Rita Regalė – lektorė, streso ir pokyčių valdymo ekspertė bei kaučerė teigia, kad pasikeitus pačiam pasikeičia ir pasaulis.

Kas yra kaučeris?

Kaučeris (angl. „coach“ – treneris) – tai profesionalas, kuris kryptingai formuluodamas klausimus skatina žmogų savyje atrasti reikalingų gebėjimų, skatinančių užsibrėžti ambicingų tikslų, padeda numatyti konkrečius veiksmus jiems pasiekti ir išlaikyti balansą darbiniame ir asmeniniame gyvenime. Kalbant paprasčiau, kai žmogui užduodi klausimų, į kuriuos jis ne iš karto gali atsakyti, jis ima mąstyti plačiau, ieško išeities. Be to, esu baigusi psichologiją.

Ar jūs, kaip ir psichologai, bandote sugrąžinti žmogų į vaikystę?

Tai vienas iš metodų, nes mūsų pasaulėžiūrą formuoja artimiausia aplinka ir ankstyvoji patirtis, taigi vaikystė – šeima, mokytojai, draugai. Manoma, kad vaikas gimsta tarsi balta lenta, nors aš mąstau šiek tiek kitaip. Tikiu, kad gimdamas jis atsineša tam tikrą informaciją, bet reakcijų į aplinką, įvairiausius dirgiklius išmoksta iš artimiausios aplinkos. Nėra nei gerų, nei prastų metodų, tik vieni rezultatą pasiekia greičiau, kiti lėčiau. Nuo psichologo sąžinės priklauso, ar jis parodys trumpiausią kelią, ar pasinaudos padėtimi ir rinksis ilgesnį, nors paprastai puikiai mato, kokių klaidingų įsitikinimų žmogus turi.

R. Regalė: "Nuo psichologo sąžinės priklauso, ar jis parodys trumpiausią kelią, ar rinksis ilgesnį.."

Kokių klausimų užduodate norėdami išsiaiškinti klaidingus žmogaus įsitikinimus?

Konkrečių, iš anksto paruoštų klausimų neturiu. Paprastai klausausi žmogaus, stebiu, kurioje vietoje jis įstrigęs, kur glūdi jį klaidinanti patirtis. Juk jei mokytojas stovi prieš klasę, jis mato, kuris mokinys turi žinių, suvokia temą, o kuris nusirašinėja, kuris bijo būti pakviestas atsakinėti... Žmogaus emocijos siejasi su vidiniais jo resursais, pvz., būdami ramybės, meilės būsenoje, gauname vienokią informaciją iš aplinkos, o būdami įsitempę, nervingi – kitokią. Pirmu atveju traukiam vienokius, antru atveju – kitokius žmones, įvykius, aplinkybes. Esu tai patyrusi. Kiekvienas galime tai įžvelgti savo gyvenime, kai tik pradedame stebėti ir analizuoti.

Papasakokite plačiau apie savo patirtį...

Išgyvenau laikotarpį, per kurį patyriau labai daug įtampos, streso, neigiamų emocijų, buvau užsisukusi uždarame rate, iš kurio negalėjau ištrūkti. Baimės, nerimo jausmas lydėjo nuo ryto iki vakaro. Situacijos, dėl kurių aplinkiniai neįžvelgė nė menkiausio pagrindo nerimauti, man prilygo katastrofai. Todėl dabar suprantu kitus. Žmogų apima neigiamos mintys, kurios sukuria slogias emocijas, o kuo ilgiau užstringame, tuo daugiau neigiamų minčių pritraukiame. Ratas užsidaro. Vis norisi draugei paskambinti, dar ir dar kalbėti apie tą patį... Yra žmonių, kurie visą gyvenimą nugyveno apimti neigiamų emocijų – gėdos, kaltės ar nevisavertiškumo. Jie apie tai mąsto, kalba, tuo gyvena ir mano, kad jų bėdas žino ir pastebi visi aplinkiniai.

Iš tiesų mes turbūt labai mažai rūpime kitiems?

Žinoma, kad mažai, bet žmogus, išgyvenantis skausmą, mano, kad visi tai mato. Kai studijavau psichologiją, išbandėme tokį metodą – susėdome poromis ir ilgokai žvelgėme vienas kitam į akis. Vieno seanso metu mano porininkė atsitraukė ir pasakė: „Negaliu, man atrodo, kad tu mane regi kiaurai.“ Žinoma, kad nemačiau, kas konkrečiai dėjosi jos sieloje. Kadangi jai skaudėjo, ji įsivaizdavo, kad visi tą skausmo priežastį pastebi.

Kaip išsivaduoti iš skausmo?

Susitvarkyti su neigiamomis emocijomis galima įvairiais būdais – pasitelkiant specialius fizinius pratimus, taikant įvairias kvėpavimo, emocijų paleidimo technikas, stebint savo mintis ir keičiant jas vienas kitomis. Tačiau svarbiausia – išmokti ne pasiduoti neigiamai emocijai, o ją suvaldyti – pajausti, pasveikinti ir paleisti nenaudingą emociją, padirbėti su emocijų sukurtais energetiniais blokais (skausmu, tempimu, veržimu). Labai svarbu suvokti ir sau teisingai įvardyti priežastis, sukėlusias neigiamą emociją. Galbūt kankinančią situaciją reikia spręsti iš esmės, kartais net gana drastiškai.

Aptarkime konkretų pavyzdį, pavyzdžiui, skyrybas...

Jos jau yra pasekmė. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių jos gresia, kas iki jų atvedė, ar jos neišvengiamos? Gal šį procesą galima pakeisti – kodėl nesusišnekame, nenorime, nemokame išklausyti? Priežasčių daug, bet kartais skyrybos iš tiesų neišvengiamos. Aš pati esu jas patyrusi ir žinau, kad teisingai pasielgiau, nors daug metų ieškojau atsakymo, ar tikrai reikėjo skirtis. Juk būna, kad vienas žmogus auga, kitas – ne, pagaliau gal net neprivalo... Yra tokia frazė: pasikeisk pats, ir pasaulis pasikeis. O tas mikropasaulis – tai artimi žmonės, jie arba keičiasi, arba ne. Gal netgi tempia tave žemyn. Tuomet geriau skirtis. Galime patys priimti tinkamiausią sprendimą arba palaukti, kol gyvenimas tiesiog išspirs iš „išaugtų“ santykių.

Yra žmonių, kurie visą gyvenimą nugyveno apimti neigiamų emocijų - gėdos, kaltės ar nevisavertiškumo.

Po skyrybų turbūt teko labai daug ką pakeisti, net gyvenamąją vietą? Ar dabar esate ten, kur norėjote būti, darote tai, ką norėjote daryti?

Taip, nes gyvenant santuokoje man buvo pasakyta: arba tu baik šitas nesąmones (suprask, atsisakyk naujo požiūrio, pasirinkto tobulėjimo kelio), arba mes nebūsime kartu. Iš tiesų žmogus norėjo būti kartu. Tik aš būčiau turėjusi elgtis taip, kaip jis suvokė. Tokia priešprieša neretai atsiveria tarp tėvų ir vaikų. Dažniausiai tėvai „geriau žino“, ką vaikas turi rinktis, kaip gyventi... O harmonija gimsta tada, kai įsiklausoma į žmogų, kai gerbiamas jo pasirinkimas. Nebūtina, kad kitas žmogus suprastų mūsų pasirinkimą, jis jam gal net skausmingas, bet per skausmą gali ateiti suvokimas. Būna, mes norime apsaugoti žmogų – neženk to žingsnio, nes tau bus sunku, skaudės, – bet tai neteisinga. Dirbdama su žmonėmis raginu nebijoti skausmo, pažvelgti jam į akis, susivokti, ir skausmas atsitraukia – tiek fizinis, tiek dvasinis. Kai atlikdavau jogos asaną, man skaudėdavo kelį, jį tempdavo, bet aš kartodavau tą patį pratimą ir mintimis stebėdavau skaudamą vietą, sutelkdama visą savo energiją, ir skausmas dingo. Svarbu skausmui nepataikauti, nes jei neišjudinsi skaudamos vietos, sustingsi labiau. Tas pats pasakytina ir apie dvasinį skausmą – sutinkame jį, pasisveikiname, pabandom su juo susidraugauti, ir jis pasitraukia. Esu lektorė, jaučiu didžiulį malonumą, stovėdama prieš suaugusiųjų auditoriją ir galėdama dalytis patirtimi, žiniomis, praktiškai pademosntruoti įvairius emocijų valdymo būdus, bet anksčiau atsistoti prieš auditoriją būdavo sunku. Teko įveikti baimę, nerimą, skausmą, kai į tave žiūri tiek daug akių, ir tu visas drebi...

Kur ieškojote ir radote stiprybės? Žinių lobyne?

Taip, nes susiduriame ir su emocija, ir su jos priežastimi, ir su požiūriu į visa tai. Jį keičia žinios. Garsus valdymo ir vadovavimo specialistas profesorius Stephenas R.Covey knygoje „Septyni sėkmės lydimų žmonių įpročiai“ nesigėdija aprašyti savo paklydimų, klaidingų įsitikinimų, kurie trukdo žengti pirmyn.

Kas parodo, kad tie įsitikinimai klaidingi? Pamokos?

Taip. Ir skausmas, ypač, kai atsiduriame aklavietėje. Štai S.R.Covey aprašytas pavyzdys. Vakaras, jis važiuoja traukiniu namo. Į vagoną įlipa vyras su trimis mažamečiais vaikais ir tarsi susmunka sėdynėje šalia, užsimerkia, o vaikai laksto, rėkauja, kelia baisų triukšmą. Jis jų tarsi nemato. Stephenui, nors jis ir labai tolerantiškas, šito per daug. Jis atsisuka į keleivį ir papriekaištauja: „ Ar nemanote, kad turėtumėte sudrausminti savo vaikus, nes jie nežino, ką daro!“ Keleivis atsidūsta ir atsako: „Taip, jie nežino, ką daro, ir aš nežinau, nes mes ką tik iš ligoninės, kur prieš valandą mirė jų mama.“ Kaip viskas pasikeitė po šių žodžių...Iš pradžių siutęs dėl triukšmo, po akimirkos Stephenas atjausdamas žvelgė į našlaičius. Išties, netekties ir skausmo valandą mes nė vienas nežinome, kaip elgsimės.

Kokias emocijas dažniausiai padedate įveikti žmonėms? Stresą, kitas neigiamas emocijas?

Taip, nes tai yra pagrindas. Jei mes nesusitvarkome su įtampa, stresu ir kitomis neigiamomis emocijomis, prisėlina liga. Nesakau: ateikite pas mane – ir sulauksite pokyčių. Žmonės bijo pokyčių, nes nėra lengva išeiti iš įprastos „komforto zonos“, kuri dažniausiai yra visai nekomfortiška... Tačiau vos palikus ją atsiranda naujų, neribotų galimybių. Kartais gyvenimas mus išmeta iš įprastų aplinkybių, tenka pargriūti ir vėl atsikelti, įveikti sunkumus, išmokti ko nors naujo. Išmintingi žmonės supranta, kad augti galima įveikiant kliūtis ir išmokstant mums skirtas pamokas.

Prieš jus – auditorija, grupė žmonių, bet kiekvieno situacija skirtinga. Ar jūsų metodika tinka visiems?

Santykiai, karjera, sveikata, laisvalaikis, finansai... Nors kiekvienas esame skirtingi, šios sritys mus vienija.

Ypač jautri tema – tarpasmeniniai santykiai? Ką svarbiausio bandote įteigti, koks jūsų tikslas, o gal net misija?

Man svarbu žmogui padėti greičiausiu keliu rasti atsakymą, kodėl jam nesiseka, kur jis klumpa, kodėl skauda? Kalbant apie aukštesnę misiją, svarbu padėti suvokti, kad mes, žmonės, esame labai susiję. Žmoniją vienija bendras sąmonės lygis. Kai žmonijos sąmoningumas ir emocinis intelektas pakils, mūsų gyvenimas pasieks aukštesnį lygmenį – būsime laimingesni, turtingesni, linksmesni. Juk kai žmonių sąmonės lygis krinta, prarandamos vertybės, persekioja negandos, katstrofos, stichijos, karai.

Tokie, kurių sąmonės lygis žemas, turbūt neateina pas jus mokytis...

Aš dirbu dėl tų, kuriems rūpi, kurie ieško atsakymų, nori pokyčių. Net tokiais renginiais kaip „Savaitgalis kitaip“ siūlau atkreipti dėmesį į tai, iš kur atsiranda ir kur dingsta mūsų energija, kodėl neturime laiko, jaučiamės prastai, daug ko nespėjame. Tada gimsta atsakymai, kaip su visu tuo susitvarkyti. Su mūsų mintimis ir emocijomis susiję visi kasdieniai darbai, net maisto gaminimas. Per maisto ruošimo pamokas kalbame, kaip svarbu sąmoningai suvokti, ką dedame į save. Ne tik maistą, bet ir informaciją. Kas akimirką mus aplanko mintys, idėjos, o jos, kaip ir maistas, ne visada gardus, sveikas. Sąmonę užteršia sunkūs pokalbiai, barniai, nuoskaudos, pykčiai ir visos neigiamos emocijos. Būdami sąmoningi, lengviau atsirinksime, ar mums reikia įsileisti tą mintį, ar ne, ar reikia to kasdienio kąsnio, ar ne.

Iš kur pati semiatės žinių?

Aš – tyrinėtoja, o rezultatus gaunu per patirtį. Nuolat mokausi ne priimdama visko kaip šventos tiesos, o bandydama susintetinti, kas tinka mano įsitikinimams, kas ne, kas aukščiau, sąmoningiau. Gilinuosi ir į daugelį religijų, stebiu, kaip jų atstovai priima tuos pačius dalykus. Išvada paprasta – darydamas gerus darbus, pasieki gerų rezultatų. Tad jei mes visi vadovautumės dešimčia Dievo įsakymų...