Internetas, spauda pilni įvairiausių nuotraukų, į kurias mažai kada jau ir kreipiame dėmesį, nes viskas aplinkui vyksta taip greitai, kad paprasčiausiai bijai sustoti ir pažiūrėti, įsigilinti, pajausti, nes gali su visais nesuspėti. Tik ar mums iš tiesų reikia suspėti? O gal užtenka apsibrėžti kažkokią ribą, kiek ko norime matyti, girdėti, domėtis? Kad vėliau galėtume kažką prisiminti, pajusti kažkokius sentimentus. Apie sentimentus užsiminiau ne veltui. Iš Kėdainių fotografo Žilvino Menčikovo ėmiau interviu vienam savo straipsniui. Bekalbant jis man papasakojo neįtikėtiną savo istoriją, kuri pilna sentimentų ir tikrai verta atskiro pasakojimo. Ja labai norėčiau pasidalinti ir su jumis, mieli skaitytojai.

Žilvinas Menčikovas po 30 metų rado kėdainietę, kurią fotografavo dar visai mažutę. Asmeninio archyvo nuotr.

Ilgos paieškos davė vaisių

Tai įvyko prieš daugiau nei trisdešimt metų. 1985 metais jaunas, pradedantysis fotografas nufotografavo mažą mergaitę ir išsiuntė nuotrauką konkursui „Kėdainiai ir kėdainiečiai“. Atrodytų, lyg ir nieko ypatingo – viena nuotrauka iš daugelio. Tačiau tik ne Žilvinui, nes tai buvo pirmoji jo laikraštyje išspausdinta nuotrauka. Juk kiekvienam pradedančiajam, siekiančiam savo tikslų ir svajonių, kiekvienas pripažinimas yra ypatingai svarbus. Žilvinas buvo ne išimtis: jo pirmoji nuotrauka laikraštyje – tai didelis žingsnis svajonės išsipildymo link! Taigi dėl to ta nuotrauka jo gyvenime yra ypatinga.

„Aš jai jaučiu labai didelius sentimentus, – pokalbio pradžioje prisipažino fotografas. – Ilgai ieškojau, gal metus ar ilgiau, bet labai norėjau surasti tą mažą mergaitę.“

Žilvinas kalbėjo, kaip vėliau paaiškėjo, apie Iriną. Tai ji pakliuvo į jo kadrą, kai miesto parke vyko šventė.

Praėjus trisdešimčiai metų, fotografas savo pozuotoją panoro susirasti ir pažiūrėti, kaip ji atrodo ir gyvena šiandien. Paieškos nebuvo labai lengvos ir greitos, bet atkaklus fotografas nenuleido rankų.

„Socialiniame tinkle „Facebook“ įdėjau tą seną nuotrauką ir paskelbiau, kad ieškau šitos mergaitės. Pirmą kartą nieko neradau, – pasakojo pašnekovas. – Prabėgo gal kokie metai ir pabandžiau dar kartą. O tada radau!“

Irina Bitvinskienė buvo ta mažoji mergaitė nuotraukoje. Moteris, kaip pati teigė, nė akimirkai nesudvejojo, kad ieškoma yra būtent ji.

„Atsikėlusi ryte kaip visada įsijungiau „Facebooką“ pažiūrėti, kas vyksta pasaulyje. Vienas iš draugų pasidalino informacija, kurioje buvo rašoma, kad ieškoma mergaitė, kuriai turėtų būti maždaug 30 metų ir patalpinta nuotrauka iš laikraščio. Ten buvau aš! – linksmai pasakojo Irina. – Supratau iš karto, kad ieško manęs, nes turiu tos nuotraukos iškarpą. Tuo metu ta nuotrauka taip pat buvo mano „Facebook“ paskyroje. Buvo labai netikėta. Juk praėjo tiek metų... Iškart pažadinau vyrą, kad pažiūrėtų. Tikrai apsidžiaugiau. Po to, ko gero, visiems draugams išsiunčiau pasižiūrėti. Jaučiausi tikrai ypatingai!“

Atkartojo istoriją

Moteris net nedvejodama parašė fotografui. O šis jai paskambino su pasiūlymu.

„Kadangi jau radau, norėčiau nufotografuoti dar kartą, – taip Žilvinas norėjo vainikuoti sėkmingai pasibaigusią paiešką. – Tai buvo tiesiog dėl savęs, niekur neplanavau publikuoti. Taip pat tai – pirmoji mano nuotrauka, išspausdinta laikraštyje. Man tai buvo labai svarbu.“

Irina džiaugėsi ne tik dėl savęs, bet ir dėl fotografo, kad jam pavyko įgyvendinti vieną iš savo svajonių.

„Supratau, kad šiam žmogui yra svarbu surasti tą mergaitę. Be to, buvo prižadėta nemokama fotosesija, – juokėsi pašnekovė. – Mano žiniomis, tai buvo antras bandymas surasti mane. Pirmas, deja, buvo nesėkmingas, o antru bandymu aš atsiliepiau labai greitai. Manau, jis (Žilvinas – red.) apsidžiaugė netgi labiau nei aš, nes jam paieška truko visus metus. Jo atrašymo sakiniuose buvo daug džiaugsmo šauktukų. Aš iškart po tuo skelbimu pasirašiau, kad esu būtent ta mergaitė, kurios jis ieško.“

Žilvinas taip pat pripažino, kad labai apsidžiaugė paieškų rezultatais, tik, žinoma, kaip ir įprasta vyrams, žymiai santūriau.

„Labai džiaugiausi, kad pavyko rasti tą mergaitę, nors tai atrodė praktiškai neįmanoma po tiek metų, – stebėjosi fotografas. – Aš ją fotografavau parke, ant tų pačių suoliukų, toje pačioje vietoje, kur buvo daryta ta pirmoji nuotrauka. Bandėme atkurti viską kaip prieš daugiau nei trisdešimt metų.“

Irinai buvo įdomu pavartyti seno laikraščio numerį, kuriame buvo publikuota jos nuotrauka, o Žilvinui – įdomu buvo pamatyti kitas Irinos vaikystės nuotraukas. Asmeninio archyvo nuotr., „rinkosaikste.lt“ koliažas.

O galėjo būti ir ne ji...

Pašnekovai savo pakilia nuotaika ir gražiais prisiminimais nejučia nuneša į kažkokį kitą pasaulį, kuris apgaubtas ypatinga aura. Atrodo, tarsi būtum šalia, viską stebėtum iš šalies ir užsikrėstum ta puikia emocija. Abu – lyg giminaičiai būtų suradę vienas kitą po ilgų nesimatymo metų.

„Man buvo labai gera, užplūdo nepakartojamos emocijos, – kalbėjo fotografas. – Mes darome daug projektų, kurie suteikia gerų emocijų, bet šitas atvejis yra ypatingas.“ Neliko skolinga ir Irina, kuri šia istorija pasidalino ir su artimaisiais.

„Artimieji taip pat buvo nustebę, džiaugėsi kartu su manimi. Šis įvykis privertė dar sykį peržiūrėti savo vaikystės nuotraukas, prisiminti tuos nerūpestingus laikus. Ne paslaptis, kad tai mes darome itin retai“, – prisiminimams ir nostalgijai atsidavė moteris.

Žilvinas džiaugėsi, kad visi žmonės buvo geranoriški.

„Juk galėjo į tą skelbimą atsiliepti bet kokia panašaus amžiaus moteris, tačiau taip nebuvo, – pasakojo pašnekovas. – Ji (Irina – red.) iš karto atvertė albumą ir parodė tą iškarpą, kurioje ji buvo.“

Irina taip pat labai džiaugėsi, kad galėjo pamatyti originalų laikraštį su savo nuotrauka. Tai mažai mergaitei tuo metu, kaip ji pati sako, tebuvo vos pusantrų metukų.

„Tiesą pasakius, aš tos dienos nelabai atsimenu. Žinau, kad tuo metu vyko kažkokia šventė ir buvo labai daug žmonių parke. Tuo metu buvau su močiute ir mama (kaip tik jų bateliai ir matosi nuotraukoje), – linksmai pasakojo Irina. – Man buvo ypatingai įdomu. Žilvinas parodė ir patį laikraštį, kurį buvo išsaugojęs, nes aš turiu tik nuotraukos iškarpą ir laikraščio nebuvau mačiusi.“

Irina Bitvinskienė iš mažos anuomet nufotografuotos mergaitės užaugo šaunia moterimi, sukūrusia gražią šeimą. Asmeninio archyvo nuotr.

Ypatinga ne tik istorija, bet ir susitikimas

Į susitikimą su jos ieškojusiu žmogumi Irina ėjo ne viena. Drauge keliavo ir jos dukrytė. Bet ne dėl to, kad būtų kažkas šalia ir prislopintų jaudulį. Priežastys buvo kur kas paprastesnės.

„Kai ėjau į susitikimą, visai nesijaudinau, nes tikėjausi tik pažinties su fotografu. Fotosesijai buvau nepasiruošusi. Galvojau, kad tam bus paskirtas kitas laikas, – prisiminimais dalijosi moteris. – Man nuvykus pas Žilviną, jis nusprendė, kad fotosesiją galime atlikti tą pačią dieną. Aš tą dieną turėjau pasiimti dukrytę iš mokyklos ir, žinoma, reikėjo persirengti. Todėl sutarėme, kad susitiksime po kelių valandų. Taip ir išėjo, kad dukrytė atvyko su manimi.“

Juk sakiau, kad ši istorija ir tie du žmonės kažkokie ypatingi, nežemiški. Neklydau. Irina prisimena, kad oras pažadėtajai fotosesijai nebuvo pats tinkamiausias, bet nuotaikos ir to nepakartojamo jausmo tai nesugadino.

„Man padarė profesionalų makiažą, jaučiausi ypatingai. Atsimenu, kad ta diena buvo lietinga, bet Žilvinas pasakė, kad jam visada sekasi ir, kai bus fotosesija, nelis. Nepatikėsite, bet taip ir buvo! – džiugiai stebėjosi Irina. – Aš dar pasijuokiau, kad dabar žinosime, ką kviestis kaip fotografą, nes ne tik fotografą turėsime, bet ir gerą orą. Nuotraukos buvo labai gražios. Kadangi buvome su dukryte, tai ir mus kartu nufotografavo. Dabar turiu naujų, gražių nuotraukų rinkinuką ir pačius gražiausius prisiminimus.“

Tuomet aštuonmetei Irinos dukrytei buvo labai įdomu, kas vyksta. Visą istoriją ji jau žinojo, nes mama buvo papasakojusi. Tačiau, kai reikėjo dalyvauti fotosesijoje, mergaitė, pasak mamos, kuklinosi.

„Šiaip ne taip įkalbinome ją pasidaryti nors vieną nuotrauką“, – juokėsi Irina.

Ar istorija pasikartos?

Irinos istorija tuo nesibaigia. Gali būti, kad apie jos tęsinį išgirsime ir vėl po keliasdešimt metų. Mat pašnekovės dukrytė taip pat pakliuvo į fotografo objektyvą.

„Mes turime dukrytės nuotrauką, kuri buvo išspausdinta laikraštyje. Saugome tą iškarpą. Jai tuo metu buvo 2 metukai. Tada vyko kaimo šventė. Aš dar jai pasakiau, kad galbūt ir jos kažkas ieškos po tiek metų“, – savo istoriją prisiminė Irina.

Dabar, kai praėjo šiek tiek laiko ir emocijos nurimo, moteris pripažino, kad anuomet iš laimės jos viduje siautė audra.

„Tuo metu tikrai jaučiausi ypatingai laiminga, nes, kaip ir sakote, tokie dalykai tikrai reti. Labiausiai, ko gero, jaučiuosi laiminga dėl Žilvino, kad surado taip ilgai ieškotą mergaitę. Manau, buvo įdomu po 30 metų ją išvysti kaip jau suaugusią moterį. O man malonu  buvo susipažinti su puikiu fotografu ir gauti visą puokštę naujų potyrių“, – svajingai pokalbį ir dalijimąsi prisiminimais baigė „mažoji mergaitė“.

Žilvinas tokį projektą, kai ieškojo savo fotografuoto žmogaus, surengė pirmą kartą. Ar kartos kažką panašaus dar kartą, kol kas pasakyti negalėjo. Tačiau atviravo, kad šiuolaikiniai žmonės yra ne tokie...

„Geriausias fotografo įvertinimas, kai žmonės fotografuotis pas tave grįžta antrą, trečią kartą. Tačiau šitie žmonės yra „dabartiniai“, jie nekelia tokių sentimentų, – pasakojo pašnekovas. – Aš fotografuoju daugybę žmonių, vestuvėse, krikštynose, renginiuose... 2014 metais padariau analizę, kiek skirtingų veidų esu fotografavęs. Su šiuolaikinėmis technologijomis, tai yra tikrai įmanoma. Speciali programa, aptinkanti veidus nuotraukose, parodė, kad tokių veidų yra beveik 170 tūkst. Tiek žmonių per daugelį metų perleidžiu per savo objektyvą, o kiek dar jų bus...“

Rasa JAKUBAUSKIENĖ