Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Dėl meilės paaukojo didmiestį
Liucija Lukinska gimė Sibire, užaugo Rygoje, bet širdyje – gryna lietuvė. Po studijų meilė Aleksandrui iš Biržų rajono merginą iš Latvijos sostinės atviliojo į atokų kaimą – Pučiakalnę. Nors visi stebėjosi tokiu merginos poelgiu, Liucija dėl to niekada nesigailėjo.

Likimo broliai vėl susitiko

Liucijos tėvai – iš Kupreliškio. Juos ištrėmė į Sibirą, tuomet gimė Liucija, kuri atšiauriame krašte augo iki trejų metukų. Kai šeimai buvo leista palikti tremtį, į Lietuvą grįžti negalėjo, tad naujuosius namus sukūrė kaimyninėje Latvijoje, Rygoje. Jeigu ne vienas ypatingas susitikimas, Liucija turbūt niekada nebūtų pagalvojusi, kad ištekės už lietuvio... Sibire, Liucijos tėvų kaimynystėje gyveno vyras iš Biržų rajono. Ir kas galėjo pagalvoti, kad jis – būsimasis uošvis. Liucijos tėvai grįžo iš tremties. Po daugelio metų netikėtai į jų duris pasibeldė buvęs kaimynas... Pasirodo, jis ilgai ieškojo, kol surado, kur gyvena jo likimo brolis. Atvyko čia su sūnumi Aleksandru. Tada mergina pirmą kartą išvydo savo būsimą vyrą. Ir iškart įsimylėjo. - Sugrįžusi namo, radau su tėčiu besišnekučiuojančius Aleksandrą ir jo tėvą. Iškart atmintin įstrigo jo žydros akys, pamaniau, kad jis koks poetas, nes į tokį buvo panašus,- savo pirmąjį susitikimą su gyvenimo meile prisiminė Liucija. Nuo tos dienos jaunuoliai nebesiskyrė: vienas pas kitą lankydavosi, susirašinėdavo laiškais. [caption id="attachment_111602" align="alignnone" width="224"]Liucija miesčionišką gyvenimą Rygoje iškeitė į meilę iš Pučiakalnės kilusiam Aleksandrui. Asm. nuotr. Liucija miesčionišką gyvenimą Rygoje iškeitė į meilę iš Pučiakalnės kilusiam Aleksandrui.
Asm. nuotr.[/caption]

Dėl meilės paliko namus

Liucija Rygoje baigė statybos inžinerijos studijas. Pagal specialybę sostinėje gavo darbą. Bet kiek ilgam? Meilė Aleksandrui nugalėjo ir mergina nusprendė kraustytis į šalia Latvijos ir Lietuvos pasienio esantį Pučiakalnės kaimą. -Draugai stebėjosi mano apsisprendimu, klausė, ką aš ten veiksiu, bet man buvo nė motais... Kai draugavome, vis atvažiuodavau pas Aleksandrą, kuris tuomet gyveno su tėvais. Man patiko Pučiakalnė ir būsimi uošviai, norėjau kuo greičiau ten apsigyventi,- kalbėjo Liucija. Aleksandras šalia tėvų pasistatė namą, kuriame naujoji šeima ir įsikūrė. Pasak Liucijos, kaimas tada buvo visai kitoks nei dabar: pašėlęs ir gyvas. Vykdavo šventės, šokiai, o ir žmonių buvo žymiai daugiau. O dabar kaimas ištuštėjęs – nebėra nei veiksmo, nei šokių, nei jaunimo, kuris tą dvasią palaikytų...

Lietuvos niekada nepamiršo

Liucija pasakojo, kad gyvendama Rygoje Lietuvos niekada nepamiršo. Tėvelis taip pat labai liūdėjo, kad po tremties negalėjo sugrįžti į gimtinę. Ir nors svečioje šalyje apsiprato, apie savo gimtąjį kraštą dukrai nuolat primindavo: padovanodavo lietuviškų knygų, kartu vykdavo aplankyti gimtinės. -Prisimenu, kaip vaikščiodavome po Biržų piliakalnį, tuomet pilies dar nebuvo, tik griuvėsiai. Ten buvo taip gražu ir ramu: žydėjo alyvos, aplinkui tvyrojo kažkokia nepaprasta aura. Įsivaizduodavau, kaip kadaise ten didingai pūstomis suknelėmis vaikštinėdavo princesės... O kai tėvelis padovanojo „Anykščių šilelį“, skaitydama net verkiau, eilės spaudė širdį, nes mintyse atsiverdavo Lietuvos vaizdai,- kalbėjo Liucija. [caption id="attachment_111603" align="alignnone" width="1200"]Tuščias ir nebegyvenamas Aleksandro tėvų namas šeimos sodyboje mena sodybos šeimininkų meilės istoriją. Asm. nuotr. Tuščias ir nebegyvenamas Aleksandro tėvų namas šeimos sodyboje mena sodybos šeimininkų meilės istoriją.
Asm. nuotr.[/caption]

Latviją nešiojasi širdyje

Liucija latvių kalbos niekada nepamiršo. Nors Pučiakalnėje tuomet visi mokėjo ir latviškai, mergina stengėsi kalbėti lietuviškai. Tiesa, ne visada gerai pavykdavo. Latviškai moka ir abi Liucijos ir Aleksandro dukros, tik retai kada tą kalbą bevartoja. Vyresnioji dukra Laura gyvena užsienyje, o jaunėlė Sandra pasiliko Biržuose. Liucija juokauja, kad pati dar ir dabar gerai lietuviškai nešneka, kalbėdama vis įpina vieną kitą latvišką žodį. Bet nežinodamas moters istorijos, to nė nepastebėtumei... Paklausta, ar nepasiilgsta didmiesčio, kuriame užaugo, Liucija kalbėjo: -Dabar į Latviją nuvažiuojame vis rečiau ir nors Ryga visada liks mano širdyje, joje neužims tokios didelės vietos kaip Lietuva,- pasakojo Liucija.

Senoji sodyba pasakoja istoriją

Liucija pasikviečia į savo sodybą. O ji didelė ir išpuoselėta: tame pačiame kieme senus laikus ir meilės istorijos pradžią mena buvęs Aleksandro tėvų namas. Nors jau senas ir tuščias, jis spinduliuoja praeitį, kurioje kažkada užsimezgė jaunuolių, iš skirtingų šalių draugystė... Visai šalia senojo namo didingai stūkso Liucijos vyro statytas mūrinis dviaukštis, kuriame šeima įsikūrė iškart po vestuvių. Liucija aprodo už buvusio uošvių namo, po didžiulio medžio šaknimis pasislėpusį senovinį rūsį: tokį pamatysi ne kiekvienam kaime... Po kiemą drąsiai, kaip šeimininkų išlepinta katė, vaikštinėja bebaimė višta... Netoliese ganosi dvi ilgametės žalmargės, su kuriomis, pasak šeimininkų jau teks atsisveikinti – kaime nebebus ir pieninės... [caption id="attachment_111605" align="alignnone" width="1200"]Už senojo Aleksandro tėvų namo, po didžiulio medžio šaknimis slypi autentiškas senovinis rūsys – tokio kiekviename kaime nepamatysi. Asm. nuotr. Už senojo Aleksandro tėvų namo, po didžiulio medžio šaknimis slypi autentiškas senovinis rūsys – tokio kiekviename kaime nepamatysi.
Asm. nuotr.[/caption]

Į didmiestį – nė už ką

Kitoje vieškelio pusėje, laukuose traktoriumi darbuojasi Aleksandras – vyras, kadaise Liuciją pakerėjęs savo žydromis akimis ir poetiška išvaizda. Matyti, kad tos mėlynos akys spinduliuoja meilę Liucijai ir iki šiol... Paklausus, ar nenorėtų sugrįžti į miestą, Liucija pripažįsta, kad kartais šurmulio ilgisi, o Aleksandras nesutinka: „Nė už ką. O kam, jei ir čia gerai?“ Graži meilės istorija ir dar gražesni jos herojai. Ir visai nesvarbu, kur bus puoselėjama meilė: dangoraižių apsuptame didmiestyje, ar nuošalioje sodyboje kaime. Svarbiausia, kad visur kartu.
  Birutė PETKEVIČIŪTĖ
Rekomenduojami video