Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Dar kartą apie meilę

„Amžinas klausimas: kas yra meilė? Ar žmogus gali būti priklausomas nuo jos?“ – klausia skaitytoja Ugnė iš Jonavos r.

G. Navaitis

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Mene dažnai pasitaiko kelios populiarios meilės metaforos, pavyzdžiui, meilė – tai pabudimas. Princas pabučiuoja miegančiąją gražuolę ir ji pabunda. Meilė – nenusakoma išorinė jėga, kuri netikėtai užvaldo žmogų, – kaip toje dainoje: „O meile, tu mane nugalėjai.“

Dar vienas dažnas meilės apibūdinimas – ji tarsi kažkoks psichikos sutrikimas. Meilė siejama su kitokia sąmonės būsena. Bet ar norėtume atsisakyti to išgyvenimo ir visada būti racionalūs, viską apsvarstantys? Remdamasis konsultacine praktika galiu patvirtinti, kad dažniausiai skundžiamasi meilės trūkumu, o ne jos pertekliumi. Juk sakoma, kad meilės niekada nebūna per daug. Retais atvejais žmogus gali tapti priklausomas nuo jos.

Jei žmogus gyvena savo gyvenimą, vertina save, tada maža galimybė, kad jis taps priklausomas nuo meilės santykių. Priklausomybės iliustracija gali būti paauglė, įsimylinti ir dievinanti pramogų pasaulio žvaigždę, visiškai jai nepažįstamą žmogų. O to priešprieša – brandi meilė, kai atsižvelgiama į konkretų žmogų, į jo unikalias savybes. Bet ne visi išauga iš paauglystės. Kartais visi galime pasielgti kaip paaugliai.

Dažnas iš mūsų turi gilumines nuostatas, kad gal vis tiek kas nors viską už mus padarys. Tarkim, ateis ir išgelbės. O jei neišgelbės, tai sutvarkys visus buitinius reikalus. Arba duos tiek pinigų, kad nebereikės niekuo rūpintis. Kai žmogus pernelyg daug tikisi (ir tikisi ne bendro problemų sprendimo, ne to, kad jos bus sprendžiamos kartu su mylimu žmogumi, o to, kad mylimas žmogus kaip ta fėja mostelės lazdele ir viską padarys), tada atsiranda noras „jei myli, tegu mane supranta be žodžių“. Nors labai paprastas klausimas – o kodėl gi negalite pasakyti? Ir kai tik užduodi šį klausimą, kartais pradeda keistis ir santykiai, nes paaiškėja, kad jie gali būti kuriami tikro supratimo pagrindu.

Kitas aspektas – dažniausiai žmonės būna pernelyg susiję su savo tėvais. Ką reiškia pernelyg? Jie tiesiog nebeatskiria, kas yra jų jausmai ir norai, o kas – tėvų jausmų ir norų aidas. Kai tėvai aiškina: „Mums kažkas trukdė, o tau jau niekas netrukdo, kad taptum balerina“, akivaizdu, kad tai yra tėvų jausmai ir norai. Ir kai žmogus pradeda gyventi pagal tėvų norus, jis iš jų gali perimti ir žemesnį savęs vertinimą – manymą, kad negali nieko duoti kitiems, todėl labai pradeda domėtis, kaip ką nors gauti.

Atkreipkite dėmesį – dauguma moteriškų žurnalų kaip tik šiai temai ir skirti. Tai yra skirti prastai save vertinantiems žmonėms, kuriems labai įdomu, kaip gauti. Ir labai mažai tekstų, kuriuose nagrinėjama kita tema – kaip kam nors duoti. Tas, kuris nori tik gauti, labai lengvai įsipina į priklausomybes, tikisi, kad kas nors jį gelbės, ką nors jam duos, ir nelabai net drįsta pasakyti, ko jam reikia.

Didžiausia bėda ta, kad problema iš vienos kartos keliauja į kitą. Jei žmonės dažniau galvotų apie tai, kokį šeimos supratimą gauna jų vaikai, galbūt ir su savo santykiais tvarkytųsi kiek protingiau.

 

Rekomenduojami video