Medžio drožėjas Lionginas Šepka buvo atsiskyrėlis vienišius, savo susiręstoje žeminėje Pandėlyje (Rokiškio raj.) drožinėjęs medinius paukštukus, mergeles ir rūpintojėlius – kol jį ir jo darbus atrado Dailės akademijos studentai. Lietuva sužinojo, kad turi vieną savičiausių liaudies skulptorių. Kartą į jo varganą būstą įžengė „Tarybinės moters“ žurnalistė iš Vilniaus – Danutė Digrienė. Nuo to laiko jų abiejų gyvenimas pasikeitė. Lionginas ir Danutė septynerius metus susirašinėjo laiškais, paskui sujungė savo likimus, juos abu slapta sutuokė kunigas Vaclovas Aliulis. Drauge jiedu pragyveno aštuonerius laimingiausius gyvenimo metus.

Lemtingas susitikimas

Garbaus amžiaus sulaukusios, tačiau vis dar guvaus proto ir puikios atminties našlės sveikata nebloga, tik akių šviesa vis labiau gęsta. D.Digrienė-Šepkienė gyvena viena, bet dažnai lankoma sūnaus ir anūkų. Jos dukra gyvena JAV, su mama dažnai kalbasi telefonu. Skaityti ir žiūrėti televizoriaus jau nebegali, tačiau klausosi LRT radijo, „Klasikos“, Aklųjų biblioteka ją aprūpina audioknygomis – Danutė mėgsta žymių žmonių autobiografijas, su didžiuliu malonumu perklauso lietuvių klasikus – Vaižgantą, Antaną Strazdą, jai patiko istoriko Vytauto Merkio studija apie Simoną Daukantą. Vasaromis ji gyvena sodyboje netoli Švenčionėlių.

„Dirbau žurnale „Tarybinė moteris“. Rašydavome apie darbo didvyres melžėjas, kolūkietes, fabrikų darbininkes. Kiekvieną straipsnį reikėjo suderinti su rajono partijos komiteto sekretoriumi – apie ką ir kaip rašyti, bet kiekviename iš mūsų tupėjo vidinis cenzorius. Beveik visos mano kolegės ir šaunioji redaktorė Birutė Boreišienė jau iškeliavę amžinybėn.“

Prie paminklo L. Šepkai Pandėlyje

Kai Danutė išsiskyrė su pirmuoju vyru, jųdviejų sūnus ir dukra jau buvo studentai. Ji puikiai prisimena ir pirmąjį susitikimą su L.Šepka:

„Buvo ruduo, krito kaštonai. Žinojau, kad jam tinka ne kiekvienas žmogus. Bijojau, kad neišvarytų, neužtrenktų durų. Pasakiau, kad atvažiavau pažiūrėti jo darbų. Lionginas apsidžiaugė, parodė. Turėjau nupirkusi dešros, susėdome pavalgyti. Pradėjome kalbėtis. Taip prasidėjo mūsų draugystė. Septynerius metus susirašinėjome laiškais, kuriuose jis lyg dienoraštyje nuoširdžiai pasakodavo apie savo kasdienius darbus, rūpesčius. Jis kiekvieną savaitę dviračiu iš Lebedžių kaimo į Kupiškį ir atgal įveikdavo per 30 km – ten pirkdavo maisto, išsiųsdavo laiškus. Jis jautė gamtą, mėgo stebėti ir drožinėti paukščius. Dovanojau jam šuniuką Sargį, kuris jį džiugino. Galėjo pats keletą dienų pabadauti, bet Sargis visada buvo sotus. L.Šepka man rašė, kad Sargis viską supranta, kas jam sakoma, tik nemoka kalbėti. Laiškuose jis minėdavo daugelį to meto žinomų žmonių – apie jį monografiją rašiusią menotyrininkę Zitą Žemaitytę, dailininką Vytautą Ciplijauską, kompozitorę Konstanciją Brunzaitę, dailininkę Anelę Žalytę, dainininkę Giedrę Kaukaitę.“

D. Digrienė-Šepkienė su Rokiškio krašto muziejaus muziejininke M. Mieliauskiene

Danutės dovanos muziejui

Danutės laiškai Lionginui neišliko, o 308 jo laiškus, rašytus gimtąja kupiškėnų tarme, Danutė dovanojo Rokiškio krašto muziejui L.Šepkos100-čio jubiliejaus proga. Dalis tų laiškų sudėti į muziejininkės Marijonos Mieliauskienės knygą-albumą „Pažįstamas ir nepažįstamas L.Šepka“. Danutė muziejui dovanojo ir savo bei Liongino auksinius sutuoktuvių žiedus.

Našlė džiaugiasi, kad Rokiškio krašto muziejus puoselėja L.Šepkos palikimą. Jo drožiniai demonstruojami penkiose salėse, o šeštoji skirta jo atminimui. Vyksta L.Šepkos vardui garsinti skirti plenerai, kurių metu Rokiškyje buvo įkurtas L.Šepkos skulptūrų parkas. Kol sveikata leido, Danutė kasmet dalyvaudavo visuose L.Šepkai skirtuose renginiuose. Ją labai nudžiugino ir pernai sukurta medinė Rokiškio miesto Kalėdų eglė L.Šepkos kūrinių motyvais.

Danutei patinka vienas iškiliausių ir didžiausių muziejuje eksponuojamų L.Šepkos kūrinių – „Paukščių balius“. Šioje daugiafigūrėje kompozicijoje meistras įkurdino žmones, žvėris, medžius, žolynus, gamtos šviesulius ir net 206 paukščius. Visa ši pagoniška simbolika dvelkia žmogaus, gamtos, gyvūnijos derme.

Viena meniškiausių L. Šepkos sukurtų kompozicijų – „Paukščių balius“

Uždėjo savo išdrožtą karūną

Drožėjas yra prisipažinęs, kad žurnalistė iš Vilniaus jo varganą gyvenimą pavertė rojumi. Danutės laukdavo nuoširdūs jo dėmesio ženklai.

„Pamenu, jis rašė: ,,Kai atvažiuosi, tai neik keliuku, o eik takeliu pro šulinį. Ten auga gruodžiai, tokios vėlyvos rudens gėlės – jie irgi nori pirmieji tave pasveikinti.“ Žemė buvo jau sukaustyta gruodo, o tos melsvos gėlės dar gyvos; ir ant stalo pamerkta gruodžių puokštė, mano pagalvė apdėliota jų šakelėmis. „Lionginai, ačiū. Manęs niekas niekada taip gražiai nepasitiko, kaip tu ir gruodžiai“, – sakau. „Galvojau apie tave ir labai laukiau“, – atsako, – prisimena Danutė. „Arba dar: vasara, vakarų vėjas supa medžių šakas, gainioja debesėlius. Lionginas išneša į lauką dvi kėdes. Sėdime, šnekamės. Staiga jis pakyla ir sako: „Tu, Danute, sėsk ant mano kėdės, o aš atsisėsiu ant tavosios.“ Nieko nesuprasdama, atsistoju, Lionginas paaiškina: „Matai, iš tavo pusės vėjas pučia, tai tegul pučia ant manęs, tavęs nepaliečia.“ Tie žodžiai nepasirodė man keisti, nes suvokiau jų potekstę. Jeigu Lionginas užstojo mane nuo švelnaus vakario, tai visada užstos ir nuo šaižių šiaurės negandų ir vėjų. Net pamaniau tada, kad tokie vyrai gimsta kartą per šimtą metų.“

L. Šepka nemėgo fotografuotis, todėl išliko vis kelios jo nuotraukos su Danute.

O kartą Lionginas savo mylimajai parodė, kad ji yra jam svarbiausia.

„Atvažiavusi beldžiu į duris ir garsiai sakau: ,,Lionginai, čia aš, Danutė“. Gerai žinau, kad Lionginas mane matė ateinant. Bet prašė, kad belsčiausi į duris ir šaukčiau jį vardu. ,,Taip man gera, kai girdžiu tavo balsą“, – sakydavo. Įeiname vidun, susėdame, kalbamės. Paskui valgome. Išdedu ant stalo visa, ką atvežusi. Lionginas iš po storų apklotų ištraukia puodą su kopūstais. Pavalgome. Paskui Lionginas ima mane už rankos ir vedasi į kambarį, kur sudėti jo darbai. Parodo, ką per tą laiką, kol nebuvau, padirbo. O paskui paima nuo stalo savo išdrožinėtą karūną ir priėjęs uždeda man ant galvos: ,,Kada tą karūną visam laikui užsidėsi ant galvos?..“ Taip pasipiršo. Viskas buvo taip tikra, nesumeluota ir negirdėta. Tik man vienai sugalvoti ir ištarti žodžiai.“

Paminklas broliui Petrui

„Man jis nebuvo keistuolis“

Vietiniai L.Šepką pavadindavo keistuoliu, bet Danutė visada atkirsdavo, kad mes, moterys, būtume daug laimingesnės, jeigu tokių keistuolių būtų kuo daugiau. „Pasitaikydavo, kad, prisiklausę apie Liongino ,,keistenybes“, apie jo gyvenimą pirtyje ir žeminėje, su užuojauta kai kurie sakydavo: „Gyvenant kartu, reikėjo didelio pasiaukojimo“. Nusijuokdavau, bet niekam neaiškindavau, kad jokio pasiaukojimo nebuvo, nes nereikėjo. Vis tiek nebūtų supratę, – tikina moteris, ir tęsia pasakojimą: – Lionginas glaudėsi pas savo mylimiausią brolį Petrą, gyvenusį Pandėlyje. 1949 m. brolis mirė. Tai L.Šepką nepaprastai sukrėtė, bet atvėrė jame kūrėją – medžio darbų iki tol nedirbęs ir, pasak jo, nemokėjęs net kirviui koto nudrožti, L.Šepka iš medžio ėmė kurti šedevrus. Danutei Lionginas pasakojo apie sunkiausią savo gyvenimo atkarpą, kai po brolio mirties jo žmona jį iš gryčios išvarė. Nė pusės žodžio nepasakęs, jis išėjo ir apsistojo pirtyje. Vargais negalais peržiemojo, o sulaukęs pavasario, nuėjo pas Pandėlio valdžią pasiklausti, ar galės susiręsti kokį būstą. Tie leido. Tada Lionginas išsikasė žeminę ir apsigyveno joje. Niekam netrukdė. Visa jo ,,keistenybė“ tebuvo ta, kad norėjo ramiai dirbti, įkurti savo muziejų, kokio pasaulyje dar nėra.Tie nekeistuoliai išvežė tą ,,keistuolį“ į Vilkaviškio rajono Didvyžių psichiatrinę ligoninę-prieglaudą, o jo darbus sumetė garaže, – liūdniausią L.Šepkos gyvenimo momentą atskleidžia našlė. – Ten menininkas jautėsi nelaimingas, šalinosi žmonių, negalėjo kurti, ilgėjosi gimtinės. 1963 m. Rokiškio krašto muziejaus direktorius istorikas Stasys Daunys (poeto Vaidoto Daunio tėvas) išgelbėjo Šepkos drožinius, o meistrui padėjo grįžti į gimtinę. Prievartinis išvežimas į prieglaudą jam paliko tokią gilią žaizdą, kad išleistas jis nesutiko grįžti į Pandėlį. Neminėjo net jo pavadinimo. Gyvendamas netoli šio miestelio, į jį nebeužsukdavo – reikalus tvarkydavo Kupiškyje. Gavęs iš muziejaus pinigų už įsigytus kūrinius, Lebedžių kaime nusipirko seną trobą, kurioje nebuvo net elektros.

Vedęs Danutę, 8 metus gyveno Vilniuje, o į gimtinę grįžo 1985 metų rudenį jau karste ir buvo palaidotas Lebedžių kapinėse, kurias Danutė dažnai lankydavo, o dabar jo kapą prižiūri netoliese gyvenantys giminės.

L.Šepka I976 m.

Nemėgo fotografuotis

L.Šepkos su Danute nuotraukų išliko labai mažai, nes jis nemėgo fotografuotis. „Fotografai veržėsi į mūsų namus, bet jų neleidau, kad nesinervintų. Užtat ir neliko mūsų nuotraukų istorijai. Lionginas nemėgo ir žmonių susibūrimų. Ir mūsų vestuvės buvo labai kuklios. Mūsų liudininkės buvo mano kolegė Ona Giedrienė ir rašytoja Vytautė Žilinskaitė, o Marijonas Giedrys davė automobilį nuvažiuoti į „Zagsą“. O vestuves atšventėme mano sodo namelyje Nemenčinės plente, mus slapta sutuokė ten atvykęs kunigas Vaclovas Aliulis – juk buvau tarybinė žurnalistė, už tai galėjau netekti darbo. Lionginui nerūpėjo pripažinimas, garbė, jo nedomino straipsniai, knygos apie jį. Nėjo su manimi į kiną žiūrėti režisierius 1972 m. Rimtauto Šilinio sukurto dokumentinio filmo „Pasirašau – arkitektas“. Sako, kam man žiūrėti – aš juk viską apie save žinau. Neapsilankė ir V.Ciplijausko parodoje, kurioje buvo eksponuojamas jo portretas. ,,Geriausia, kai esame dviese. Mūsų žodžių niekas neturi girdėti. Sėdint greta, ir patylėti gera...“, – yra sakęs jis. Mudu gyvenome daugiabutyje netoli Vingio parko, kasdien po kelias valandas ten vaikščiodavome. O nuo pavasario iki Visų Šventųjų gyvendavome sode. Po Nemenčinės apylinkių pušynus važinėdavomės dviračiais. Žemės darbų jis nemėgo ir manęs vis prašydavo nepervargti, o pats ištisas dienas drožinėdavo. Savo drožinius dosniai dovanodavo gydytojams, menininkams. Tačiau jei kas nors paprašydavo išdrožti  kryžių ant kapų – atsisakydavo – tik ranka numodavo: „sau dirbu“.

„Čia viskas amžina, čia viskas laikina“, – cituoja Danutė Antano Miškinio eilėraštį. Sako, nejaučianti liūdesio ar vienatvės, nebijanti mirties.

„Savo atlikau. Gal užmigsime amžinu miegu, o gal Kristus tesės savo pažadą ir mus prikels amžinajam gyvenimui, – atsisveikindama sako Danutė, ir priduria: – Kartą sėdime, kalbamės su Lionginu. Jis ir sako: „Tu, Danute, tai eisi į dangų, o aš – ne.“ Kodėl, Lionginai, taip galvoji, klausiu. „Tu esi gera, teisinga, tave tikrai įleis, o manęs tai gali nepriimti...“, – aiškina. Prieštaravau, įtikinėjau, kad jis po mirties bus danguje, o aš, nusidėjėlė, gal liksiu pragare. Po valandėlės pamąstęs tarė: „ Žinai, jei mane įleistų į dangų, o tavęs – ne, tai ir aš ten neičiau. Pravirkau. ,,Amžinosios pražūties nepabijotų“, – pagalvojau. Aš paėmiau jo ranką ir pabučiavau. Dar ilgai sėdėjome tylėdami. Paskui Lionginas tarė: „Taip, kaip tu atėjai pas mane, niekas nebuvo atėjęs.“