Mėsos gamybos iš gyvulių kamieninių ląstelių technologijos sparčiai tobulėja. Vis daugiau įmonių imasi gaminti mėsą laboratorijose, tačiau kol kas ji pernelyg brangi. Tačiau, pasak mokslininkų, tik laiko klausimas, kada ji bus gerokai pigesnė už skerdieną.

Madinga investicija

Dešimtys biotechnologijų kompanijų visame pasaulyje degustuotojams jau gali pasiūlyti savo bioreaktoriuose išaugintos dirbtinės mėsos. Tiesa, vadinti ją dirbtine būtų neteisinga: tam labiau tinka kultivuotos mėsos terminas, nes biologine prasme mėsa „iš mėgintuvėlio“ tapati paskersto gyvulio ar paukščio mėsai. Kadangi kultivuota mėsa išgaunama iš gyvulių kamieninių ląstelių, skiriasi tik skoninės bei fizinės natūralių ir laboratorijoje sukurtų raumeninių audinių savybės. Pasak ekspertų, dėl vis didėjančio pasaulio gyventojų skaičiaus ir augančio poreikio maisto produktams jau pasiekta riba, kai masinė dirbtinai auginamos mėsos gamyba tampa neišvengiama. Esą dabar tik reikia susitelkti į problemų, susijusių su tokios technologijos teisiniu kontroliavimu, galimu poveikiu maisto pramonei ir žmonių mitybai, sprendimą.

Skaičiavimai rodo, kad pasaulinė mėsos produktų rinka šiuo metu siekia apie 180 milijardų eurų per metus, tad neturėtų stebinti, jog į dirbtinės mėsos gamybos sektorių investuojamos didžiulės lėšos – investuotojai siekia atsiriekti savąją mėsos produktų rinkos pyrago dalį. Ekspertų teigimu, gauti mėsos nežudant gyvulių – jau nebe mokslinės fantastikos tema. Be to, „naujos kartos“ mėsos gamybos verslas dėl ekologinių ir etinių privalumų tampa labai madingas: į jį investuoja tokios pasaulinės verslo ir pramogų įžymybės, kaip Richardas Bransonas, Billas Gatesas, Leonardas DiCaprio.

Markas Postas, kraujagyslių fiziologijos specialistas, Eindhoveno technologijos universiteto Nyderlanduose profesorius, dar prieš 6 metus pristatė pirmąjį bifšteksą „iš mėgintuvėlio“. Jį sukūrė audinių inžinerijos srityje dirbantys jo kolegos. Pasak Prancūzijos internetinio leidinio „Slate.fr“, bekraujės jautienos utopija tapo realybe keistos burokėlių sultimis nudažytos raumenų skaidulų sankaupos pavidalu. Šios skaidulos buvo išaugintos iš gyvulių kamieninių ląstelių. Į įprastinį jautienos faršą panašaus dirbtinai išaugintos mėsos gabalėlio gamyba tada atsiėjo 250 tūkstančių eurų.

Ruošia pramoninę gamybą

Profesorius Postas, kartu su kolegomis įsteigęs audinių inžinerijos įmonę „Mosa Meat“, besiverčiančią kultivuotos mėsos gamyba, dabar teigia pradedantis diegti sukurtus technologinius sprendimus į masinę gamybą. „Mosa Meat“ siekia laboratorinėmis sąlygomis pradėti masiškai gaminti mėsainius, kurių savikaina siektų maždaug 10 eurų. Planuojama, kad pirmosios tokių mėsainių iš dirbtinės mėsos partijos pasieks pirkėjus po dvejų metų. Tačiau pagrindinis „Mosa Meat“ tikslas – pradėti gaminti dirbtinę mėsą, kuri būtų pigesnė už natūralią.

Tokio pat tikslo siekia ir apie 20 kitų dirbtinės mėsos kūrimu užsiimančių Europos bendrovių. Lenktynių su jomis eina ir kelios dešimtys biotechnologijų įmonių Šiaurės Amerikoje bei Azijoje: pigi ir dideliais kiekiais tiekiama dirbtinė mėsa – labai viliojantis verslo prizas. Dauguma jų žada, kad po metų laboratorijoje pagaminti jautienos didkepsniai bus įtraukti į prabangių restoranų valgiaraštį: gurmanai galės įvertinti skonines dirbtinės mėsos savybes, tiesa, už gana nemažą kainą.

Žinoma, visus būsimus dirbtinės mėsos valgytojus domina atsakymas į klausimą, kaip mėsa gaunama nežudant gyvulių? Skirtingos mėsos kultivavimu užsiimančios biotechnologijų kompanijos naudoja šiek tiek skirtingas technologijas, bet jų esmė tokia pati. Antai bendrovėje „Mosa Meat“ dirbtinės mėsos gamyba susideda iš kelių etapų. Pirmiausia iš gyvulio, pavyzdžiui, karvės (jei bioreaktoriuje norima pasigaminti jautienos), raumeninio audinio išgaunamos kamieninės ląstelės. Jos organizme „kimba į darbą“ tais atvejais, kai karvės raumuo būna pažeistas ir reikia sukurti naują raumeninį audinį. Būtent šią kamieninių ląstelių savybę mokslininkai panaudoja dirbtinei mėsai gaminti. Teoriškai vos vienos kamieninės ląstelės pakanka norimo dydžio raumeniniam audiniui užauginti. Kai raumeninių ląstelių dauginimo procesas būna užbaigtas, biotechnologai iš jų suformuoja juostelių pavidalo sankaupas. Vėliau ant specialių „pastolių“ su maistingosiomis medžiagomis jos mechaniškai ištempiamos, kad sudarytų vientisą raumeninį audinį. Dar vėliau jis galutinai paruošiamas vartojimui.

Mėsinė virtuvėje

Gamybos procesas priklauso ne tik nuo naudojamo mėsos kultivavimo būdo, bet ir mėsos rūšies – dažniausiai pasirenkama jautiena, vištiena ir kiauliena. Vidutiniškai prireikia 44 dienų dirbtinei mėsai pagaminti, tuo metu mėsai auginamos karvės dažniausiai skerdžiamos po kelerių gyvenimo metų.

Pagrindinis iššūkis, su kuriuo dabar susiduria „Mosa Meat“ ir kiti dirbtinės mėsos gamintojai – kaip laboratorinę mėsos kultivavimo technologiją išplėsti iki pramoninio masto. Tam reikia didelių bioreaktorių – inžineriniu požiūriu sudėtingų įrenginių, kuriuose būtų sudarytos idealios sąlygos reikiamoms ląstelėms dauginti ir tinkamos kokybės bei kiekybės audiniams formuoti. Pats didžiausias šiuo metu dirbtinei mėsai gaminti naudojamas bioreaktorius yra 25 tūkstančių litrų talpos. Pasak biotechnologų, jame pagamintos kultivuotos mėsos pakaktų pamaitinti 10 tūkstančių žmonių. Tačiau didelei dirbtinės mėsos gamyklai reikės daug tokio dydžio įrenginių.

Vis dėlto dirbtinės mėsos ateitis siejama ne tik su milžiniškais biotechnologinių gamyklų cechais. Prieš porą metų Izraelyje įsteigta bendrovė „SuperMeat“ pasirinko kitokį kelią: ji kuria nedidelius dirbtinės vištienos gamybos įrenginius, kuriuos pagal poreikį galėtų įsigyti vištienos parduotuvės, restoranai ar net pavieniai vartotojai, norintys, kad savo virtuvėje kada panorėję galėtų pasigaminti vištienos filė.

Žinoma, dirbtinės mėsos kelyje į masinę rinką dar daug neįveiktų kliūčių. Net jei ir pavyktų ją taip atpiginti, kad būtų gerokai pigesnė už skerdieną, dar neaišku, ar žmonės bus linkę ją vartoti. Kai tiek daug baimių ir sąmokslo teorijų siejama su genetiškai modifikuotais produktais, ar reikėtų stebėtis, jei dirbtinė mėsa ar sintetinis pienas sukeltų dar didesnį triukšmą? Kad ir kaip būtų keista, keliose Vakarų šalyse atliktos vartotojų apklausos atskleidė, jog dirbtinės mėsos idėja vertinama gana palankiai. Pavyzdžiui, Olandijoje atliktos apklausos rezultatai rodo, kad 63 proc. apklaustųjų teigiamai atsiliepia apie jautienos kultivavimo idėją, 52 proc. pareiškė, kad norėtų jos paragauti. Dirbtinės mėsos pernelyg nesibaido ir britai: dienraščio „The Guardian“ užsakytos apklausos duomenimis, jos paragauti sutiktų 69 proc. apklaustųjų. Žinoma, smalsumas sužinoti, kuo skiriasi dirbtinė mėsa nuo natūralios, dar toli gražu nereiškia, kad žmonės ją pirks, keps ar troškins. Mitybos įpročiai sunkiai įveikiami. Kita vertus, dirbtinė mėsa irgi turi ką pasiūlyti: jeigu ji bus tokių pat skoninių savybių, bet pigesnė ir visada po ranka, tarkime, buitiniuose mėsos gamybos aparatėliuose, daug skerdyklų, mėsos perdirbimo įmonių ir, žinoma, mėsai skirtų gyvulių augintojų ateityje gali likti be darbo.