„Dubuklio“ sodybos, esančios Trakų rajone, šeimininko Mariaus Kotelovičiaus nesuviliojo didmiesčio spindesys. Gyvenimui jis pasirinko kaimą ir teigia, kad šis sprendimas – tai geresnė išeitis, nei smaksoti sostinės mūruose.

Netradicinis sprendimas

Marius nėra tas tradicinis kaimo vaikas, kuris pasirinko gyventi sodyboje iš įpratimo. Mokyklą baigė Vilniaus senamiestyje, paskiau įgijo logistikos ir ekspedijavimo specialybę, o šiuo metu dirba Vokietijos įmonėje, kuri prekiauja sportiniais automobiliais. Darbas su klientais yra nuotolinis, leidžiantis gyventi bet kuriame pasaulio krašte. Pasižvalgęs po nekilnojamojo turto pasiūlą, įvertinęs kainas, vaikinas priėmė netradicinį sprendimą – vietoje būsto sostinėje nutarė išsinuomoti erdvią kaimo turizmo sodybą. „Esu tarsi iš kaimo, todėl man visada smagu gamtoje, – pasakojo jis. – Nors pats sprendimas buvo daugmaž spontaniškas. Prieš metus iš užsienio ruošėsi sugrįžti mano draugas Gytis, jis manęs klausinėjo, gal kokių darbų yra, taip pat ir apie gyvenamąjį būstą.“

Dar prieš kurį laiką Mariui teko padirbėti ir su nekilnojamuoju turtu, todėl iki šiol domisi šia sritimi, kartkartėmis peržiūri pasiūlymus. Į akis krito vienas įdomus  skelbimas – parduodama arba ilgam laikui išnuomojama sodyba Trakų rajone. Susisiekęs su savininku, aptaręs sąlygas, Marius pasiūlė draugui šį variantą. „Pradėjome mąstyti – jei dirbtume savo darbus, o laisvalaikiu rūpintumėmės sodyba, būtų visai neblogai, netgi įdomu. Juk kiek daug laiko jauni žmonės iššvaisto baruose, klubuose, o mes su draugu tokių pramogų nemėgstame. Nusprendėme pabandyti save realizuoti čia: įgyti naujos patirties, kartu čia ir gyventi. Taigi viską suderinome – čia gyvename, dirbame ir pramogaujame“, – džiaugėsi vaikinas.

M. Katelovičius: "Gyvenimas ir veikla sodyboje yra hobis, savęs ieškojimas". Martyno Ambrazo nuotr.

Pasak Mariaus, gyvenimas ir veikla sodyboje iš tikrųjų daugiau hobis, savęs ieškojimas, o visa tai leidžia darbas nuotoliniu būdu: „Imtis tokio užsiėmimo nutariau ne dėl finansų, juk patys suprantate, kad čia neuždirbsi, o tiesiog todėl, kad myliu gamtą. Be to, ilgai sėdėti prie kompiuterio nėra labai sveika, norėjau judėti, todėl ir nutariau pradėti.“

Nacionalinis parkas

Vaizdingame Trakų rajone, Dubuklės kaime, netoli Trakų istorinio nacionalinio parko, esančioje sodyboje nepaprastai daug privalumų. Nuostabus kraštovaizdis, privatumas ir ramybė iš karto pakerėjo pirmąkart į ją atvykusį Marių. „Jausmas, kai tu matai viską, o tavęs ne, leidžia atsipalaiduoti ir nuteikia nerūpestingam poilsiui“, – įspūdžiais dalijosi šeimininkas.

Aplinkui apsuptą miškų, kalno šlaite, kurio apačioje tyvuliuoja Dubuklio ežeras, įsikūrusią sodybą daug gražių natūralių gamtovaizdžių ir istorinių vietų. Netoliese – Sasonės piliakalnis ir laiko nepaliestas Daniliškių sentikių kaimas. Tarpukariu tai buvo populiari turistinė vieta: Lietuvos karininkai ir inteligentai, mėgę ilsėtis Vievio vasarvietėse, ekskursijų metu kopdavo į aukštai iškilusį piliakalnį pasižiūrėti tuo metu Lenkijos užimtų Trakų. Kaimo vidury tebestovi vienas iš trylikos Lietuvos sentikių maldos namų, pastatytas 1817 m. Prieškariu per Dubuklio ežerą ėjo 1923 m. kovo 15 d. Antantės nustatyta ketvirtoji demarkacinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos, kurią vietiniai vadino „šiaudine siena“.

Iš sodybos matomas pušų miško supamas Dubuklio ežeras. Martyno Ambrazo nuotr.

Verslą pradėję vaikinai skaičiuoja dar tik pirmus metus. „Vasarą daug dirbome su vaikų stovyklomis, pradėjome siūlyti stovyklų organizatoriams dideles nuolaidas ir sulaukėme didelio susidomėjimo, taigi didžiąją dalį vasaros praleidžiame su vaikais, – darbo specifika dalijosi Marius. – Norime rasti nuolatinių klientų, su kuriais mums būtų patiems malonu dirbti. Patys su vaikais tiesiogiai nedirbame, tačiau mielai prisidedame kaip savanoriai.“

Siūlo pramogas

Nors šie metai daugeliui kaimo turizmo sodybų buvo ne kokie, tačiau Marius prisipažino pirmaisiais metais esąs patenkintas. „Nesivertėme per galvą, o atsirinkome tuos klientus, su kuriais gera dirbti. Iš tiesų netrūksta interesantų, kurie laisvalaikį įsivaizduoja kaip prisigėrimą iki žemės graibymo – tokių vengiame. Mes siekiame bendradarbiauti su įmonėmis, kurios užsiima įvairiomis pramogomis, veda renginius, tai mums labiausiai patinka. Nors tokių klientų nėra daug.“

Patys užaugę „ant asfalto“, šeimininkai gerai supranta ilsėtis atvažiuojančių miestiečių poreikius bei lūkesčius. „Stengiamės kurti ir palaikyti ilgalaikius ryšius su klientais, teminiams renginiams ar mokymams taikome dideles nuolaidas, bendradarbiaujame su stovyklų ar renginių organizatoriais, kad galėtume pasiūlyti daugiau ir įvairesnių paslaugų. Svečiams pageidaujant, organizuojame turistinius žygius su nuotykiais, aplankant istorines vietas, taip pat galime pasiūlyti ekstremalią programą keliaujant pelkėmis, komandinius žaidimus, dažasvydį, mergvakarius, bernvakarius. Vengiame klientų, kurie sodybą nuomojasi tik norėdami nusigerti – tai destruktyvu, nešiuolaikiška ir labai nesveika. Norintieji pažinti aplinką bus pavėžinti išskirtiniu visureigiu, aplankys gražiausius natūralius gamtovaizdžius ir istorines vietas. Svarbiausia šioje sodyboje – tai visą viešnagės laiką lydinti nuoširdi dvasia, tampanti tikra atgaiva info ir techno laikmečio žmogui“, – teigė sodybos šeimininkas.

Mėgstantieji vienatvę čia gali rasti priebėgą nuo miesto šurmulio. Martyno Ambrazo nuotr.

Sodybos teritorijoje yra tvenkinys, čia pat pro pušis matosi ežeras, yra vandens kubilas ir pirtis. Jėgas sodybos svečiai gali išbandyti žaisdami krepšinį, tinklinį ar kitus žaidimus, o mėgstantieji ramybę gali paplaukioti valtele, pažvejoti.

Kadaise Mariaus hobis buvo motociklai. „Puikiai vairuoti motociklą yra viena iš daugelio svajonių, kuri, atrodytų, sunkiai pasiekiama, todėl siūlome trumpą pamoką visiems, dar nepažinusiems enduro motociklo, net ir neturintiems A kategorijos“, – pasakojo jis. Norintiems tokių pramogų padės patyrę instruktoriai, nes ši sporto šaka gana pavojinga.

Užaugę ant "asfalto", šeimininkai supranta atvykstančiųjų lūkesčius - čia svečiai randa komfortiškas sąlygas ir turi galimybę pasidžiaugti natūralia gamta. Martyno Ambrazo nuotr.

Tinka tik vienišiams

Paklaustas, ar apsimoka čia gyventi, Marius neslėpė: „Tiesą sakant, apie pelną nėra ko kalbėti, tačiau tikslas nebuvo užsidirbti pinigų, kartais tenka ir prisidėti prie nuomos, tačiau žvelgiant į metų perspektyvą išeina pliusas. Žinoma, pačiam tenka dirbti, išvalyti sniegą, tvarkyti gedimus, pjauti žolę – šie darbai man nėra sunkūs, man tai puikus būdas pajudėti, o tai tik į naudą.“

Nekilnojamojo turto rinką neblogai išmanantis vaikinas pripažino, kad dar prieš metus jis įžvelgė šioje srityje besiformuojantį burbulą, o dabar kainos ima stabilizuotis. „Prognozuojama, kad jos po keleto metų smuks žemyn ir tai jaučiama. Žinoma, tiksliai prognozuoti ne visuomet gali, – dėstė šeimininkas. – Pasirašėme penkerių metų sutartį, o jai pasibaigus svarstysiu – gal ir įsigysiu kokią kaimo turizmo sodybą. Dabar man šis užsiėmimas patinka, jei neatsibos, taip ir bus.“

Martyno Ambrazo nuotr.

Tiesa, jo pasirinktas variantas tinka tik vienišiams, nes jaunos šeimos su vaikais čia vargtų, mat savo atžalas tektų vežti į mokyklą, darželį, todėl dirbti vairuotojais šeimos nariams nebūtų patogu. Taip pat iliuzijų siekiantiems praturtėti iš kaimo turizmo geriau neturėti. „Jei infrastruktūra sutvarkyta, tai gali išgyventi, tačiau jei reikia ją sukurti, pastatyti, vargu ar kada nors tokia sodyba atsipirks“, – pripažino verslus jaunuolis.

Ir pabaigai: sodybos šeimininkas – vienišas. „Galite taip ir parašyti – esu 25 metų vaikinas, atviras pasiūlymams“, – juokėsi atsisveikindamas Marius.