Dauguma nesutarimų tarp vaikų kyla iš pavydo. Flickr.com nuotr.

„Broliai ir seserys – likimo suteikta dovana, kurią deramai priimti ir vertinti mokomės visą gyvenimą“, – tikina psichologė Jurga Dapkevičienė. Su ja ir kalbamės apie brolių ir seserų santykius.

Ar brolių ir seserų ryšys – visam gyvenimui? Ar, nutrūkus tiesioginiam ryšiui, kuriam nors išvykus ar susipykus, santykiai vis tiek išlieka?

Taip, net tie, kurie sako, kad sesuo ar brolis jiems nieko nereiškia, giliai širdyje žino, kad už tariamo abejingumo slepiasi kokia nors skausminga istorija, kurią paprasčiau pamiršti. Santykiai su broliais, seserimis veikia mūsų asmenybę, emocijas, socialinę būtį, požiūrį. Pavyzdžiui, mergaitė, pavydėjusi jaunesnei seseriai tėvų ir aplinkinių dėmesio, užaugusi bus linkusi labiau konkuruoti su kitais, nuolat lygins savo ir kitų pasiekimus, bus jautresnė kritikai ar pritarimui, dažniau įžvelgs kitų pavydą ar pavydės pati.

Ar teisingas posakis „Kaip tėvai, taip ir vaikai“?

Brolių ir seserų santykių artimumą pirmiausia veikia šeimos istorija: jei tėvai sugebėjo užmegzti ir išlaikyti gyvą, nuoširdų ryšį su savo broliais, seserimis, didelė tikimybė, kad ir jų atžalos eis tuo pačiu keliu. Ne mažiau svarbu ir poros tarpusavio santykiai. Jei tėvai tarpusavyje gerai sutaria, ir jų vaikai bus linkę kurti artimus santykius. Jei tėvai nutolę vienas nuo kito ir jų ryšys daugiau formalus, vaikai tarpusavyje gali elgtis panašiai. Jei tarp tėvų daug konfliktų, konkurencijos ar netgi agresijos, vaikai kartos šiuos sąveikos būdus. Itin sudėtingose, socialiai pažeidžiamose šeimose vaikai linkę kurti tarpusavio palaikymo bendriją ir vienas kitam teikia taip trūkstamą meilę, švelnumą, dėmesį. Brolių ir seserų santykių intensyvumui svarbią įtaką daro ir amžiaus skirtumas. Kuo jis mažesnis, tuo didesnė tikimybė, kad santykiai bus glaudūs, ryškiai nuspalvinti meile, prisirišimu, švelnumu, bet kartu ir pykčiu, pavydu.

Ar visada vyresnysis vaikas lengvai susitaiko su jaunesniojo gimimu?

Tėvai turi ne tik patys ruoštis antrojo vaiko gimimui, bet ir paruošti tam pirmagimį. Vaikas iki dvejų metų tikriausiai nedaug ką supras, bet vyresniam reikėtų papasakoti apie laukiančius pokyčius, jokiu būdu nenutylint apie sunkumus. Neverta vaizduoti „rojaus sodo“, kuriame viskas bus tobula, o vyresnėlis kada tik sumanęs galės žaisti su mažuoju. Svarbu paaiškinti, kad tik gimęs vaikutis nemokės nei sėdėti, nei vaikščioti, nei kalbėti, jis daug miegos, verks, jį reikės maitinti, rengti, keisti vystyklus. Kartais bus sunku juo rūpintis, mama turės daug mažiau laiko. Kartais vyresnysis pyks ir pavydės, kad mažajam tenka daugiau laiko ir dėmesio… Verta pasistengti, kad, gimus mažyliui, vyresnėlio gyvenimas kuo mažiau keistųsi. Jei nutarėte leisti vaiką į darželį, pradėkite bent du mėnesius iki gimdymo. Per tą laiką vyresnėlis pripras prie darželio ir nesijaus mažojo išstumtas iš šeimos.

Scanpix nuotr.

Scanpix nuotr.

Kaip nepaskatinti konkurencijos dėl tėvų meilės?

Gimus antrajam vaikui, tėvai turėtų būti jautrūs ir stebėti vyresniojo vaiko savijautą, išlikti kiek įmanoma taktiškesni ir nesistengti savo susižavėjimu užkrėsti vyresniojo vaiko („Ak, žiūrėk kaip šypsosi“, „Oi, koks jis stiprus“). Jokiu būdu negalima lyginti brolių sugebėjimų ar pasiekimų („Vyresnysis apsivertė tik būdamas penkių mėnesių, o mažiukas dar keturių neturėdamas“, „Jos kalba vystosi daug greičiau“). Tokie tėvų palyginimai kursto vyresniojo pyktį ir pavydą, deda pamatus atžalų nesantaikai, skatina varžytis tarpusavyje. Vietoj palyginimų geriau tiesiog papasakokite vyresniajam, koks jis buvo kūdikystėje, kartu pavartykite nuotraukų albumą. Ši veikla turėtų patikti vyresniajam, nes tokiu būdu jis patiria, kad tai, ką dabar gauna mažylis, jis jau yra gavęs.

Jei vyresnis vaikas, gimus jaunėliui, „sumažėjo“ ir prašo maitinti jį iš buteliuko, aprengti ar nurengti ir pan., negėdinant ir nemoralizuojant reikėtų kiek įmanoma patenkinti šiuos prašymus. Vyresnysis įsivaizduoja, kad tai, ką gauna jaunesnysis, yra nepaprastai puiku, bet sulaukęs tokios globos nusivilia ir greitai jos atsisako, ypač jei tėvai ją suteikdami juokauja, užsimena apie įvairius kūdikystės nepatogumus („Štai, aš tave aprengiau, bet dabar tu kaip kūdikėlis turėtum gulėti ir niekur neiti, juk kūdikėliai nevaikšto ir nežaidžia. Jie tik guli lovytėje, ir viskas. Ir skaniųjų sausainėlių jie negauna…“)

Turbūt labai svarbu paskatinti vyresnėlį mamai padėti?

Reikėtų pasistengti jį įtraukti į naujagimio priežiūrą. Pvz., palaikyti rankšluostį, kai kūdikis maudomas, parinkti sauskelnes su paveikslėliu, labiausiai tinkamu tai dienai, ir kt.

Naujagimio lankytojams priminkite, kad turite du vaikus. Atsargai turėkite keletą smulkmenėlių, kurias galėtumėte įteikti savo vaikui tuomet, kai svečiai atneša dovaną tik mažėliui.

Vyresniojo vaiko pavydas būna ypač stiprus, jei amžiaus skirtumas tarp vaikų mažesnis nei penkeri metai, nes iki šio amžiaus vaikas dar labai priklausomas nuo tėvų, ir jo interesų ratas apsiriboja šeima. Vyresni nei penkerių metų vaikai paprastai turi svarbių ryšių ir su kitais asmenimis, labiau domisi bendraamžiais.

Kaip numalšinti vyresniojo vaiko pavydą jaunėlio atžvilgiu?

Jei vyresnysis vaikas grubiai elgiasi su mažyliu, nuolat taikosi jį užgauti, tėvai neturėtų išsigąsti, baisėtis, smerkti ar moralizuoti. Daug svarbiau suprasti (ir padėti susivokti pačiam vaikui), kad už tokio elgesio slypi pavydas ir pyktis, abejonės tėvų meile ir savo vertingumu. Tokiais atvejais reikėtų ramiai pripažinti ir įvardyti vyresnėlio jausmus ir norus: „Tu labai supykai ant brolio“, „Kartais tiesiog negali jo pakęsti ir norėtum, kad jo nebūtų“, „Tau nepatinka, kad aš su juo praleidžiu tiek daug laiko“. Iš tėvų išgirdęs savo tikrųjų jausmų atspindį, vyresnysis pasijus suprastas ir pats ims geriau suprasti save. Tai padės jam kontroliuoti savo elgesį ir priimti apribojimus: „Suprantu, kad tu pyksti, bet mušti sesės negalima“, „Mūsų namuose muštynės griežtai draudžiamos“, „Matau, kad įširdai, pasakyk jai apie tai“. Gali būti labai veiksminga nukreipti vaiko emocijas simboline ar kūrybine linkme. Pavyzdžiui, „Štai lėlytė, paimk ją ir parodyk, ką norėjai padaryti broliui“ ar „Girdžiu, kad pyksti ant sesės, parašyk jai apie tai laišką“. Matant priešiškumo apraiškas svarbu stabdyti elgesį, kuris galėtų pakenkti jaunesniam vaikui, tačiau vyresniojo jausmai turėtų būti išgirsti ir pripažinti.

Jei vaikas tiesiogiai išsako savo priešiškumą, reikalauja grąžinti naujagimį atgal į ligoninę ar netgi siūlo jį išmesti, tėvai dažnai sutrinka, išsigąsta ir ima tvirtinti priešingai: „Na, ką tu čia kalbi, tu juk ją myli“. Deja, jausmai nepakinta vien todėl, kad yra siūloma jaustis priešingai. Todėl daug veiksmingiau būtų pripažinti vyresniojo troškimą likti vieninteliu, vis dėlto pabrėžiant, kad mama labai myli abu vaikus, jie jai be galo brangūs ir todėl abu liks su ja.

Jausmų negalima pamiršti ir išgirdus vaiko priekaištą: „Tu man nieko nenuperki (niekur nenusivedi ar pan.)“. Tikrai neverta pulti gintis ir vardyti pirkinių. Tiesiog tuo metu vaikas pasijuto nuviltas ar užmirštas ir tokiu būdu bando priminti apie save. Tokioje situacijoje geriau išskleisti vaiko norus ir lūkesčius: „Supratau, tu norėtum, kad aš dažniau tave prisiminčiau ir ką nors nupirkčiau. Kaip manai, ko tau dabar labiausiai reikėtų?“ Jei vaiko priekaištas buvo išsakytas sesei gavus naujus batus, didelė tikimybė, kad vaikas atsakys: „Labiausiai reikėtų batų“ (net jei pats jis naujus batus gavo vos prieš kelias dienas). Tai visiškai nereiškia, kad turite pulti vykdyti vaiko noro, tačiau jį išsiaiškinti naudinga ir jam, ir jums.

Kaip padėti vaikams vienam kitą labiau suprasti, sutarti?

Kartais tėvai taip bijo vaikų pavydo ir rungtyniavimo, kad… patys nuolat jiems apie tai primena, įsivaizduodami, kad tokiu būdu moko vaikus gražiai sugyventi („Jūs nuolat pešatės kaip šuo su kate, žiūrėkit, nepadarykit man gėdos, kai ateis svečių“). Daug efektyviau būtų pagirti ir pabrėžti tinkamą vaikų elgesį, taikų bendravimą ir bendradarbiavimą. Dar vienas kraštutinumas – tai bandymas sukurti absoliučiai lygias sąlygas ir visko mažiesiems skirti po lygiai. Tokios pastangos iš tėvų reikalauja nuolatinės savikontrolės, vargina, sukelia pyktį ir įtampą. Iš tiesų vaikams to visai nereikia, net jei jie ir bando skaičiuoti bei lyginti, ką iš tėvų gauna patys ir jų broliai ar seserys. Vaikams reikia unikalios, nepakartojamos meilės ir žinojimo, kad jie yra vieninteliai ir nepakeičiami. Kartais tėvai tikisi, kad pirkdami vaikams vienodus žaislus užkirs kelią barniams ir rungtyniavimui. Tačiau taip vaikams perduodama žinia: „Nupirkau jums vienodas lėles, nes iš anksto žinojau, kad jūs nepasidalysite ir susipešite…“ Taip mama ar tėtis primena dukroms, kad jos nesutaria, ir parodo esą įsitikinę, kad tai ir toliau tęsis. Be to, juk kiekvienas norėtų išgirsti – „Nupirkau šitai tau, nes žinojau, kad tau patiks…“

Ką daryti, jei vaikai nuolat pešasi, skundžia vienas kitą ir prašo nubausti kaltininką?

Nepasiduokite šiai provokacijai, nes tuomet vaikai nuolat taip elgsis ir prašys jūsų „teisėjauti“. Tikėkite, kad vaikai (jei tik jie išaugo iš kūdikystės) patys pajėgūs spręsti konfliktus. Pastebėta, kad jie geriausiai sutaria tada, kai tėvų nėra šalia arba jie kategoriškai atsisako reguliuoti jų santykius. Tuomet dauguma ginčų, kurie vyksta siekiant atkreipti tėvų dėmesį, praranda prasmę.

Užuot ėmęsi teisėjo vaidmens, pabandykite pasinaudoti šiais patarimais.

*Lengvai apipurkškite vaikus vandeniu ar nusiųskite praustis, valytis dantų. Darykite taip kiekvieną kartą jiems susipešus arba apsižodžiavus. Vanduo peštukus atvėsins, o papildomai praustis ir valytis dantis patiks retam vaikui. Bendra bausmė juos bent šiek tiek suartins.

*Tiesiog atsistokite ir stebėkite. Vaikai nustebę turėtų nurimti. Jiems apsiraminus, išeikite. Nieko nekomentuokite arba atidėkite komentarus vėlesniam laikui.

*Išsiųskite peštukus į atskirus kambarius (ar kampus) ir uždrauskite jiems žaisti kartu. Galbūt iš pradžių jūs išgirsite pareiškimą – „labai gerai, aš ir nenoriu su juo žaisti“. Tačiau jau po keliolikos minučių vaikai ieškos būdų vėl žaisti drauge.

*Patogiai atsistoję stebėkite vyksmą ir komentuokite vaikų veiksmus kaip varžybas. Nevertinkite, nepatarinėkite. Toks jūsų elgesys turėtų sukelti juoko pliūpsnį, o juokiantis rimtai muštis nebeįmanoma.

Dauguma nesutarimų tarp vaikų kyla iš pavydo. Pavydo spalva – geltona, tai saulės spalva, o saulė skatina augimą ir, tik esant sausrai, gali jį sužlugdyti. Pavydas padeda atsiskirti, suvokti ir įvertinti savo ypatumus, geriau pažinti save. Pavydas – tai ir ilgesys, kuris gali tapti vidiniu postūmiu stengtis, tobulinti save, su sąlyga, kad mums svarbūs žmonės nelygina mūsų su kitais, daugiau pasiekusiais, bet pastebi ir pripažįsta mūsų pačių gebėjimus ir galimybes. To reikia ir mūsų vaikams.