Rimantas Morkvėnas viską dėlioja nuosekliai – lyg tai būtų vykę vakar. Ir Amerika, Belgija, Italija atrodo labai arti – tartum pašnekovas būtų ką tik sutiktas oro uoste ir pasakojantis kelionės įspūdžius. Tai išties kelionė. Per Lietuvos istoriją. Mokslininkas, diplomatas R. Morkvėnas yra tos istorijos dalis. O mes, šio interviu skaitytojai – istorijos mokiniai.

Šių eilučių autorė su mokslininku ir diplomatu Rimantu Morkvėnu susipažino Jono Meko „dėka“. „Vasario pabaigoje, kaip kasmet, praūžė Vilniaus knygų mugė. Vėl stengiausi aprėpti kuo daugiau įdomių jos renginių, bet šie lyg tyčia dažnai būdavo skirtingose salėse tuo pačiu metu. Taigi kartais tekdavo laiką padalyti, atlekiant į kokį renginį, jam jau gerokai įpusėjus. Taip man atsitiko ir su biržiečių surengtu muzikiniu performansu, skirtu filmininkui ir poetui Jonui Mekui. Vos spėjau pajusti puikią renginio nuotaiką su gyvu džiazu ir skaitoma kūryba, kai viskas netrukus baigėsi... Tačiau prisiminimai apie šį nestandartinį menininką, žinoma, atsinaujino“, - pasakoja R. Morkvėnas.

Tad šį interviu pradedame nuo prisiminimų apie Biržų garbės pilietį Joną Meką, o tęsiame apie Sąjūdžio judėjimo gimimą.

- Gerbiamas Rimantai, kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su Jonu Meku?

- Joną Meką man teko laimė pažinti 1999-2003 metais Niujorke, kai ten ėjau Lietuvos generalinio konsulo pareigas. Iš anksto žinojau, kad mano pirmtakams diplomatams nelengvai sekėsi užmegzti su juo kokius nors artimesnius kontaktus. O man kažkaip pavyko „užsikabinti“ jau kone pirmą darbo mėnesį, kai beveik netyčia susitikome vieno jo mokinio fotografijų parodoje. Tada su J. Meku pasikalbėjome visai nedaug, tiesiog pašmaikštavome apie šį bei tą. Jis mane pakvietė apsilankyti garsiajame Antologinių filmų archyve, kurį, beje, pats įkūrė ir jam vadovavo.

Po kurio laiko ten nuvykau ir įsitikinau, kad archyvas yra sukaupęs didžiulį kiekį vadinamųjų nepriklausomų, tai yra neholivudinių, filmų. Apžiūrėję patalpas, įsitaisėme dviese spalvingame J. Meko kabinete ir, gurkšnodami raudoną vyną, leidomės į ilgą, atvirą pokalbį „apie gyvenimą“. Žinoma, daugiau apie Jono gyvenimą...

- Net neabejoju, kad buvo įdomu klausytis...

- Iš to pokalbio man labiausiai įstrigo pasakojimas apie J. Meko kelionę į sovietinę Lietuvą 1970 metais, kur jis aplankė savo mamą ir gimtuosius Semeniškius. Tais laikais „amerikonams“ kelionė į sovietinį kaimą prilygo beveik stebuklui. Pasirodo, tokį leidimą jam parūpino aukštas Maskvos funkcionierius, užklydęs į Niujorką ir susižavėjęs J. Meku.

Archyvas turėjo nedidelę kino salę, kurioje keliskart esu žiūrėjęs senus ir naujus Jono filmus. Man patikdavo neskubus, plaukiantis jų tempas, labai padėdavęs atsipalaiduoti nuo kasdieninio skubėjimo ir stresų. Tiesa, kai kurie filmai būdavo labai ilgi, tad kartais pajėgdavau pažiūrėti tik dalį filmo, pavyzdžiui, kokias tris valandas iš šešių.

J. Mekas labai skyrėsi nuo daugumos kitų lietuvių amerikiečių. Jis daug metų nedalyvavo jokių lietuviškų organizacijų ar parapijų veikloje, atrodė esąs abejingas Lietuvos reikalams. Tačiau, atėjus Atgimimui, būtent jam pavyko atspausdinti puikų straipsnį apie mūsų Nepriklausomybės reikalus. Ir ne bet kur, o laikraštyje „The New York Times“!

- Gyvuoja mitas, kad menininkas nelabai ir sutarė su Amerikos lietuviais. Ką nors tokios teko pastebėti?

- Sykį mūsų konsulate surengėme J. Meko kūrybos vakarą. Susirinko daug jo gerbėjų, ypač jaunų menininkų, veikė nedidelė parodėlė. Atėjo ir „tradicinių“ lietuvių išeivių, gerų mano pažįstamų. Šie ėmė aštrokai klausinėti J. Meką - net kilo tam tikra įtampa. Ačiū Dievui, man pavyko greit nuleisti viską juokais, pasitelkus kalambūrą iš jo vardo ir pavardės raidžių: KAS JO MENAS? Toliau jau vakaras ėjo sklandžiai ir nuotaikingai. Aš, be abejo, labai gerbiau ir gerbiu „dipukus“ (II – ojo Pasaulinio karo metu ir po jo į Vakarus iš Lietuvos išvykę žmonės – aut. pastaba), kurių aktyvi veikla ilgus metus nedavė ramybės Amerikos politikams, vis primindama neteisėtą Lietuvos okupaciją. Tai galų gale mums labai labai padėjo.

- Ar teko patirti, kaip J. Mekas pasaulyje yra vertinamas ir pripažįstamas menininkas?

- Taip, žinoma. J. Mekas jau seniai buvo labai vertinamas ne tik amerikiečių, bet ir europiečių meno gerbėjų. Man teko dalyvauti iškilmingoje ceremonijoje Prancūzijos kultūros centre Niujorke, kai jam buvo įteiktas aukštas šios šalies ordinas. Tarp kitų apdovanotųjų buvo tikrai žymūs Amerikos kultūros veikėjai. Atkreipiau dėmesį, kad vienas garsus niujorkietis, kino prodiuseris, gavo žemesnio laipsnio ordiną nei Mekas.

Vieną dieną iš Briuselio man paskambino profesorius Vytautas Landsbergis, kuris tuo metu buvo Europos Parlamento narys. Jis turėjo kvietimą atvykti į Torontą ir klausė manęs, ar galėčiau jam skubiai gauti Kanados vizą, jei pakeliui atskristų į Niujorką. Prisiminę senus Briuselio laikus, pajuokavome abudu, ir profesorius kitą dieną atskrido.

Vizos reikalą su kolegomis, žinoma, sutvarkėme, nors labai lengva nebuvo. Gerai, kad jau anksčiau turėjome praktikos su kitais iškiliais lietuviais... Kai profesoriaus paklausiau, kaip norėtų praleisti likusį laisvą pusdienį, jis paprašė paskambinti Jonui Mekui! Aišku, abu mohikanai tuoj susitarė susitikti – buvo seni pažįstami nuo pat Jurgio Mačiūno ir fluxus judėjimo laikų. O vakare V. Landsbergis jau leidosi į ilgą, bene dvylikos valandų kelionę traukiniu Toronto link...

- Praeitą gruodį menininkas minėjo 95-ąjį gimtadienį. Žinau, kad jūsų atmintyje gyvas jo 80-ojo gimtadienio vaizdas.

- 2002 m. gruodžio 24 d. Jonui Mekui sukako 80 metų. Aišku, labai norėjau jį pasveikinti. Žinojau, kad vakare bus kažkoks sambrūzdis jo vadovaujamo filmų archyvo patalpose. Bet juk tai buvo Kūčių vakaras! Taigi, pirmiausia pavalgėme tradicinę vakarienę draugų lietuvių šeimoje. Po to, niekam nesigirdamas, automobiliu nulėkiau keliolika mylių pas J. Meką. Ten radau neįtikėtiną triukšmą – grojo jo draugų džiazo ansamblis, į kurį vis įsijungdavo pats Jonas. Sukiojosi kažkokie spalvingi indėnai ir visokie fluxus judėjimo ar kino menininkai. Muzikai trumpam nutilus, perskaičiau dar „šiltą“, faksu atkeliavusį Prezidento Valdo Adamkaus sveikinimą, kurio lietuvių kalba šiame kontekste nuskambėjo irgi labai egzotiškai. Valandėlę pabuvęs, išlėkiau atgal apledėjusiais Longailendo keliais į iškilmingas Piemenėlių mišias, kurias laikė pats lietuvių išeivijos vyskupas Paulius Baltakis. Gerai, kad dar spėjau į mišių vidurį ir manęs niekas, atrodo, nepasigedo...

Pasakoju ir suvokiu, kad nuo mano tarnybos Niujorke praėjo jau penkiolika metų...

- Bet iki Niujorko jums teko nuveikti nemažai reikšmingų darbų – jie susiję su Nepriklausomybės, Sąjūdžio aušra. Apie juos šiek tiek vėliau. Pagal specialybę jūs - mokslininkas matematikas?

- Baigęs Vilniaus universitete matematikos sudijas, 1972 m. patekau į tuometinį Mokslų Akademijos Fizikos ir matematikos institutą, kuris vėliau, atsiskyrus fizikams, tapo Matematikos ir kibernetikos institutu. Šiai didelei mokslo įstaigai ilgus metus vadovavo puikus organizatorius, akademikas Vytautas Statulevičius. Jis ypač tiko laviruoti sudėtingomis sovietmečio sąlygomis. Mano tiesioginis vadovas buvo kitas iškilus mokslininkas matematikas, profesorius Bronius Grigelionis.

Kai dar buvau jaunas aspirantas, 1973 m. vasarą instituto žmonės kartu su mūsų universiteto matematikais, kuriems vadovavo rektorius akademikas Jonas Kubilius, sugebėjo Vilniuje surengti pirmąją tarptautinę Tikimybių teorijos konferenciją. Pas mus atvyko ne tik per tris šimtus matematikų iš kitų tuometinės SSRS mokslo centrų, bet ir apie šimtą dalyvių iš „tikrojo“ užsienio, net iš dvidešimties šalių. Tiems laikams tai buvo kažkas neįtikėtino!

Šios solidžios konferencijos Vilniuje buvo rengiamos kas ketveri metai, o jų dalyvių skaičius vis augo. Mums, jauniesiems, tekdavo ne tik skaityti pranešimus bei išklausyti kitų, bet ir gerokai pabėgioti su organizaciniais rūpesčiais. Didžioji konferencija paprastai trukdavo savaitę, o jos viduryje būdavo laisvadienis, kai surengdavome ekskursiją ar į Kauną, ar į Rumšiškes, ar į Trakus. Tai baigdavosi pikniku kokioje gražioje vietoje ir sporto varžybomis. Suprantama, kad bendravimas su užsieniečiais tada mums reiškė ir langą į Vakarus, nuo kurių buvome stropiai užrakinti. Gerai, kad svečių iš užsienio institute neretai pasitaikydavo ir tarp konferencijų.

Patiems mums kiek lengviau buvo ištrūkti į vadinamąsias socialistinio lagerio šalis. Pagal mokslinių mainų programas man teko po savaitę ar dvi pabuvoti Rumunijoje, Vengrijoje ir Rytų Vokietijoje. O sovietmečiui riedant į pabaigą, 1985-1986 m., labai netikėtai atsirado galimybė „paragauti“ kapitalizmo. Genujos universitetui Italijoje metams prireikė dėstytojo, galinčio skaityti tikimybių teorijos kursą studentams itališkai. Jie parašė kvietimą į mūsų institutą, ir galiausiai ten buvau pasiųstas aš. Žinoma, teko nugalėti aibes biurokratinių kliūčių, palikti namie šeimą (kaip savotišką užstatą) ir net trejetą mėnesių vėluoti į mokslo metų pradžią...

- Diplomatinį darbą dirbote Italijoje ir Niujorke, dar prieš tai Briuselyje vadovavote Lietuvos informacijos biurui, kurį pats su bendraminčiais ir įkūrėte. Koks buvo jūsų kelias iš mokslo srities į diplomatiją?

- Atėjo 1988 metai - su Sąjūdžio mitingais ir kvapą gniaužiančiomis Nepriklausomybės viltimis. Didžiausiame rugpjūčio mitinge Vingio parke, pagautas entuziazmo, kažkodėl leptelėjau šalia stovinčiam vienam bendraminčiui: „Jei toliau taip viskas progresuos, tai po metų būsiu Lietuvos ambasadorius Italijoje!“ Nežinia, kokia pasąmonė tada suveikė, bet 1990 metų rudenį tikrai buvau pakviestas į besikuriančią Lietuvos diplomatinę tarnybą. Tiesa, mane pasiuntė kol kas ne į Romą, bet į Europos sostinę – Briuselį.

Oficialių diplomatinių atstovybių tada dar negalėjome turėti, todėl teko dangstytis kitokiomis iškabomis. Mūsų įstaiga vadinosi „Lietuvos informacijos biuru“ ir ten dirbome dviese su kauniečiu Edvardu Šiugžda. Tas biuras formaliai priklausė Krikščionių demokratų partijai.

Tose pačiose patalpose, kurias nemokamai parūpino Krikščionių demokratų internacionalas, dirbo ir vienas latvis. Su juo sutardavome labai draugiškai, bet greitai paaiškėjo, kad Latvijos politika labai skyrėsi nuo mūsų, nes buvo gerokai „per minkšta“. Tarp Baltijos šalių Lietuva buvo pasirinkusi drąsiausią ir rizikingiausią išsivadavimo kelią, kuriam toną diktavo (kol kas dar nepripažintos) valstybės vadovas Vytautas Landsbergis.

Tuometis diplomatinis darbas man buvo nepaprastai įdomus. Kartu tai buvo ir diplomatijos mokykla, ir nuolatinės improvizacijos, ir savotiška kūryba.

1991 metų pavasarį man pavyko suorganizuoti AT pirmininko V. Landsbergio vizitą į Briuselį taip, kad jis būtų pakviestas aplankyti ir NATO būstinę! Tuo iki šiol didžiuojuosi, nes tada vis dar neturėjome oficialaus tarptautinio pripažinimo.

1991 metų rugpjūtį, po žlugusio pučo Maskvoje, Lietuva pagaliau sulaukė to pripažinimo. O rugsėjo pradžioje ir aš tapau oficialus šalies diplomatas – reikalų patikėtinis Belgijoje.

1992 m. rugsėjį grįžau iš Briuselio į Vilnių, o lapkritį buvau pasiųstas į Romą, kur reikėjo atkurti Lietuvos ambasadą Italijoje. Vėl užėmiau reikalų patikėtinio pareigas, kurios vienu metu reiškė ir ambasados vadovą, ir finansininką, ir vairuotoją... Laimei, čia pat dirbo ir visai neseniai paskirtas ambasadorius prie Šventojo Sosto Kazys Lozoraitis, kuris taip pat neturėjo jokio pagalbininko. Nors mūsų atstovybių reikalai smarkiai skyrėsi, mes vienas kitam padėdavome, kiek tik galėdami.

Vieną emocingiausių šio laikotarpio momentų patyriau jau 1993 m. balandį. Mano prašymu, Rusijos reikalų patikėtinis pakvietė mane apsilankyti prieškarinės Lietuvos atstovybės viloje, kurioje dabar įsikūręs Rusijos ambasados konsulinis skyrius. Šią vilą su beveik hektaro dydžio parku, kaip žinia, praradome kartu su šalies Nepriklausomybe 1940 metais.

Rūmuose mane sutiko labai mandagiai (buvo Prezidento Jelcino laikai!), aprodė patalpas, pasididžiavo, kad išlaikė senus, Vyčiais papuoštus žibintus. Galiausiai prie arbatos net pradėjome tam tikras derybas apie kompensaciją Lietuvai už šią vilą. Bet buvo aišku, kad rusai jokiu būdu nesiruošia iš čia išsikraustyti...

1993 m. pabaigoje iš Vašingtono į Romą buvo perkeltas ambasadorius Stasys Lozoraitis (Kazio vyresnysis brolis). Jis tapo ambasados Italijoje vadovu, o aš – jo pavaduotoju. Dirbti ir bendrauti su šiuo iškiliu diplomatu buvo labai įdomu. Esu apie tai ne kartą rašęs plačiau. Deja, staiga smarkiai susirgęs, 1994 m. birželį Stasys Lozoraitis mirė. Likau vėl laikinai vadovauti ambasadai, turėdamas vos vieną pagalbininkę konsuliniams reikalams...

- Iki darbo Lietuvos konsulate Amerikoje dar grįžote į Lietuvą.

- 1995 m. vasarą, perdavęs reikalus naujam ambasadoriui, grįžau į Lietuvą dirbti užsienio reikalų ministerijoje. O 1999 metų spalį buvau pasiųstas į Niujorką, kur vadovavau Lietuvos generaliniam konsulatui. Turiu prisipažinti, kad šios generalinio konsulo pareigos man buvo lengviausios iš visų užsienyje eitų diplomatinių pareigų. Čia nebereikėjo visko kurti nuo nulio, kaip atsitiko Briuselyje ir Romoje.

Mano tiesioginė veikla apėmė politiką, ekonomiką, kultūrą, ryšius su lietuvių bendruomene. Žinoma, buvau atsakingas už viso konsulato veiklą, tad ir už konsulinį darbą, bet į jį kišdavausi tik retais atvejais. Sudėtinga, bet įdomu man buvo bendrauti su gausiomis ir įtakingomis Niujorko žydų organizacijomis. Labai mėgau aktyviai dalyvauti akademinių diskusijų klubuose, kur sutikdavau ne vieną politikos garsenybę iš daugelio šalių.

- Gerbiamas Rimantai, kas jums yra Sąjūdžio jubiliejus?

- Sąjūdis gimė prieš trisdešimtį metų, 1988 metų birželio 3 dieną. Beje, tai įvyko Mokslų Akademijoje! Sąjūdis greitai tapo galinga jėga, atnešusia Nepriklausomybę Lietuvai ir kartu padėjusia sugriauti visą Sovietinę imperiją. Man tai be galo svarbu.

- Ačiū už pokalbį.

Indra Drevinskaitė - Žilinskienė