Kristina Sabaliauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Šiemetiniame literatūros festivalyje „Vilniaus lapai“ gausus skaitytojų būrys sostinės Šv. Kotrynos bažnyčioje turėjo progos susitikti su žymia istorinių romanų rašytoja Kristina Sabaliauskaite ir jos talento gerbėju teatro režisieriumi Gintaru Varnu. Prieš dešimtmetį pasirodęs keturių dalių istorinis romanas „Silva rerum“ tapo tarptautiniu bestseleriu ir išgarsino autorę Europoje. O naujausia šiemet išleista K.Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“ tapo literatūrinio skandalo epicentru, kai į „Metų knygos“ rinkimus pretenduojančių kūrinių sąraše skaitytojai šio romano nerado. Susitikime rašytoja atskleidė, kaip gimsta jos intriguojantys romanai.

Menotyrininkė tapo rašytoja

K.Sabaliauskaitė, dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė, nuo 2002 metų su vyru gyvendama Didžiosios Britanijos sostinėje, dirbo vieno populiaraus Lietuvos dienraščio žurnaliste Londone… ir rašė istorinį romaną apie XVII a. Lietuvą. 2008 metais pasirodęs „Silva rerum I“ tapo literatūros įvykiu ir sulaukė net 18 leidimų, buvo išrinktas Metų knyga, pelnė Jurgos Ivanauskaitės vardo premiją. Vėliau pasirodžiusios dar trys šios knygos dalys taip pat pelnė apdovanojimų, romanai buvo išversti į anglų, latvių, lenkų ir kitas kalbas. Knygos sužavėjo ne tik skaitytojus, bet ir literatūros kritikus bei kultūros istorikus. Rašytoja, Nobelio premijos laureatė Olga Tokarčuk yra sakiusi, kad „Kristinos Sabaliauskaitės balsas Europos istoriniame romane yra vienas galingiausių ir išraiškingiausių.“

Menininkės talentą turinčios mokslininkės romanai teikia tikrą skaitymo malonumą. Jie tokie magiškai tikroviški, kad pasijuntame perkelti į romano aplinką – su knygos veikėjais vaikštome po senojo Vilniaus ir kitų Europos miestų gatves bei rūmus, dvarus, vienuolynus, universitetus, sutinkame tų laikų žmones, tarsi juos pažinotume, jaučiame sabalo kailiu pamušto drabužio šilumą ir švelnumą, tarsi juo vilkėtume.

Ilgas pasirengimas rašymui

K.Sabaliauskaitė pasakojo, kad prieš kurdama istorinius romanus „Silva rerum“ ir „Petro imperatorę“ bei jo antrąją dalį nueina ilgą kruopštaus pasirengimo kelią: atlieka išsamų aprašomos epochos tyrimą, remiasi autentiškais šaltiniais, lankosi muziejuose, kur saugomi daiktai, kuriais naudojosi jos aprašomų laikų žmonės, tyrinėja to meto dailę, madas, papročius, archyvuose skaito senovinius dokumentus, įstatymų rinkinius, teismų bylas, bažnyčių metrikas, lankosi vietose, kur gyveno jos romano veikėjai – realiai gyvenę žmonės, skaito jų išlikusius laiškus. „Daiktai, dailė, vietos duoda pilnesnį vaizdą ir kuria trimatę erdvę“, – kūrybos procesą atskleidė rašytoja.

G.Varnas jai uždavė ir, anot K.Sabaliauskaitės, nekenčiamiausią žurnalistų užduodamą klausimą – kiek jos knygoje yra fikcijos, o kiek tikrų istorinių faktų.

„Kai manęs vakar šito paklausei, įsiutau kaip reikiant ir vos nepradėjau rėkti. Bet gerai, nes pusę nakties galvojau, ką atsakyti. Savo kūrybinio proceso neracionalizuoju, todėl negaliu pateikti statistikos. Dirbdama mokslinį darbą esu archeologė, bandanti surinkti istorinius faktus tarsi sudužusią graikišką vazą ir pažiūrėti, koks piešinys susidėlioja. Pradžioje tai būna chaotiška krūva. Esu užsispyrusi ir dirbu tol, kol vaizdas tampa pilnas. Suklijavusi vazą, įdėmiai ją apžiūriu. Tada detales sumaišau ir pradedu kūrybą, kurioje bandau nupiešti objekto portretą. Kartais būnu pirmoji, surinkusi pilną vaizdą apie realiai gyvenusį žmogų. Pavyzdžiui, vieno pagrindinių „Silva rerum“ veikėjų Pranciškaus Norvaišos atveju žinau apie jį daugiau nei istorinių straipsnių autoriai“, – tikino rašytoja.

Kristina Sabaliauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kristina Sabaliauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Mėgsta stiprias moteris

Naujajame K.Sabaliauskaitės romane „Petro imperatorė“ pasakojama realiai gyvenusios Martos Helenos Skowronskos, lietuvių ir lenkų kraujo turinčios bajorės, istorija. Gimusi ir augusi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, vaikystėje ji liko našlaitė ir patyrė nelengvą tarnaitės, skalbėjos, karo belaisvės, sekso vergės dalią. Paauglystės metus praleido Livonijoje ir galiausiai palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka atsidūrė Rusijoje. Buvo Aleksandro Menšikovo – Petro I favorito – meilužė, vėliau tapo Rusijos caro žmona, po jo mirties – imperatore Jekaterina I. Šis pasakojimas ne apie didingus žygius, bet apie kasdienį gyvenimą su valdovu. Tai ir pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Tik stipri moteris galėjo atlaikyti kasdienybę greta Petro I.

Atsakydama į G.Varno klausimą, kodėl renkasi kurti stiprių moterų portretus, rašytoja teigia, kad nuolankiosios, negebančios pasipriešinti „paskenduolės“ jos nedomina, nes jas „suėda“ ir „išspjauna“.

„Paskenduolių“ naratyvas yra pernelyg tipinis ir provincialus. Man įdomios avantiūristės, kurios už savo laisvės poreikį atsiduria visuomenės užribyje. Stengiuosi remtis faktais ir neprigalvoti to, ko nebuvo. Visais laikais buvo taisykles laužančių moterų. M.H.Skowronskos biografai jos gyvenimą pristatinėjo lyg svaiginančią Pelenės istoriją. Net Voltaire’as sakė, kad tai neįtikėtina ir svaiginanti anų laikų istorija“, – sakė rašytoja.

K.Sabaliauskaitei iš tiesų jos herojės gyvenimas iš pradžių atrodė panašus į pasaką. Anot rašytojos, ši moteris buvo visiškas chameleonas, nuo mažens turėjęs paklusti aplinkai. Ji suvokė, „jog jeigu nori ką nors pakeisti pasaulyje, pirmiausia turi prie jo prisitaikyti. O tada įsiskverbti nepastebimai kaip pelėsis ar kinivarpa ir išgraužti pati jame sau kelią“. Toji geležinė herojės valia priešintis rašytojai įdomiausia, nes daugelis jos likimo gijų rezonuoja ir su mūsų laikais. K.Sabaliauskaitės teigimu, knygoje ji aprašo brutalias formas turėjusią XVIII a. mizoginiją – neapykantą moterims. Petras I sąmoningai siekė išvaduoti moteris iš papročių nelaisvės. „O kiek jam tai pavyko padaryti, yra kitas klausimas“, – nusišypsojo autorė.

Pagrindinė tema – prievarta

„Pagrindinis romano leitmotyvas yra prievarta ir kaip ji skleidžiasi kultūroje bei mūsų gyvenimuose. Pasirodžius knygai, ją perskaitė daug aukštas pozicijas užimančių moterų ir dauguma jų su romanu tapatinasi“, – pabrėžė rašytoja temos aktualumą.

K.Sabaliauskaitę patraukė ir Petro I figūra – pirmiausia savo kraštutinumais: nuo savo epochą pranokusio gėrio siekimo ir drąsos iki alkoholizmo. „Išsiblaivęs jis kovodavo už žemakilmių žmonių orumą ir teisę gyventi kultūringą gyvenimą. Tai buvo jo didžiausia svajonė. Jis norėjo, kad talentingi žmonės atsiskleistų. Pavyzdžiui, studentais, siunčiamais į užsienį, jis džiaugėsi kaip tėvas. Tačiau kartais liepdavo jiems gerti iki mirties. Man įdomu, kad svyravimas tarp kraštutinumų yra dar vienas kultūrinis rusų DNR. Šie liudijimai apie Petrą I išlikę to meto užsienio diplomatų – prancūzų, vengrų, lenkų – memuaruose ir laiškuose, kuriuos skaičiau“, – teigė rašytoja.

Norėdama geriau suprasti alkoholikų psichologiją ir jų gyvenimo ypatumus, rašydama knygą K.Sabaliauskaitė kalbėjo ir su moterimis, kurios gyvena su alkoholikais. „Pats Petras I gydydavosi apie 3 savaites, tuomet jam leisdavo išgerti tik po vieną taurę vyno. M.H.Skowronskos jis prašydavo atsiųsti jo daugiau. Dar būdavo ir atkryčiai po daugiadienių išgertuvių“, – atskleidė rašytoja romanų charakterių kūrimo užkulisius.

Šios knygos rašymas padėjo jai giliau suprasti Žiemgalos regiono, iš kurio kilusi romano herojė, kultūrą, tačiau daugiau detalių ji žada pakomentuoti, kai išeis antroji knygos dalis. „Bet vieną dalyką galiu paminėti. Tai yra mąstymas schemomis ir galvojimas, kad mažas žmogus arba likimo nuskriaustas žmogus neturi žmogiškojo orumo ir negali būti protingas, išmintingas. Tai supratau iš skaitytojų reakcijų, kurie netikėjo, kad Skowrońska gali būti tokia protinga. Tai mizantropinis momentas“, – teigė K.Sabaliauskaitė.

Pasaulis nėra teisingas

Šiemetinės „Metų knygos“ rinkimuose į kūrinių sąrašą šis K.Sabaliauskaitės romanas nepateko. Žiniasklaidoje atsirado įvairių nuomonių bei rašytojos kūrybos vertinimų. Vieni tuo atvirai piktinosi ir kaltino knygų rinkimo komisiją neobjektyvumu, neprofesionalumu, pavydu, kiti menkino rašytojos romaną. Paklausta, kaip į šį literatūrinį skandalą reagavo ji pati, rašytoja išsisuko nuo tiesaus atsakymo.

„Šie klausimai yra apie „čia ir dabar“, o man patinka žiūrėti tiesioje linijoje – istorijoje. Laikas atsakys į šį klausimą“, – sakė ji.

G.Varnui paprieštaravus, kad jam nepatinka tai, kas neteisinga, K.Sabaliauskaitė pasiūlė jam perskaityti ketvirtąją „Silva Rerum“ dalį: „Na, pasaulis nėra teisingas. Mano mylima autorė Zadie Smith kalbėjo apie vaikų auklėjimą. Didžiausia klaida, kurią padarome, yra teigti, kad šis pasaulis yra geras, gražus ir teisingas. Tačiau juos turime mokyti atrasti tiesą, grožį ir gėrį. Išmokyti lošti su blogomis kortomis.“

K.Sabaliauskaitė, paklausta, kaip reaguoja į kritiką, kad jos knygoje esama antirusiškumo, atsakė: „Niekaip nereaguoju. Negaliu įlįsti į kitų žmonių galvas ir atsakyti, kodėl jie taip galvoja. Mano paaiškinimas būtų, kad tai elementarių žinių stoka. Viskas baisiai atrodo, kai nežinai, kad patys rusai apie save rašo ir kalba atvirai.“

Knygoje vaizduojama Rusijos imperija – tamsi, atsilikusi, apipinta prietarais, kurią Petras I nesėkmingai bandė paversti Vakarais. Tačiau tai nėra politinis ar istorinis šalies menkinimas. Autorė leidžia suprasti, kodėl Petras I norėjo išlaisvinti ją iš tamsumo. Romane daug vietos rašytoja skyrė Rusijos kultūros, kurios svarbiausiu bruožu ji vadina iki mūsų laikų išlikusį galios demonstravimo kultą, vaizdavimui. Šioje šalyje egzistuoja per amžius einantis zonos mentalitetas – jeigu žmogus paklūsta stipresniems, per visą gyvenimą jis bus niekinamas ir išnaudojamas. O tas, kuris sugeba pasipriešinti, „gauna gerai į kaulus, bet tampa gerbiamas “.

Keiksmai, žiaurybės – tai realybė

Rašytoją kritikai kaltina ir dėl gausių keiksmažodžių tekste. R.Sabaliauskaitės teigimu, tokia buvo ir yra Rusijos kasdienybė – ne tik paprasti, bet ir kilmingi žmonės labai keikėsi. Anot rašytojos, ir laisvoje Lietuvoje gimęs mūsų jaunimas, kuris jau nesupranta rusų kalbos, vartoja anglišką slengą, tačiau keikiasi rusiškai, nesuprasdamas keiksmažodžių prasmės. Tai slavų kultūros įtaka.

Į kaltinimus, kad romane daug erotikos, vulgarumo, žiaurumo, autorė atsakė, kad tokia buvo tuometinė realybė. Ji tyrinėjo daugybę istorinių dokumentų ir romano pasakojimas yra istoriškai tikslus. Rusijoje mėgstama didžiūnų pramoga, be kurios jie negalėjo pajusti savo galybės, buvo mėgavimasis silpnesnių žmonių kančiomis, smurtas ir patyčios buvo savaime suprantami, o alkoholis buvo vienintelė prastuomenės pramoga.

Savitas knygos stilius

Ir stiliaus požiūriu šis romanas visai kitoks nei daugeliui pažįstamos „Silva rerum“ knygos. Autorė prisitaiko prie laikmečio ir temos, parinkdama ne tik žodyną, bet ir sakinių struktūrą. Knygoje nėra ilgų sakinių, bet daug dialogų ir paprasto, lengvai suprantamo teksto. „Petro imperatorė sudaryta ne iš įprastų skyrių – tekstas suskirstytas valandomis, keliaujant per paskutinę Jekaterinos I gyvenimo parą, per atsiminimus atkuriant nepaprastą gyvenimo istoriją.

Paklausta, kodėl knygoje gausu rusiškų sintaksinių konstrukcijų, sakinių tvarka rusiška, autorė atsakė, kad ji taip rašė specialiai: „Man reikėjo, kad rašydama lietuviškai sukurčiau tą rusišką atmosferą, rusų kalbos melodingumą. Man tai labai patinka. Kalba man kaip muzika, tad aš pabandžiau sugroti kūrinį rusiška tema, kuriame ir varpai girdėtųsi, ir choralai, ir dainingumas, ir moterų nuolankus kalbėjimas.“