Erikos ir Jurgio šeimoje visada tvyrojo prancūziškumo kultas, tad atvykus gyventi į Prancūziją jų neištiko kultūrinis šokas. Asmeninio archyvo nuotr.

Prancūzijoje gyvenančią žurnalistę ir rašytoją Eriką Umbrasaitę daugelis žino iš jos pirmosios knygos „Vienos krūties istorija“ arba iš vėlesnės, nenuginčijamai ją išgarsinusios (tiražas – apie 11 tūkst.), „Prancūzija – mon amour“. Šiais metais autorė pristatė naują knygą „Paskolink man savo gyvenimą“ – apie draugės gyvenimą, prancūzišką meilę ir nemeilę bei kitus prieskonius.

Erika, nestokojate ne tik literatūrinio skonio, bet ir bendravimo laisvumo, žaismės. Jūsų stilius lengvas, žaismingas, išmintis persipina su humoru, atrodo, kad lengvai kuriate?

Nešiojuosi ilgai – knygai „Prancūzija – mon amour“ net septynerius metus rinkau medžiagą. Sėdusi rašyti įeinu į transo būseną – tekstas plaukia, nestabdau savęs, kalu dvylika valandų per dieną. Tuo metu šeimą, draugus šiek tiek apleidžiu, bet darbo – ne, nes rašau savo galerijoje. Kažkas įeina, taria: „Bonjour,madame“, ir aš tą pasisveikinimą mašinaliai įrašau į knygą. Norisi sušukti: „Išeikit, man reikia rašyti!“, net draugus perspėju:„Dabar neikit pas mane kavos gerti, aš rašau…“

Jūsų visos knygos, nuo pat pirmosios, sėkmingos – tai didelis džiaugsmas, galbūt ir naująją knygą lydės tokia pati sėkmė?

Joje manęs yra mažiausiai, tai žmonių iš mano aplinkos meilės romanas. Kas kita – pirmoji „Vienos krūties istorija“, išleista prieš trylika metų. Ji skaudžiausia, vėliau net negalėjau prie jos grįžti, prisiminti ligą, bet knyga yra nuolat leidžiama iš naujo, ir aš nepabėgu nuo jos. Buvau labai jauna, kai nei iš šio, nei iš to susirgau agresyviu krūties vėžiu… „Prancūzija –mon amour“ rašiau su nerimu – ilgai nebuvau tikra, ar pagaliau pažįstu, prisijaukinu šią šalį. Žinoma, be meilės Prancūzijai nebūtų knygos, aš nuolat sakau: Lietuvą myliu kaip tėvus, o Prancūziją – kaip vyrą. Dar vaikas būdama kliedėjau ja, o kai pagaliau ėmiau keliauti po šalį, supratau, kad ją dar turiu rasti. Mat Paryžius prieš keliasdešimt metų ir dabartinis – nėra tas pats, jis traukiasi, vulgarėja, niveliuojasi, prastėja – senus knygynus, kino teatrus keičia elektroninių cigarečių parduotuvėlės, tą „art de vivre à la française“ propaguoja gal trisdešimt procentų prancūzų. Kiti arba neturi laiko, arba noro, arba tingi.

Likimas maloningas tiems, kurių svajonės atkaklios?

Sau visada sakau, kad turiu atsargiai svajoti, nes viskas išsipildo. Mano gyvenime nedaug kas suplanuota, tiesiog pavyksta atsidurti tam tikroje vietoje tam tikru metu, ir voilà. Per krūties operaciją man buvo išoperuotas ir baimės ką nors keisti jausmas. Aš supratau, kad turiu gyventi čia ir dabar, įgyvendinti svajones, o viena iš jų – Prancūzija. Tas „Labas – tu tuoj mirsi“ pridėjo noro gyventi. Viską metusi išvykau. Buvau alkana gyvenimo, nes nežinojau, kada teks nulipti nuo scenos. Mūsų su vyru Jurgiu svajonė buvo įsigyti mažą namuką Prancūzijoje ir senatvėje keltis ten gyventi. Mes – aš, vyras, vaikas –įsimylėjome ką tik įsigytą didelį namą, kuriame anksčiau buvo mokykla, ir, užuot palaukę, kol baigsis trimestras, grįžę į Lietuvą viską pardavėme, susipakavome, kas reikalingiausia, ir išvykome. Viskas susiklostė gerai todėl, kad nemąstėme, o jei būtume mąstę… Aš po trijų mėnesių verkiau kruvinom ašarom, kad mes supainiojome emigraciją su turizmu. Mūsų namas pasirodė besąs senas, labai apleistas, reikalaujantis didelio remonto… Kaip atsistosim ant kojų, kaip įsikursim verslus? Žinojau, kad gyvenant kaime darbo vietą teks susikurti. Nebent eitume dirbti į fermą ar vynuogių skinti. Svajojau apie viešbutuką, bet visa tai transformavosi į galeriją, o mano Jurgis dirbo renovacijos srityje, jam su darbais buvo paprasčiau. Todėl sau pasakėme: „Mes taip lengvai nepasiduosim!“ Sūnui Jokūbui buvo trylika, jis lengvai susidraugavo su vietiniais, išmoko kalbą. Ir bendruomenė daug padėjo, greta gyvena mokytojas, kuris pasisiūlė pamokyti sūnų kalbos, tad dabar sakau: jo šaknys lietuviškos, o vainikas – prancūziškas…

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ką perprasti svečioje šalyje buvo sunkiausia?

Aš ir Lietuvoje buvau frankofonė. Namuose tvyrojo prancūziškumo kultas, turėjome draugų Prancūzijoje, net jų stalo kultūros laikėmės, tad manęs neištiko kultūrinis šokas. Bet susitaikyti reikėjo su tuo, kad jie niekada nepasako tiesiai šviesiai, ką galvoja, ko viliasi, viskas – net priekaištai – pasakomi tarp eilučių. Ta maloni, mandagi forma, tas subtilumas…Tai ir žavi, ir truputį erzina.

Prancūzai subtilūs visose srityse – net būdami neištikimi jie geba neįskaudinti vieni kitų. Jūsų knygose daug tokių detalių…

Prancūzijoje stiprus moters kultas, vyrai jomis žavisi, apipila komplimentais, flirtuoja, amžius neturi ribų. Moterys niekada savęs nenurašo: svarbiau būti ne mama ar žmona, bet moterimi. Ir būti įdomia pačia sau. Kartais, kai stebiu, kokius apatinius drabužėlius parduotuvėse ponios kraunasi į krepšelį, pamanau: oho, jūs tikrai ne į bažnyčią eidamos jais puošitės. Prancūzai – tikri žaidėjai, poros flirtuoja visą gyvenimą, ir tas veža, nors išsiskiria kas antra pora. Aišku, jie nedramatizuoja skyrybų. Neištikimybė – taip, dažnas dalykas, bet svarbu diskretiškumas, subtilumas, svarbu nepažeminti vienas kito. Dėl ko įvyko viešas skandalas tarp prezidento Francois Hollande ir jo partnerės? Moteris pasijuto pažeminta, kai visai Prancūzijai buvo paviešintas jos mylimojo romanas su aktore, nors apie tai ji seniai žinojo… Subtilumas ir paslaptis – štai kas svarbu. Kartais aš klausiu prancūzų, kas yra poros meilės pagrindas? Ir visi atsako panašiai – laiku užsimerkti ir apkursti.

O jei čia, Lietuvoje, mūsiškiai pradėtų panašiai kaip prancūzai bendrauti?

Mums atrodytų, kad kabina. Prancūzai tiesiog maudosi tame žaismingume – per balius partneriai nesėdi vienas su kitu apsikabinę, jie bendrauja su kitais, žaidžia, flirtuoja, moterų akys žiba… Tik pirmų metų sužadėtinių negalima išskirti. Komplimentų prancūzai tikrai negaili, ten net vyrai vyrams sako gražius žodžius, ir tai visai ne banalu. Pvz., penkiasdešimtmetis jubiliatas man, atėjusiai į šventę, sako: „Man penkiasdešimt, mano širdis silpna, o tu įžengi su savo vasarinės slyvos spalvos suknele! Galėjau infarktą gauti…“ To išradingumo galima pavydėti.

Galbūt ir jums pavyksta panašiai žaisti savo šeimoje?

Ta kultūra esame seniai užsikrėtę, mūsų šeimoje vyrauja pagarbūs santykiai. Neįmanoma kitaip. Turime vieną draugę, kuriai 72, ir jai labai patinka mano Jurgis. Ji sako: „Džiaukis, kad man ne penkiasdešimt, o daugiau, nes tu savo Jurgio nematytum!“ Abu šmaikščiai paflirtuoja, ji dažnai sušunka: „O, mano mylimas vyras atėjo!“, ir tas santykiams suteikia lengvumo. Žinoma, nesusireikšminame, bet jaučiamės ypatingi tą minutę. Prancūzai iš tiesų yra verbalistai, jie labai daug šneka, bet mažai daro, būtent dėl ilgo liežuvio jie pelnė lovelasų etiketę. Jie iš tikrųjų mėgsta seksą, bet ne bet kokį, o labai gerą. Beje, intymioje sferoje prancūzams svarbiausia yra patenkinti moterį, kad ji būtų laiminga, o ne suteikti sau malonumo.

Supratau, kad mėgstate stebėti prancūzų poras, o iš tų stebėjimų ir gimsta knygos?

O, galėčiau parašyti knygą apie porų psichologiją. Iš to, kaip žmonės renkasi papuošalą, galima daug pasakyti apie jų santykius, išmatuoti meilės gylį, ypač kai apsilanko vyresnės poros –už rankų susikibę, šypsosi, o kai aš paklausiu, kiek metų jie kartu, atsako: „Penkiasdešimt…“ Mano knygų tikslas – parodyti ne meilės pradžią, kai mūsų protą ir jausmus uždengia rožiniai akiniai, o vėlesnį laiką, kai išlenda ragučiai.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kas jums pačiai yra artimo knygoje „Paskolink man savo gyvenimą“?

Ji man artima, nes tai draugės istorija, kurioje savotiškai ir aš dalyvavau: per savo smalsumą paspaudžiau tam tikrą mygtuką, ir jos gyvenimas apsivertė. Aš knygoje esu tarsi už kadro ir tyliai sau sakau – gerai, kad viskas gerai baigėsi…

Ar dosnumas tikrai yra reiškinys, kuris baigia išnykti, kaip rašote šioje knygoje?

Dosnumas – ne materiali, o dvasinė sąvoka – t. y. kai vyras moteriai dosnus savo laiku, dėmesiu, kurio jai paprastai trūksta. Deja, šiandien tai baigia išnykti, kaip ir rožės, deimantai, išvyka į negyvenamą salą, pažadai dovanoti dvarą, nukabinti žvaigždę nuo dangaus. Dabar geriausiu atveju pakvies tave vakarienės. Ko gero, dar ir sąskaitą per pusę pasidalysite. Turtingi vyrai, turėdami sąlygas dalytis, žinoma, pažeria pinigų, deja, nesidalija dėmesiu, laiku, praleidžiamu kartu. Taigi dosnumas – dvasinė vertybė. Šiuo klausimu, ačiū Dievui, esu labai išlepinta moteris.

Ar apninka nostalgija, kai prisimenate Lietuvą, Vilnių?

Aš ne svetima Prancūzijoje, bet kartais kažko pasiilgstu – sniego… „Ko, ko?“ – manęs klausia. O aš jau einu mintyse Pilies gatve ir gatvės žibintų šviesoje regiu besisukančias snaiges, kai miestą gaubia ta žydroji artėjančio vakaro valanda. Buvo juokingos pirmosios mūsų Kalėdos Prancūzijoje – penkta valanda vakaro, aš persirengiu šventiškai ir sakau: „Kaip aš noriu sniego žibintų šviesoje!..“ Mano vyras galingas, bet ne tiek, kad sukurtų sniegą, nors… po kokios valandos jis man sako: „Žiūrėk!“ Ir iš tiesų gatvėje sukasi didžiulės snaigės, aš krykštauju laiminga, mes šėlstame su šunimi po baltą sniegą… Tuo metu dingsta elektra – net kelioms paroms, to mes nebuvome patyrę. Visi turi pasiruošę generatorius, o mes prie žvakių gaminomės šventinę vakarienę…

Ką aplankote atvykusi į Lietuvą?

Beveik nieko, nes emigrantu tampi ne tada, kai išvyksti, bet tada, kai numiršta tėvai. Vilniuje lankau draugus, bet ir tų nemažai išsibarstę po pasaulį. Viena iš baimių prieš išvykstant buvo, kad iškeliavusi prarasiu ryšį su draugais. Nieko panašaus nenutiko – ne dažnai pasimatome, bet kai jau pasimatome – ar jie pas mus atvyksta, ar Paryžiuje susikerta keliai, – bendravimas būna toks tikras, toks kokybiškas… Be to, šiuolaikinės technologijos leidžia bendrauti kasdien. Mama kažkada sakė: „Kalbos jau neišmoksiu, o be kalbos aš nepritapsiu…“ Telefonu kalbėdavomės po tris valandas kasdien, kavą gerdavome drauge, ji – Molėtų sodyboje, aš – Isižako galerijoje…