Vėjo erozija Vėjo erozija dažniausiai pasireiškia sausuose, plikuose, smulkios granuliometrinės sudėties dirvožemiuose. Užsodindami apsaugines juostas, įterpdami mėšlą į dirvos paviršių, augindami pasėlius, apsaugosime dirvožemį nuo neigiamo vėjo poveikio. Minimalus dirbimas taip pat gali būti viena iš priemonių atstatant ir saugant šį brangų dirvožemio sluoksnį, nes sekliau dirbant žemę, derliaus atliekas kaupiame paviršiniame sluoksnyje, tuo pačiu didindami organinių medžiagų kiekį, gerindami agregatų stabilumą ir atsparumą.

Vandens erozija Vandens erozija – procesas, kai lietaus poveikis atpalaiduoja medžiagas, kurios kaip klijai laiko dirvožemio daleles kartu. Kai kurios dalelės užpildo tuštumas dirvoje, tokiu būdu užsandarindamos dirvos paviršių. Erozija vyksta tada, kai kritulių yra daugiau nei dirvožemis įstengia sugerti.

Dėl vandens erozijos nyksta organinės medžiagos, susidaro įdaubos, pasišalina maisto medžiagos, dirvožemio paviršius tankėja, mažėja vandens įsiskverbimas, atsiranda struktūros degradacija ir kt. Smarkus lietus ir staigus sniego tirpimas gali nuplauti dirvožemį tolyn nuo dirbamojo lauko.

Šie vandens srautai nuneša dirvožemio daleles, augalų maisto ir organines medžiagas į upelius, ežerus ir jūras. Labiausiai erozijos veikiami šlaituose esantys laukai. Kuo statesnis šlaitas, tuo stipresnė erozija, nes didėja vandens nuotėkio greitis. Su vandens erozija gali smarkiai padidėti fosforo (P) nuostoliai, nes daug jo dirvožemyje surišta su molio dalelių paviršiumi.

Dirvožemio tankinimas Dirvožemio tankinimas – procesas, kai dirvožemis spaudžiamas fizine jėga. Jo savybės pakinta, pralaidumas mažėja, į dirvožemį patenka mažiau vandens ir deguonies, blogiau vystosi šaknys. Eroziją stabdančios priemonės Pagrindinė eroziją stabdanti priemonė – žemės paviršių dengiantys augalai, nes ir jie, ir paliktos organinės jų liekanos veiksmingai lėtina vandens tekėjimo ir vėjo greitį ties dirvos paviršiumi, taip pat augalų danga apsaugo nuo lietaus lašų poveikio.

Kitos svarbios priemonės – kalkinimas, arimas skersai šlaito, negilus arimas, dirvožemio volavimas, vengimas šlaituose auginti kaupiamuosius augalus. Labai veiksminga priemonė prieš eroziją – tarpiniai įsėliai, nes daugiamečiai įsėliniai pasėliai visiškai sustabdo erozijos procesus kalvoje, taip pat labai ženkliai sumažina nitratinio azoto (N- NO3) išplovimą iš ariamojo dirvožemio sluoksnio šaltuoju metų laikotarpiu. Antžeminė augalų dalis saugo dirvožemį nuo vandens lašų ir vėjo ardomosios veiklos, o šaknys sutvirtina viršutinį sluoksnį ir didina vandens laidumą.

Labai svarbu, kad paviršinis vanduo, užterštas pesticidais, trąšomis ir kitomis kenksmingomis medžiagomis, susigertų į dirvą nepasiekęs vandens telkinio, todėl pakrantes reikia apsėti žole, apsodinti medžiais ar krūmais. Dirvožemio erozija gali būti lėtas procesas, kuris tęsiasi gana nepastebimai, arba gali atsirasti nerimą keliančiu greičiu ir sukelti didelių dirvožemio nuostolių, priklausomai nuo to, kaip rimtai į tai žiūrime ir kokias priemones naudojame. Rengiant straipsnį naudotasi įvairiais literatūros šaltiniais.