Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Gydomasis skaitymas ir rašymas padeda atrasti dvasios pilnatvę

„Knygų skaitymas ir rašymas padeda pasijausti laimingesniems, suvokti  gyvenimo prasmę, atrasti savo kelią dvasinės pilnatvės link, o poezijos skaitymo naudą garbaus amžiaus demencija sergantiems žmonėms patvirtino ir užsienio mokslininkai“, – teigia Klaipėdos universiteto docentė, gydytoja psichiatrė, Biblioterapijos asociacijos prezidentė ir rašytoja Jūratė Sučylaitė.

Tekstai įkvepia, gydo, keičia gyvenimus. Papasakokite plačiau apie biblioterapiją – dvasinės pagalbos metodą.

Yra ne viena biblioterapijos mokykla. Vieni šio metodo taikytojai esminį dėmesį sutelkia į knygą – joje mato didžiausią gydomųjų galių šaltinį, kiti daugiau dėmesio kreipia į kliento bendravimo su literatūra, terapeutu ir kitais grupės dalyviais procesą. Vieni sudarinėja gydomųjų knygų sąrašus, į kuriuos įtraukia ne tik grožines, bet  ir psichologines savipagalbos knygas, siūlo rašyti dienoraštį apie skaitymo sukeliamas mintis; kiti skaito literatūros tekstus kartu su grupės dalyviais, paskaitę kalbasi, įkvepia rašyti, pateikdami terapinio ar kūrybinio rašymo užduotis, dalijasi vidiniais išgyvenimais ir įžvalgomis, klausydamiesi ką tik sukurtų grupės dalyvių tekstų. Biblioterapija gali būti edukacinė, skatinanti asmenybės vystymąsi, ir klinikinė, skirta sergantiesiems viena ar kita liga. Gebėjimas matyti ir jausti gyvenimo prasmę – būtina geros sveikatos prielaida. Kartais mes pasimetame informacijos pasaulyje, prarandame vertybinę orientaciją, kartais esame labai dideli konformistai ir jaučiamės nelaimingi, neturėdami to, ką turi kiti. Skaitymas skatina vertybių perkainojimą, didina savęs ir gyvenimo suvokimą. Psichologijos žinių suteikiančios knygos padeda išsilaisvinti iš menkavertiškumo ir pasijausti laimingesniems, grožinė literatūra kalbina mūsų asmenybės visumą ir skatina gilesnį dialogą su savimi pačiu ir literatūros kūrinio subjektu. Skaitant grožinę literatūrą, galimi psichologiškai svarbūs euristiniai atradimai. Kai skaitome ir kalbamės grupėje, ugdomės socialinio bendravimo įgūdžius, sulaukiame emocinės šilumos, dvasiniai saitai tarp mūsų stiprėja, tampame bendruomene. Bendravimo židinių ypač reikia artimųjų netektis išgyvenusiems senjorams. Aš atstovauju interaktyviajai biblioterapijai, poezijos terapijai: mūsų tikslas – prakalbinti žmogaus vidų, padėti jam atsiverti ir atrasti savo kelią dvasinės pilnatvės link. Ne visus savo jausmus mes sugebame atpažinti, įvardyti, daugelis tokių neatpažintų jausmų gali pasireikšti kaip širdies ar galvos skausmai. Poezijos terapijoje mokomės atpažinti, įvardyti vidinius išgyvenimus.

Biblioterapijos užsiėmimus grupėse veda Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos bibliotekininkė, literatūrologė Rasa Derenčienė.

Kuris būdas – skaitymas ar rašymas yra paveikesnis, padedantis greičiau išsivaduoti iš sunkių išgyvenimų, skausmingų patirčių?

Rašymui tenka svarbesnis vaidmuo: rašydamas žmogus laisvėja, suranda formą neaiškiems chaotiškiems išgyvenimams, pradeda geriau save suprasti, bet rašant galima pradėti savo išgyvenimus kartoti ir toliau jaustis auka, laukti užuojautos. Skaitymas padeda atrasti naujus požiūrius į skaudžias problemas, turtina mūsų žodyną, kurio labai reikia nelengviems autentiškiems išgyvenimams išreikšti. Skaitymas žadina jausmus ir skatina atsiverti, rašyti. Kartais skausmas būna toks didelis, kad žmogus nebeįstengia susikaupti ir skaityti, klausytis teksto, kartais jį pasiekia tik vienas sakinys, bet ir tai yra gerai. Literatūros kūriniai perteikia dvasinius išgyvenimus, kurie yra nei per stiprūs, nei per silpni, leidžiantys susitikti kūrėjo ir mūsų – skaitančiųjų – jausmams ir mintims. Tikslinga pradėti terapiją nuo skaitymo: skaitant kūrinio estetinė galia leidžia vienų grupės dalyvių jausmus sustiprinti, o kitų emocijas, temdančias protą, prislopinti. Literatūros kūrinio sukurtame jausmų lauke gera kalbėtis ir įsitraukti į rašymo procesą.

Jūs vedate poezijos terapijos užsiėmimus. Kodėl poeziją (ir kokią poeziją) laikote veiksmingiausiu biblioterapijos įrankiu?

Nenorėčiau tvirtinti, kad poezija yra veiksmingiausias biblioterapijos įrankis, prozos ištrauka klientui aktualia tema turi labai daug galios, bet ne visada žinai, su kokiais žmonėmis susitiksi, kokios jų individualios problemos, nieko nežinai apie konkrečias jų gyvenimų detales. Poezija sukelia daugiau asociacijų, ji daug talpesnė, konkrečios detalės perteikia universalius žmogaus būties klodus, greitai sužadinama daug ir įvairių dvasinių išgyvenimų. Vienam eilėraščiui perskaityti reikia nedaug laiko – tai aktualu terapijoje, kai laiką reikia išdalyti skaitymui, rašymui, dialogams, diskusijoms. Poezija turi būti lengvai suprantama, bet gera. Skaičiau po keletą Donaldo Kajoko, Edmundo Janušaičio eilėraščių, negaliu apsieiti be Vinco Mykolaičio-Putino poezijos, man reikia ir Vytauto Mačernio, Leonardo Andriekaus ir kitų autorių.

J.Sučylaitė su mokytoja, literate B.Šimkūniene

Kaip vyksta darbas poezijos terapijos užsiėmimuose?

Principai tie patys: skaitymas ir pokalbis, rašymas ir pokalbis, terapijos proceso vertinimas ir apibendrinimas, tik psichiškai sveiki žmonės, palyginti su tais, kurie kenčia nuo įvairių psichikos sutrikimų, lengviau įsitraukia į pokalbį, greičiau ir lengviau susidoroja su kūrybinėmis užduotimis. Praktiškai sveikų žmonių grupėse daugiau žmonių, sugebančių jausti gamtos grožį.

Jau metus gyvuoja jūsų įkurta Biblioterapijos asociacija. Papasakokite apie jos veiklą.

Asociacija dar jauna, bet po truputį tampa žinoma. Birželio pradžioje saviškius ir visus norinčiuočius pakvietėme į stovyklą Šventojoje, asociacijos nariai vadovavo daugeliui kūrybinių dirbtuvių. Šiauliuose ir Vilniuje surengėme susitikimus su visuomene, pademonstravome, kaip vyksta terapinės valandos. Buvome geri Kauno apskrities ir Birštono viešųjų bibliotekų partneriai rengiant biblioterapijos konferenciją „Knyga gali prakalbinti ir gydyti“ Birštone arba vykdant Kauno V.Kudirkos viešosios bibliotekos projektą „Menas pokyčiams“. Daiva Janavičienė ir aš buvome lektorės bibliotekininkų mokymuose Druskininkuose ir Vilniuje, dalijomės patirtimi, kaip parinkti literatūrą terapijai. Biblioterapija – tarpdisciplininė sritis, burianti bibliotekininkus, psichologus, lituanistus, teatro žmones, turime ko mokytis vieni iš kitų. Poezijos terapijos grupėms vadovaujanti Rasa Derenčienė turi literatūrologės, psichologės ir bibliotekininkės patirčių, Branguolė Šimkūnienė geba dirbti su jaunimu: praverčia mokytojos, maironiečių vadovės, literatės patirtis, Salomėja Burneikaitė – lėlininkė, teatrologė, lėlių terapijos metodą naudoja dirbdama ir su neįgaliais vaikais, ir su suaugusiaisiais, gali kūrybiškai jungti lėlių terapijos ir kūrybiško rašymo metodus. Kūrybingų žmonių asociacijoje yra nemažai: kai esame susibūrę, esame labiau matomi, žinomi, tai sudaro galimybes naujiems susitikimams, projektams.

Į susitikimus su skaitytojais rašytoja J.Sučylaitė važiuoja kartu su savo mama, literate Anastazija Kanoverskyte-Sučyliene.

Dienoraščio rašymas jaunystėje, prisiminimų – brandžiame amžiuje, poezijos kūrimas „įžodinant“ jausmus, romanų ir eseistikos – įprasminant gyvenimo patirtį, pasakų – žaismę ir fantaziją... Koks rašymas geriausiai išlaisvina mūsų vidinius demonus? Ar terapiniam rašymui svarbu teksto žanras, jo meninė kokybė?

Kas yra demonas? Tai graikų kilmės žodis, reiškiantis antgamtinę jėgą, dvasią, dievybę. Vis dėlto esu labiau paveikta krikščioniškos pasaulėžiūros, o ne graikiškos mitologijos, tad demonas man asocijuojasi su blogiu. Aš nenoriu išlaisvinti blogio nei  žodžiu, nei raštu, nei poelgiu, aš nenoriu būti blogio auka, noriu kitus apsaugoti. Man dažnai teko laisvintis iš demono, kuris neleidžia būti savimi: kalbėti savo balsu, nesigūžti, išdrįsti padaryti tai, ko mums reikia, bet kiti nedaro. Demonai valdo traumuotus. Demonas – tai nebūtinai antgamtinė blogio jėga, demonu galime vadinti mūsų psichikos gynybos procesus, neleidžiančius išgyvenimų, patirčių integruoti į visumą, į savąjį „aš“. Koks rašymas geriausiai gydo traumą? Svarbiausia stengtis meilės gijomis sujungti tai, kas sudaužyta, išdrįsti liudyti, šaukti, budinti abejinguosius – tai ikižodinė erdvė, kurioje įkvepi ir vėl esi puolamas demono. Nesvarbi rašymo forma, svarbu, kad laimėjai prieš demoną – pasakei savo tiesą. Terapinio rašymo, kaip ir ekspresyvaus rašymo, metu, svarbiausias yra emocijų reiškimo raštu procesas, įžvalgos, o ne kūrybos rezultatas, pastarojo gali visai nebūti. Terapinis rašymas turi savą kontekstą, pavyzdžiui, gyvenimas sergant onkologine liga, terapeutas parengia rašymo užduotis, atsižvelgdamas į kontekstą.

Mūsų visuomenėje didžiausią atskirtį ir vienatvę patiria garbaus amžiaus žmonės. Dažnas pensininkas neįperka knygų, tačiau juos gelbsti bibliotekos. Kokias knygas jiems rekomenduotumėte skaityti ? Ar žmogus turėtų pats intuityviai ieškoti sau tinkamų autorių ir knygų?

Garbaus amžiaus žmonės, tarkime, 80 metų ir vyresni, net ir gyvendami po vieną, patys žino, kas jiems įdomu, paprastai jie domisi tokia literatūra, kokia jiems patiko anksčiau. Jiems reikia skaitytojų klubų, įvairių kūrybinių terapijų, kad galėtų kalbėtis, dalytis prisiminimais ir patirtimi. Senjorai – aktyviausi daugelio renginių dalyviai. Kol jų sveikata nebloga, nereikėtų kalbėti apie labai didelę socialinę atskirtį. Blogiausia, kai labai pablogėja regėjimas, kai stuburo, klubo ar kelio skausmas nebeleidžia išeiti iš namų, kai silpsta klausa, blogėja atmintis, o gyveni vienas. Šiuo atveju vienatvė tikrai yra žudanti, o visuomenė tokį žmogų jau nurašiusi – „Ką padarysi, gyvenimas praėjo“. Mes galėtume labai pristabdyti demencijų atsiradimą ir progresavimą, jei gebėtume neįgalius vienišius bent kartą per savaitę suvežti į biblioteką ar kurią nors kitą vietą ir ten jiems paskaitytume eilėraščių, kuriuos jie mėgo jaunystėje ar būdami vidutinio amžiaus, jei kartu su jais padainuotume jų mėgstamas dainas. Poezijos skaitymo demencija sergantiems žmonėms naudą jau patvirtino užsienio mokslininkai. Knygų neįperka ne tik pensininkai, bet ir dalis kultūros, švietimo ir kituose sektoriuose dirbančių žmonių, o ir pačioms bibliotekoms reikėtų daugiau pinigų. Neturėjau kada gilintis, ką pasiūlyti skaityti senjorui, kuris prieš mėnesį buvo profesorius, vadovas, o šiandien daug žinių ir patirties turįs niekam nereikalingas, mažai pinigų gaunantis pensininkas. Kaip adaptuotis, atrasti savanorystę, neprarasti savigarbos, kai matai, kad esi nebereikalingas? Kokia knyga gali įkvėpti? Į šiuos klausimus geriau gali atsakyti žmonės, kurie tai išgyveno.

Esate ne tik gydytoja, bet ir profesionali rašytoja, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, išleidote poezijos, eseistikos knygų, rengiate savo kūrybos vakarus. Kokias vidines problemas jums pačiai padėjo įveikti poezijos rašymas?

Nežinau, ar poezijos rašymas man padėjo įveikti vidines problemas, gal padėjo jas atrasti ir suprasti. Aš kartais juokaudama sakau:  jeigu jau žinai savo problemą, jeigu jau gali įvardyti, kas tau trukdo gyventi, jau iškentėjai pusę kančios. Jaunystėje, kai buvo daug nepasitenkinimo savimi, rašymas man buvo kaip malda ar savitaigos formulė: „Tik nesustoti. Eiti. Į žydrą tolumą, į besitraukiantį miražą eiti“, „Tik lakštingala, tik lakštingala, tik. Tikėti, tikėti, tikėti“. Rašymas man buvo ir tebėra būdas susitikti su savimi ir susitaikyti su pasauliu, liudijant savo buvimą ir žvelgiant į galingą gyvybės galią gamtoje. Kai  žodžiu išreiškiu savo širdies tiesą, manyje daugėja vidinės laisvės ir gyvenimo pilnaties, o vidinių problemų buvo ir tebėra, jų negalima atsieti nuo mano išoriniame gyvenime esančių reiškinių.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės jūsų prasmingame darbe.

 

 

 

 

 

Rekomenduojami video