Palmiros ir Petro Damijonaičių namuose lankiausi ypatingu momentu: svetainėje ant stalų, ant sofos, ant kėdžių pūpsojo šūsnys margaspalvių juostų. „Atsisveikinu su savo vaikais“, – sakė žymi audėja, viso gyvenimo kraitį, sukauptą per 60 kūrybinio darbo metų, ruošdamasi padovanoti gimtojo Rokiškio krašto muziejui. Darbščioji menininkė nepalūžo visą gyvenimą kovodama su onkologine liga, nes šalia tarsi angelas sargas buvo jos vyras Petras, padėjęs ištverti sunkiausius gyvenimo metus.

Pamatė – ir išmoko

Austi Palmira pradėjo visai netikėtai. Po apendicito operacijos nustojo veikti vienas inkstas, teko jį pašalinti. „Ligoninėje pamačiau pagyvenusią moterį, audžiančią juostą. Sužavėta stebėjau, kaip ji dirba, ir tas juostos atsiradimas atrodė kaip stebuklas. Kilo begalinis noras išmokti šio nesudėtingo amato, kuriam tereikėjo siūlų, žiogelio ir pieštuko. Moteris man leido pabandyti, ir per penkiolika minučių tapo viskas aišku. Sugrįžusi namo į gimtąjį Kairelių kaimą, esantį Rokiškio rajone, dar du mėnesius turėjau gulėti, kol pasveiksiu. Atsisėdusi lovoje pabandžiau austi – ogi nieko neprisimenu... Verkiau, nervinausi, norėjau numesti, užmiršti, bet... negalėjau. Ardžiau, vėl audžiau ir pagaliau per savaitę pati viską perpratau. Tuomet man buvo 23-eji. Ir visą gyvenimą daugiau nieko nenorėjau ir nieko neišmokau – tik austi.“

Gabi mergina taip gerai įvaldė tradicinį amatą, kad po trejų metų buvo priimta dirbti į Vilniaus dailės kombinatą profesionalia audėja. Dar po ketverių metų ištekėjo.

Norėdama atkurti senąsias juostų audimo tradicijas, kelerius metus važinėjo po Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Vilniaus krašto kaimus ir tyrinėjo sodybose bei muziejuose aptiktus rankdarbius: persipiešė raštus, domėjosi audimo būdais.

„Atkūriau visomis technikomis kurtas juostas: pintas, austas, vytas, kaišytines, rinktines. Vienintelis Biržų muziejus turėjo megztų juostų, vienos mokyklos muziejėlyje radau nertų vąšeliu. Dzūkės tremtinės savo juostas vežėsi net į Sibirą, o grįždamos parsivežė atgal į Lietuvą – net badaudamos jų neišmainė į duoną“, – stebėjosi menininkė.

P.Damijonaitienė visą gyvenimą audė juostas. Asmeninio archyvo nuotr.

Kūrybinės ambicijos

1968 metais Liaudies meno draugija P.Damijonaitienei pasiūlė surengti personalinę parodą tuo metu vienintelėje Vilniuje Pamėnkalnio galerijoje.

„Po atidarymo išgirdau, kaip viena moteris, apžiūrėjusi parodą, pareiškė: „Ir kada ta mergaitė tiek priaudė...“  Supratau, kad padariau blogai... Juk ji nepasakė, kad gerai, gražiai priaudė, o tiesiog – daug priaudė. Išlėkiau iš parodos ir niekada ten negrįžau. Daviau sau žodį: surengsiu kitokią parodą. Ir vėl sėdau austi. Dirbau su didžiausiu užsidegimu 18 valandų per parą, 7 dienas per savaitę... Net gruodžio 25-ąją per savo gimtadienį, Kalėdas neiškęsdavau, nors mama atkalbinėdavo. Mano dirbtuvė buvo priešais mūsų butą, tai apeidavau namą ratu, kad ji pro langą manęs nepamatytų, ir nors valandai prisėsdavau prie staklių – toks buvo begalinis noras austi. Sugalvojau audžiant vieną juostą taikyti dvi audimo technikas – rinktinę ir kaišytinę. Vieni menotyrininkai į tai kreivai žiūrėjo – esą nesilaikau tradicijų, o kiti skatino austi, kaip noriu – juk taip kuriasi mokyklos. Pradėjau austi plačias juostas, kurios tapo interjero puošybos detalėmis. O takelio ant stalo nė vieno neišaudžiau, nors daug kas prašė...“ – pasakojo audėja.

P.Damijonaitienės juostos išsiskiria originalia audimo technika, dideliu formatu, subtilia spalvų derme, savitais, pačios kurtais raštais. Jose švyti saulė ir tėviškės langas, ryškėja senųjų meistrų drožiniai, žydi lelijos ir rūtos iš liaudies dainų, žaliuoja ąžuolų lapai ir dobiliukai...

„Per šešerius metus priaudžiau juostų antrai parodai. 1974 metais pastatė naujus Dailės parodų rūmus (dabar Šiuolaikinio meno centras), kuriuose parodas rengė žymiausi profesionalūs dailininkai. Mano juostos buvo eksponuojamos per du rūmų aukštus. Paroda pasiekė lankomumo rekordą – per vieną dieną ją apžiūrėjo 3 tūkstančiai lankytojų“, – įsimintinus kūrybos momentus prisiminė menininkė.

Žmonai austi juostas padėjo ir sutuoktinis Petras. Asmeninio archyvo nuotr.

„Būsiu tavo rankos“

Kai Palmira išgirdo baisią diagnozę – ketvirtos stadijos krūties vėžys, jai buvo penkiasdešimt treji. Ją operavę chirurgai Jonas Sabonis ir Pranas Naujokaitis Palmiros vyrui pareiškė: „Yra 60 procentų tikimybė, kad gyventi jai liko nuo trijų iki šešių mėnesių“. Tačiau baisesnis už mirtį moteriai buvo gydytojų nuosprendis, kad ji nebegalės austi.

„Pamenu, su gydytoju Naujokaičiu kalbėjomės Santariškių ligoninės vestibiulyje ir jis pasakė: „Ši liga nenuspėjama. Gyvensi, bet juostų daugiau nebeausi.“ Aš pradėjau garsiai raudoti – ne todėl, kad mirsiu, o kad negalėsiu austi. Vyras tada man pasakė: „Neverk, aš būsiu tavo rankos“, – pasakojo Palmira.

Anot Petro, kokį mėnesį ji ne verkė, o klykė kartodama: „Jei nebegalėsiu austi, būsiu mirusi.“ Labai norėjo sėsti prie staklių, bet buvo taip nusilpusi, kad vos paėjo, negalėjo net rankų pakelti. „Pasakiau jai: pabandykime taip – tu būsi galva, o aš rankos. Nuėjome į dirbtuvėlę, atsisėdau prie staklių, o ji rodė, kur metmenys, kur ataudai, aiškino, ką daryti, kur ką rišti ir verti, kaip derinti spalvas. Atrodė, viskas paprasta ir aišku, juk buvau elektronikos inžinierius, dirbau su kur kas sudėtingesne technika. Taip išmokau austi juostas“, – juokėsi P.Damijonaitis.

Bloga lemiantys sapnai

Vos sustiprėjusi moteris vėl veržėsi į dirbtuvę... Dar siūlai po operacijos nebuvo ištraukti, kai ji vėl atsisėdo prie staklių ir dirbo neskaičiuodama valandų. Liūdnos medikų prognozės nepasitvirtino: ėjo mėnesiai, metai, o Palmira Damijonaitienė ir gyveno, ir audė. Jos juostos, peržengusios tautodailės ribas ir tapusios profesionaliu menu, pasklido po pasaulį.

Deja, po devynerių metų klastinga liga atsinaujino. Apie tai moteris sužinojo susapnavusi bloga lemiantį sapną. Vėl teko gultis ant operacinio stalo... Ji pamena, kad dar prieš susirgdama penkiolika metų vis sapnuodavo besikartojantį sapną – kad suserga vėžiu ir aiškiai mato gumbą krūtyje... Pabudusi apsičiupinėdavo prieš veidrodį  – nieko nėra, bet bloga nuojauta likdavo...

„Pasakiau sau: jokio dejonių, jokių nuolaidų sau, jokio pesimizmo... Sulaukiau pripažinimo, rengiau parodas Lietuvoje ir užsienyje, keliavau po pasaulį, susitikau su daugybe įdomių, žmonių. Net pamiršdavau, kad sergu ir kiek man metų. Bet liga vis sugrįždavo – pirmiausia per sapnus. Taip visada būdavo: nors jausdavausi puikiai, bet, pradėjusi sapnuoti tokias baisybes, kad siaubo filmuose nepamatysi, jau žinodavau, kad greitai vėl teks važiuoti į onkologinį... “, – teigė menininkė.

Per gyvenimą Palmira patyrė dešimt sudėtingų operacijų, todėl jos vyrui prie audimo staklių teko praleisti ne vieną mėnesį... Jis padėjo žmonai ir dažyti siūlus, nes tais laikais nebuvo norimų spalvų, o Palmirai nuo dažų prasidėdavo alergija. Parodose P.Damijonaitis būdavo pagerbiamas drauge su žmona.

P.Damijonaitienė pati kūrė savo juostų raštus. Asmeninio archyvo nuotr.

Lankė kasdien

Audėjos vyras juokauja, kad yra pasiekęs žmonos lankymo ligoninėje rekordą, kuris, deja, neužregistruotas. „Kai Palmira atsiguldavo į ligoninę, aš ją lankydavau kiekvieną dieną. Ji prašydavo, kad kasdien nevažinėčiau, juk tuomet dar dirbau... Vis tiek važiuodavau – kitaip negalėjau. Pamatau ją, pasikalbu – ir man, ir jai ramiau. Pacientai ir gydytojai labai stebėjosi, kad vyras taip rūpinasi žmona, nes dažniausiai būna atvirkščiai. Tik vienintelį kartą jos neaplankiau, kai keturis mėnesius gulėjo ligoninėje už 35 kilometrų nuo Vilniaus. Bet ir dabar dėl to gailiuosi...“ – sakė vyras.

Nuo pirmosios operacijos praėjo jau trisdešimt metų, 2015 metais Anapilin iškeliavo Palmirą operavęs chirurgas P.Naujokaitis. Už tai, kad liko gyva ir galėjo dirbti, menininkė dėkinga Dievui, savo vyrui, daugybei draugų, kurių rūpinimąsi ja ir meilę ji jaučia visą gyvenimą, ir žinoma, gydytojams.

„Viešėdama JAV ne tik rengiau parodas, bet ir tyriausi pas onkologus Harvardo ir Čikagos masonų ligoninėse. Kaip tik tuo metu pastarojoje buvo gydoma prezidento George`o Busho žmona Barbara Bush. Mane apžiūrėjęs čikagiškis onkologas patyrė lietuvių kolegas už profesionalumą ir paprašė, kad jų operuotą krūtį leisčiau parodyti jo studentams, kad šie pasimokytų, kaip dirba lietuvių chirurgijos žvaigždės.“

Mama nesužinojo

Su Damijonaičiais po vienu stogu gyveno ir Palmiros mama Viktorija Vaškevičienė, kuri mirė sulaukusi 105 metų. Tačiau jos senatvės netemdė skausmas dėl dukros ligos – Palmira mamai niekada neprasitarė, kad serga vėžiu.

„Kai mane paguldydavo į ligoninę, aš mamai kasdien skambindavau. O tą dieną, kai operuodavo, perspėdavau iš anksto, kad nepaskambinsiu – neva man atliks sudėtingas procedūras ar kažką panašaus... Nenorėjau, kad ji jaudintųsi. Žinoma, mama, matydama mane nusilpusią, sublogusią, Petro ir mano seserų klausinėdavo: „Pasakykite, kas yra Palmutei, kuo ji serga?“ Bet jie manęs neišdavė“, – prisiminė moteris.

P.Damijonaitienės juostomis buvo apjuosti net JAV prezidentai Richardas Nixonas, Ronaldas Reaganas, G.Bushas. Jos dovanotos popiežiui Jonui Pauliui II, Indirai Gandi, Michailui Gorbačiovui, Dalai Lamai, Algirdui Mykolui Brazauskui, Valdui Adamkui, Vytautui Landsbergiui bei daugeliui kitų žymių žmonių ir sovietiniais metais, ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Daug juostų įsigijo kolekcionieriai, nemažai dovanota gydytojams, draugams, giminėms...

„Žmonės gauna dovanų juostą ir nežino, kur ją dėti – po vazonu patiesia arba kur nors užkiša ir pamiršta, kandys sugraužia... O juostos turėtų puikuotis ant sienos. Tarkim, pas Algirdą Brazauską juostos buvo labai gražiai sukabintos“, – pabrėžė žymioji juostų audėja.

P.Damijonaitienės juostų turi net JAV San Francisko pasaulinis audimo muziejus, o daugiausia jų saugoma menininkės gimtinėje – Rokiškio krašto muziejuje. Jo saugyklas papildys ir šis gausiausias, paskutinis, audėjos kraitis.

„Man kartais norisi bėgti ir garsiai šaukti: „Esu laimingiausias žmogus!“ Juk žmogaus laimė ne piniguose ir net ne meilėje... Didžiausia laimė – kai žmogus atranda save“, – gyvenimo išmintį atskleidė menininkė.