Ką šiandien mala ūmių permainų vėjų sukamos istorijos malūno girnos: grūdus ar žvyrą?

„Savivokos visuomenėje dar labiau sumažėjo“, – išsitarė Nepriklausomybės Akto signataras, vienas iš Konstitucijos kūrėjų, visuomeninio judėjimo „Mūsų gretos“ steigėjas, dainos „Pabudome ir kelkimės“ autorius Rolandas Paulauskas, sutikęs pasidalinti mintimis apie Lietuvą ir pasaulį įtraukiančias permainas. Daugeliui turbūt būtų sunku ne tik jas priimti, bet ir patikėti, kad jos iš tikrųjų vyksta mūsų akyse.

Laikotarpis tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios tarsi turėtų tikti pasvarstymams apie „senąją“ ir „naująją“ Lietuvos Respubliką, apie tai, kaip mėginta įsivaizduoti mūsų tautos ateitį brėžiant didžiausius valstybės tikslus, kreipiant svarbiausius jos darbus. Kaip tokios geresnės ateities įžvalgos šiandien atrodo jūsų akimis?

Verta pabrėžti, kad 1918 m. Lietuva atkūrė valstybingumą, o 1990 m. valstybingumas buvo, tik su apribotu suverenitetu. Ir mes Kovo 11-ąją tą suverenitetą atstatėme. Pagrindinis suvereniteto bruožas – įstatymo viršenybė prieš bet kokius kitų šalių įstatymus. Nuo 2004 m. tos įstatymo viršenybės vėl nebeliko. Vėl turime apribotą suverenitetą, kaip, beje, ir visos kitos ES valstybės. Ir tai būtų pusė bėdos. Visa bėda ta, kad Europos Sąjungos vadai nori keisti visą ES gyvenseną. Ateityje jie nemato tautų, valstybių, jie jau dabar keičia šeimos, vyrų ir moterų, tėvų ir vaikų santykius. Ateityje planuojama labai rimtai keisti net valgymo įpročius. Taip pat nuosavybės santykius, beje, ir privačios. Tai labai esmingai pakeis ES gyvenimą. Ir jei ateityje dar bus žmonių, kuriems svarbi Lietuvos valstybė, lietuvių tauta, kurie norės gyventi jiems įprastoje etninėje ir etinėje aplinkoje, jie neišvengiamai turės atsakyti į klausimą, ką daryti su buvimu ES, nes ES aiškiai gravituoja į kažką, kas visai svetima įprastai mūsų gyvensenai ir net, sakyčiau, kartais nelabai derinasi su sveiku protu.

Ne sykį esate pabrėžęs, kad mūsų politinis elitas net nesuvokia globalinių permainų pobūdžio ir masto. Perspėjote, kad dabartiniai pokyčiai Vakarų civilizacijoje nukreipti prieš tautas ir valstybes. Kas kelia didesnį pavojų – pačios permainos ar politinės klasės nesugebėjimas joms pasiruošti?

Politinis elitas – tai daugeliu atveju atsitiktiniai žmonės, rinkimuose gavę teisę spręsti mūsų visų reikalus. Tai nėra tikrasis elitas, tai aplinkybių į sprendimų areną išmesti žmonės. Štai kad ir dabartinė Vyriausybė: ji yra suformuota partijų, kurios rinkimuose gavo 3, 4 ir 12 proc. visų Lietuvos rinkėjų balsų. Tai mažumų mažuma, bet ji sprendžia daugumos reikalus ir primeta jai savąjį pasaulio matymą. O šiaip politinė klasė yra JIE, kurie ką tik buvo MES. Tad kokie esame MES, tokie yra ir JIE. Mes esame labai skirtingi gebėjimu suprasti, kokios permainos mums reikalingos, o kokios – ne. Iš čia kyla visos bėdos. Bet tai yra ne Lietuvos, o apskritai žmogaus problema.

„Savo valstybę bet kokiu atveju reikia saugoti. Atsiminkite, tai vienintelė vieta šiame pasaulyje, kur lietuvis vien savo gimimo faktu gali ir turi jaustis šeimininku“. Turbūt visi sutiktų su šiais jūsų žodžiais. Tik kaip saugoti? Eiti balsuoti, nors ne vieno manymu rinkimai iš esmės nieko nekeičia?

Kad rinkimai nieko nereiškia, pasakykit liberalams, kurie, gavę 3–4 proc. visų rinkėjų balsų, turi kelis ministrus ir galimybę primesti savo požiūrį daugumai. Gyvenimas yra tvarkomas įstatymais, kuriuos priima parlamentai, ir kito būdo, kaip daryti įtaką visuomenės gyvenimui, negu rinkimai, šiuolaikinis pasaulis tiesiog nežino. Bėda ta, kad dauguma, kuri Lietuvoje vis dar laikosi tradicinių pažiūrų, nesugeba išsirinkti joms atstovaujančių Seimo narių.

R.Paulauskas: „Tos naujosios vertybės mūsų gyvenimą ruošiasi keisti taip radikaliai, kad tai iš esmės prieštarauja ir sveikam protui, ir žmogaus prigimčiai. Bet bijau, kad jas priimsime, nes dauguma žmonių nesugebės pasipriešinti.“

Bet tai vėlgi nėra vien Lietuvos problema. Visur tas pats. Rinkėjas balsuoja už jam patikusį žmogų, o turėtų balsuoti už savo paties pažiūras. Lietuvoje ir visur kitur dauguma rinkėjų nesusieja savo pažiūrų su tuo žmogumi ar partija, už kurią atiduoda savo balsą. Čia visų šitų problemų priežastis. Interneto amžiuje to išvengti itin lengva, nes yra galimybė greitai išsiaiškinti, ką koks žmogus kalba, ką ir kaip supranta, nes daugelis turi paskyras „Facebook“ ar kituose socialiniuose tinkluose. Žmogus turi iš ko rinktis. Ir vėl grįžtame į situaciją, kai kiekvienas, turėdamas neribotas galimybes pasirinkti, ko klausyti, su kuo eiti, priima sprendimą pagal savo smegenų keliamąją galią. O ta galia yra stebėtinai nevienoda.

Atrodo, kad koronaviruso krizė, sustabdžiusi įprastą gyvenimo tėkmę, padovanojo progą pažvelgti į kasdienybę kitomis akimis. Ar esate pastebėjęs atsitokėjimo požymių dabartinėje visuomenės savivokoje?

Koronaviruso krizė tik dar labiau chaotizavo gyvenseną, nes atsirado baimė, kuri tikrai neskatina susikaupimo. Be to, paaštrėjo egoizmo apraiškos – tiek atskirų žmonių, tiek valstybių lygmenyje. O susikaupimo ir įsigilinimo, kas dabar vyksta pasaulyje pandemijos kontekste, iš tikrųjų labai reikėtų, nes neatsakyta į daugelį klausimų nei apie virusą, nei apie pačią ligą. Jei neturi atsakymo į pamatinius klausimus, kaip gali valdyti situaciją? Kai mums aiškinama, kad vakcinos yra patikimos, visi tai sakantys paprasčiausiai meluoja, nes jie to tiesiog negali žinoti. Kad būtų galima pasakyti apie vakcinas ką nors tikresnio, jos turi „pragyventi“ tam tikrą laiką žmonių populiacijoje. O kol to nėra, niekas negali žinoti, kuo visa tai baigsis. Ir tokių klausimų yra labai daug. Deja, visuomenėje ne tik neatsirado daugiau savivokos, priešingai – jos dar labiau sumažėjo.

Paradoksas, bet po 30 metų valstybės gyvenime daugėja sovietinės Lietuvos tikrovės bruožų: valdžios panieka žmonių nuomonei, vienos partijos požiūrį skleidžiantis visuomeninis transliuotojas, faktinis naujosios nomenklatūros nebaudžiamumas…

Šiaip jau tai, ką išvardijote, yra ne tarybinis palikimas, o žmogų tūkstančius metų kaip broliai dvyniai lydintys reiškiniai. Juk JAV tarybų valdžios nebuvo, bet tai nesutrukdė pareigas einančiam galingiausios šalies prezidentui vienu metu išjungti TV eterį, paskelbti jo šalininkus vidiniais teroristais. Matot, visur ir visada yra žmonių, nepatenkintų savimi, kitais, valdžia ir apskritai šiuo pasauliu. Jie nori permainų. Čia ir slypi spąstai. Reikia suprasti, kurios permainos duos naudos, o kurios tik pablogins reikalus. Be to, reikia suvokti, ką šiame pasaulyje galima pakeisti, o kas yra duotybė. Ta duotybė – žmogaus prigimtis, tam tikri vidiniai jo egzistencijos dėsniai. Taip susiformuoja dvi žmonių grupės: juos vadinu „svajokliais“ ir „realistais“. „Svajokliai“ nori permainų, nelabai svarstydami, kas iš to bus, ir neturėdami galimybių tą suprasti. O „realistai“ mato, kad iš to nieko gero nebus, ir bando priešintis. Taip kyla konfliktas. Kai tų „svajoklių“ susikaupia kritinė masė – o jų visada yra daugiau nei „realistų“ – jie imasi vykdyti tas permainas. Šiuo metu kaip tik tai ir vyksta JAV bei daug kur kitur. Tai amžinas žmogų lydintis reiškinys, utopijos, kurias vis kuria civilizacija. Jos dažniausiai baigiasi kraujo jūromis. Nors gyvuoja trumpai, sukelia chaosą, kelią pastoja neįveikiamos problemų pelkės, ir visuomenė panūsta tvirtos rankos, siekia grįžti prie pamatinių vertybių ir prie žmogaus prigimties. Tai užburtas ratas.

Kiekvienas, turėdamas galimybę pasirinkti, ko klausyti, su kuo eiti, priima sprendimą pagal savo smegenų keliamąją galią, teigia R.Paulauskas.

Teigiate, kad žmonių, kurie sugeba objektyviai ir blaiviai žvelgti į pasaulį, yra ne daugiau nei 5–10 proc. Bet jei taip, juk tai mirties nuosprendis demokratijai: nejau esame pasmerkti amžinam vaikščiojimui ratais aplink pilietinės, socialinės, politinės šalies raidos duobę?

Kad tik keliolika procentų žmonių gali objektyviai žvelgti į pasaulį, sakau ne aš, o psichologai. Mano gyvenimo patirtis tik leidžia teigti, kad jie – teisūs. Be to, tie patys psichologai yra nustatę, kad dauguma žmonių labai sunkiai keičia savo nuomonę, nors faktai jai prieštarauja. Taip pat verta prisiminti posakį, kad žmogų lengviau apgauti, negu įrodyti jam, kad jis yra apsigavęs. Dar pridėkime ir tokį žinomą dalyką, kad mes visi žiūrime į pasaulį per noro, kad būtų taip, kaip pageidaujame, prizmę. Visa tai sudėję gauname rezultatą: demokratija – tai utopija. Tik demokratija dėl to nekalta, nes dažniausiai būna iš ko rinktis, ir Lietuvoje, ir kitur. Problema ta, kad dauguma žmonių nepajėgia suprasti, kas jiems naudinga renkantis. Juk daugelis tikrai neturi pakankamai žinių finansų, ekonomikos, geopolitikos srityse. Bet jei nori pasirinkti teisingai, išrinkti žmogų, kuris tau atneš naudos, turėtum tokius dalykus suprasti. O kadangi ir tie, kurie nori būti išrinkti, jų dažniausiai nesupranta, tai pradeda žadėti. Jie ima leisti saldžius apžavus, o rinkėjas, norintis, kad būtų taip, pradeda sukti tą uždarą ratą. Demokratija į paviršių iškelia ne pačius geriausius, o blogiausius žmones, kurie be sąžinės graužimo gali žadėti jau žinodami, kad neištesės, meluoti į akis, kad tik juos išrinktų.

Visos Rytų Europos šalys, jūsų teigimu, dabar stovi prieš tą patį pasirinkimą, kaip ir prieš tūkstantį metų. Ar priimti naujas vertybes, atėjusias iš Vakarų, ar laikytis savomis jau tapusių krikščioniškų vertybių? Galbūt nujaučiate, koks pasirinkimas bus padarytas ir kokia bus jo kaina?

Prieš šimtmečius į Rytų Europą kryžiaus žygiais buvo atneštos naujos šiems kraštams vertybės, kurias galima pavadinti krikščioniškomis. Po šimtmečių priešinimosi mes į jas įsikabinome visomis keturiomis. Ir štai dabar, kai tapome didesni krikščionys už patį Romos popiežių, tie patys Vakarai mums siūlo priimti antikrikščioniškas vertybes. Turiu mintyje daugybines žmogaus lytis, vienalyčių santuokų įteisinimą ir kt. Koks paradoksas: JAV prezidentas Joe Bidenas laiko save kataliku. Jis prisiekė padėjęs ranką ant Biblijos, kurioje parašyta, kad homoseksualūs santykiai yra nuodėmė, ir tuo pačiu sako, kad visame pasaulyje gins homoseksualų reikalus! Matote, kokiame keistame pasaulyje gyvename. Tos naujosios vertybės mūsų gyvenimą ruošiasi keisti taip radikaliai, kad tai iš esmės prieštarauja ir sveikam protui, ir žmogaus prigimčiai. Bet bijau, kad jas priimsime, nes dauguma žmonių nesugebės pasipriešinti. Jos taip nesuderinamos su žmogaus prigimtimi, kad paprastas žmogus negali patikėti, jog taip gali būti. Pavyzdžiui, kad 8 metų vaikai galėtų keisti savo lytį be tėvų žinios. Todėl dauguma neįvertina iškilusio pavojaus, o viską supras tik tada, kai bus per vėlu. Taigi, ko gero, tos naujosios vertybės ateis į Lietuvą, mūsų gyvenimas bus esmingai pakeistas, ir už tai teks susimokėti gyvenimo chaotizavimu. Bet po kurio laiko viskas vėl atsistos į savo vietas, kaip ir po kiekvienos utopijos. Juk taip buvo jau ne kartą, ir prieš 100, ir prieš 300 metų. Čia galima prisiminti, kokiu žodžiu baigiasi Kristijono Donelaičio „Metai“. Tas žodis – „wargsim“.