius ir žydus? Jei trys lietuviai patenka į negyvenamą salą, jie nesutaria, kur kurti laužą, statyti palapinę – čia ar ten, o trys žydai, patekę į salą, žiūri, kas ką geriausiai gali daryti, tą ir remia, todėl greitai įsikuria. Jei vieną lietuvį išmestų į negyvenamą salą, jis puikiai išgyventų, o vienas žydas be paramos – ne. Ko mus moko anekdotas? Mes nemokame bendradarbiauti, nes susivienijame tik grėsmės valandą. Nejaugi reikia dar didesnių ir baisesnių grėsmių, kad išmoktume siekti bendrų tikslų?..