Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Du pavydo veidai

Pavydas – nemalonus, kankinantis jausmas dėl kito žmogaus pranašumo, išvaizdos, pasiekimų ar sėkmės. Pavydėti galima visko: karjeros, padėties, privilegijų, draugų, materialinių gėrybių, grožio ar gebėjimų. Psichologė Jurga Dapkevičienė teigia, jog pavydas gali būti ir labai prasmingas bei naudingas jausmas, jei tik pavyduoliui pavyksta pačiam sau nuoširdžiai atsakyti į klausimus: ko aš iš tikrųjų pavydžiu? Ko man trūksta? Ko aš iš tiesų noriu? Sveikas pavydas gali būti naudingas, skatinantis judėti į priekį, įkvėpti kūrybai, tačiau besaikis pavydas, ypač poroje dažnai sugriauna žmonių santykius.

Pavydime nuo vaikystės

Pavydas kyla mums svarbiose srityse tiems, kurių vietoje galime įsivaizduoti save. Pirmasis sąmoningas pavydo išgyvenimas dažniausiai ištinka šeimoje ir būna susijęs su brolių ar seserų tarpusavio santykiais. Manoma, kad labiausiai pavydui imlūs vyresnieji vaikai, kurie jaučiasi praradę dėmesį gimus jaunėliui ir nuolat baiminasi, kad šis juos pralenks. Tėvai, matydami, kad vaikas pavydi, dažnai jį smerkia, gėdina, bara, tad laikui bėgant išmokstame gėdytis šio jausmo. Labai dažnai sukilus pavydui vaikas išgirsta: „Nepavydėk“ – ir visam gyvenimui tai įsimena. Nuslopintas pavydas gali transformuotis į nekontroliuojamus įniršio priepuolius ar destruktyvius, impulsyvius poelgius.

Išvengti pavydo keliamų kančių padeda ir idealizacija. Asmenys, kuriems pavydima, paprastai yra idealizuojami. Jie iškeliami į nepasiekiamas aukštumas, juos laikome tobulais. Idealizuojamas asmuo perkeliamas už konkurencijos ribų, šitaip apsisaugant nuo pavydo sukeliamo skausmo ir būtinybės lavintis, tobulėti, siekti aukštesnių rezultatų, konkuruoti. Be to, idealizacija sukuria ryšį su įsivaizduojama tobulybe, leidžia jaustis susijusiu su ja.

Dar vienas neproduktyvus pavydo nukenksminimo būdas – jo perkėlimas į kitus. Tuomet ima atrodyti, kad aplinkui vieni pavyduoliai, kad visi visiems visko pavydi.

Kartais su savuoju pavydu bandoma susidoroti kritikuojant ir nuvertinant tai, ko pačiam nepavyksta atlikti. Besaikė ir neargumentuota kito asmens kritika susijusi su savęs aukštinimu, iškėlimu į aukštesnį lygį, kurį pasiekus tarsi nieko nebereikia pačiam daryti, tik nuvertinti kitus.

Griaunantis pavydas

Jei tėvai labai stipriai slopino vaiko pavydą, už jį baudė ar gėdino, neskatino jo veikti, neparodė, kad svarbūs ne tik rezultatai, bet ir pats procesas, įdėtos pastangos, vaikas gali pasijusti bejėgis ir beviltiškai pralaimėjęs, nepajėgus varžytis ir kurti. Įniršusio, bejėgio vaiko situacija gali aktualizuotis ir suaugus. Tuomet pavydą lydintis pyktis ir neapykanta kels destruktyvius impulsus, kurie gali peraugti į siekį sunaikinti pavydo objektą ar individą. Apie tai byloja ir liaudies pasaka, kurioje vyresnėlė duktė, nesugebėjusi pririnkti pintinės uogų, nusprendžia pasisavinti jaunėlės uogas ir nusprendžia, kad lengviausia tai bus padaryti ją užmušant.

Pavydą lydintys įniršis, pyktis ir neapykanta ypač destruktyviai veikia žmogų tuomet, kai jis nepasitiki savimi, nesijaučia pajėgus varžytis. Toks žmogus net nebando demonstruoti savo gebėjimų ir pranašumo. Vietoj to jis ima menkinti kitą ir įrodinėti, kad pastarasis yra daug blogesnis už jį (tarsi jis pats tokiu atveju taptų geresnis).

Pavydėkime... į sveikatą

Suprantama, pavydas gali būti nemalonus jausmas, nes jis yra susijęs su pažeista saviverte. „Pavydėdami mes pamirštame, kiek daug turime, ir tampame... stokojančiais“ – teigia  analitikė V.Kast. Tačiau pavydas gali būti labai naudingas, nes jis turi galingą energijos užtaisą ir gali mums nurodyti, kokia kryptimi turėtume ugdyti save kaip asmenybę.

Pavydas skausmingai primena, kad nesame tobuli, visagaliai pasaulio valdovai. Tačiau šis jausmas padeda geriau pažinti save ir nurodo gaires tobulėjimui. Atpažindami pavydą ir tai, kas jį sukelia, pripažindami, kad šis jausmas mums nesvetimas, galime atrasti tai, ko mūsų gyvenime iš tikrųjų trūksta, kam norėtume skirti daugiau laiko, dėmesio ir energijos. Pavydas atspindi mūsų ilgesį ir esmingiausius troškimus. Jį pajutę, turėtume paklausti savęs: ko aš iš tikrųjų pavydžiu? Ko man iš tiesų trūksta? Ir tai esmingai praturtintų, praplėstų mūsų gyvenimą.

Tačiau kartais mes iš tikrųjų trokštame visai ne to, ko, kaip mums atrodo, trokštame. Ypač jei tai susiję su materialinėmis gėrybėmis ar išvaizda. Turtų galime pavydėti, jei įsivaizduojame, kad jie padėtų sulaukti daugiau dėmesio; tobulos išvaizdos – jei fantazuojame, kad ji yra tiesiausias kelias į laimę; valdžios – jei įsivaizduojame, kad tada pagaliau pasijustume saugūs. Bet dažniausiai –suvokus, kad siekėme ne to, ko mums iš tikrųjų trūksta – tenka nusivilti… Skamba liūdnai, tačiau čia ir vėl mums gali padėti pavydas. Kaskart, kai pajuntame jo blyksnius, stabtelėdami  ir įsiklausydami į save, galime aptikti tikruosius poreikius ir teisėtai daryti viską, kad juos patenkintume.

Pavydas poroje

Psichologė teigia, kad poros santykių pradžioje pavyduliavimas dažniausiai priimamas kaip meilės įrodymas. Vėliau įtarinėjimai, priekaištai, nuolatiniai reikalavimai atsiskaityti vieną iš partnerių pradeda varginti, o kartais ir rimtai trikdyti bei gąsdinti.

Tai gana dažnas reiškinys šeimoje, bet psichologams retai kada tenka išgirsti nuoširdų prisipažinimą: „Aš pavyduliauju“. Pavyduliautojas paprastai nekalba apie pavydą kaip apie savo bėdą, kurią reikia spręsti. Jis dėsto, koks yra ištikimas, teisingas, geras ir atsidavęs šeimai. Apie pavydo keliamas problemas pirmiausia prabyla partneris, į kurį nukreiptos pavydo atakos. Tuo tarpu pavyduliaujantis asmuo šiuos epizodus laiko natūralia reakcija ir kalba apie susirūpinimą santykiais, nepasitenkinimą lengvabūdišku partnerio elgesiu.

Tardymas, klausinėjimas, sekimas, elektroninio pašto, telefono tikrinimas, ašaros, netgi šantažas, detektyvo samdymas – tai tik dalis priemonių, kurios pasitelkiamos siekiant patenkinti norą kiekvieną minutę žinoti, kur ir su kuo yra partneris. Vienos priemonės labiau būdingos moterims, kitos – vyrams, tačiau abiem atvejais veikia įsitikinimas, kad partneris yra „prasikaltęs“ ir jei dar nepradėjo romano, tai anksčiau ar vėliau tikrai taip nutiks, ir kad gal tik nuolatinių pavydinčiojo pastangų dėka tai dar neįvyko. Galima tik įsivaizduoti, kaip beviltiškai nusivylęs savimi turi jaustis žmogus, jei griebiasi tokių manipuliacijų, kad tik sutrukdytų partneriui užmegzti naujus santykius.

Kenčia abu

Pavyduliavimas apnuodija poros gyvenimą. Kenčia „kaltininkas“ (kuris kartais yra visiškai nekaltas), kenčia pavyduliautojas. Jį kankina didžiulė baimė, kad partneris priklauso ne jam vienam, kad jį kas nors gali atimti – kaip kokį daiktą. Pavydą lydi skausmingos abejonės savimi ir savo verte, nepasitikėjimas savimi ir savo partneriu, baimė būti paliktam, liūdesys, bejėgiškumas ir gėda.

Pyktį pavyduliautojas kartais linkęs išlieti ant trečiojo asmens – realaus ar įsivaizduojamo konkurento. Kartais, užsiliepsnojus pavydui, bandoma situaciją apversti ir priversti partnerį pavydėti. Taip paneigiamas bejėgiškumas ir patiriamas galios jausmas.

Pavyduliavimas gali tapti nelaimės ar nusikaltimo priežastimi. Kriminalinėse kronikose dažnai rasime pranešimų, kad spėjama žmogžudystės ar savižudybės priežastis – pavyduliavimas.

Suprantama, išgyventi pavydą ir pripažinti tai – labai skausminga. Nuo pavydo keliamos kančios bandoma apsisaugoti neapykanta ir įniršiu, fantazijomis apie kerštą, „nuosavybės“ susigrąžinimo ir pergalės prieš realų ar įsivaizduojamą konkurentą vaizdiniais. Pavyduliautojas svyruoja tarp aistringos meilės ir aistringos neapykantos.

Netinkamo auklėjimo pasekmės

Pavyduliavimas kyla iš baimės būti paliktam. Jo šaknys – skausmingos kūdikystėje išgyventos patirtys, apleistumo, bejėgiškumo jausmai. Suaugęs pavyduliautojas tarsi grįžta į šią būseną. Ir nors jo galimybės keisti situaciją dabar visiškai pasikeitusios, iš pasąmonės iškylantis patyrimas trukdo blaiviai priimti realybę. Kai kurie pavyduoliai vaikystėje buvo stropiai kontroliuojami kitų – mamos ar tėvo. Pavyduliavimą gali paskatinti ir priežastys, susijusios su vaiko vieta šeimoje: manoma, kad pavyduliauti labiau linkę tie asmenys, kurių tėvai laukė kitos lyties vaiko, ir tie, kurie, gimus broliui ar seseriai, nesulaukė patvirtinimo, kad jie – vyresnėliai – ir toliau yra labai mylimi ir svarbūs.

Pavyduliaujantis asmuo netiki savimi, savo verte, netiki tuo, kad kitas asmuo gali jį mylėti ir vertinti. Jis taip nepasitiki savimi, kad net nebando kurti santykių ir žadinti partnerio noro būti kartu. Jis tiesiog kuria kliūtis partneriui išeiti. Bet kokia užuomina, kad yra dar kažkas, kas partneriui galėtų būti svarbu, atrodo grėsminga. Pavyduliautojas nuolat išgyvena įsivaizduojamą santykių griūtį, ją numato, jos tikisi ir laukia. Suvaržydamas savo partnerio laisvę, pavyduliautojas negali jausti jo meilės ir prisirišimo.

Analitinės psichologijos kūrėjas K.G.Jungas teigė, kad meilės priešingybė – tai ne neapykanta, bet kontrolė. Kaip tik tuo ir užsiima pavyduliautojas, nes tik gaudamas nuolatinį (kad ir dirbtinį, kad ir prievartinį) patvirtinimą, kad yra mylimas, trokštamas ir vienintelis, jis gali bent šiek tiek pasijusti vertu meilės ir mylėti pats save. Pavyduliautojo partneriui sunku atlaikyti nuolatinį spaudimą ir nuolat įrodinėti, kad vis dar karštai myli, kad savo antrąją pusę laiko išskirtine, ypatinga, nepaprasta. Skyrybų grėsmė darosi labai reali... Didžiausią pavojų pavojingiausias kelia tada, kai partneriai (arba vienas jų) jo nepastebi,  nepripažįsta jį egzistuojant, kai pavydas, kaltinimai, įtarinėjimai rezgant romaną, flirtuojant ir koketuojant, laužant ištikimybę vertinami teigiamai – kaip susirūpinimas santykiais, kaip ištikimybės aukštinimas. Su taip užmaskuotu pavydu sunku ką nors padaryti, jo prasiveržimas gali būti itin destruktyvus.

Sunkus darbas

Kodėl sunku prisipažinti pavyduliaujant, priimti jį kaip savo problemą ir ją spręsti? Pavyduliavimas – labai nemalonus jausmas, atsirandantis, kai išgyvename neteisybę, kai jaučiamės negaunantys mums priklausančios meilės, kai įsivaizduojame, jog esame blogesni už kitą žmogų, į kurį manome esantys iškeisti. Dėl to liūdime ir pykstame, jaučiamės vieniši, palikti ir apleisti, trokštame atkeršyti… Prisipažinimas pavyduliaujant reikštų ir savo netobulumo pripažinimą. Taigi pavydo pripažinimas reikalauja drąsos. Tačiau šis nemalonus jausmas gali būti ne tik destruktyvus, bet ir labai prasmingas. Jis ragina atidžiau pasižiūrėti į save, savo gyvenimą ir tai, ko jame trūksta. Pavyduliavimas gali pastūmėti esminei akistatai: susitikimui su pačiu savimi, vaikystės žaizdomis – ir paskatinti jas gydyti. Tai reikalauja daug laiko, energijos, didžiulės atidos sau. Dažniausiai prireikia ir profesionalios psichoterapeuto pagalbos. Tačiau laisvė, kuri išgyvenama praėjus šį nelengvą procesą, yra didžiulis ir tikrai pelnytas atlygis.

 

Parengė Valda Dagilė

Rekomenduojami video