Pykti – gerai ar blogai? Kaip elgtis, jei mus įžeidžia ar įskaudina – nutylėti ar atsakyti tuo pačiu? Jei mums kas nors nepatinka – rodyti neigiamas emocijas ar jas verčiau slėpti nuo aplinkinių? Į šiuos ir daugelį kitų klausimų apie pyktį psichologai atsako vienareikšmiškai: pataria pykčio neslėpti savyje. Tai mandagu, bet nesveika. Tačiau ir reikšti pyktį bet kaip nevalia – kitaip jo ne mažės, o daugės. Pyktį reikšti reikia protingai ir sveikai, tuomet bus geriau ir mums, ir aplinkiniams.

Emocinė gynyba

Pyktis – tai emocija, kuri kyla staiga atsiradus pavojui asmens išpažįstamoms vertybėms. Tai pačios gamtos dovanotas žmogui emocinis gynybinis mechanizmas. Todėl neįmanoma, kad žmogus niekada ant nieko nesupyktų. Paprastai, kai pažeidžiami mūsų interesai ar išpažįstamos vertybės, mes pažeminami, atstumiami, liekame nesuprasti, būname apgauti, išduoti, esame verčiami daryti tai, ko nenorime, visuomet kyla atsakomoji reakcija – pyktis. Tinkamai išreikštas pyktis grąžina jėgos ir pagarbos sau jausmą, skatina pozityviai veikti. Pykčio jausmas yra tokia pat sveika reakcija į emocijų sferos pažeidimą, kaip skausmo jutimas sužeidus kūną. Jei mes niekada nepykstame – kažkas negerai. Pyktis skatina keisti tai, ką galime pakeisti, kad gyventume geresnėje aplinkoje. Žmonės, kurie myli save ir kurių emocijos pažeidžiamos, – supyksta. O tie, kurie savęs nemyli, puola į depresiją. Ne veltui depresija dažnai vadinama pykčiu, nukreiptu į save. Todėl labai svarbu išmokti sveikai pykti.

Problemų dėl pykčio kyla tuomet, kai nemokame pykti – t. y. nemokame teisingai išreikšti pykčio: užgniaužiame jį savyje ir jis mus graužia iš vidaus, arba perkeliame ant nekaltų, niekuo dėtų žmonių. Neapgalvotai, spontaniškai reiškiamas pyktis yra pridaręs bėdų ne vienam žmogui, kuris supykęs „ant karštųjų“ išrėkia piktus įžeidžiančius žodžius, skambina ar rašo neadekvačias žinutes. Išsiliejus pyktis atlėgsta, tačiau santykiai lieka ilgam sugadinti, o svarbiausia – priežastis, dėl kurios pykotės – liko, konfliktas neišspręstas, jūsų santykiai su įžeidėju lieka užstrigę. Tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau jūsų konfliktas vėl pasikartos ir kels stresą jums abiem. Tad įniršus visada naudinga atvėsti – suskaičiuoti nors iki trijų.

Blogiausia tuomet, kai susidaro sprogusio garų puodo reakcija – ilgai viduje kunkuliavęs ir gniaužtas pyktis kartais prieš mūsų valią nesąmoningai išsiveržia ne tik žodžiais, bet ir nežabotu fiziniu smurtu ir gali baigtis tragedija. Tokių tragedijų mūsų gyvenime – apstu, ypač artimoje aplinkoje, tarp šeimos narių ar giminių.

Neužgniaužkime pykčio

Jei mus kas nors supykdo, bet pykčio stengiamės neparodyti, jį „nuryti“, tai darome dažniausiai iš baimės. Pavaldiniai metų metus kenčia pikto viršininko įžeidinėjimus, patyčias, bijodami atsilyginti tuo pačiu ar kitaip jį pastatyti į vietą – kad neprarastų darbo. Nejaugi prarasta sveikata nėra svarbiau? Žmona kenčia vyro įžeidinėjimus, viduje verda iš pykčio, bet bijo jam parodyti tikruosius jausmus, kad nesukeltų dar didesnės audros. Troleibuse paaugliai triukšmauja, keikiasi, įžeidinėja silpnesnius. Keleiviai – ramūs kaip belgai, bijo net žodeliu sudrausminti chuliganus, nors viduje verda apmaudu.

Ar verta slėpti pyktį po ramybės kauke ar atlaidžia šypsena? Kai apsimetame, kad nepykstame, leidžiame pykčiui dar labiau išaugti ir nukreipiame jį netinkama kryptimi – į kitus žmones, paprastai silpnesnius, mažesnius, jautresnius, dažnai nuo mūsų priklausomus. Viršininko įžeistas pavaldinys pyktį namuose audringai išlieja ant triukšmaujančių vaikų. Vyro koneveikiama nuolanki žmona piktų žodžių srautu aplieja savo seną, bejėgę anytą. Paneigtas pyktis, išlietas ant niekuo dėtų žmonių, didina, sėja pyktį, sukelia savotišką pykčio grandininę reakciją.

Neigti pyktį yra tiesiog nesveika. Ilgus metus iš vidaus žmogų graužiantis pyktis bei nuoskaudos sukelia daugybę somatinių ar psichikos ligų, tarp jų ir vėžį bei depresiją, gali net privesti prie savižudybės.

Psichologas Viktoras Franklis, logoterapijos pradininkas, yra aprašęs, kaip elgėsi koncentracijos stovyklos kaliniai, kuriems vokiečių žiaurumai sukeldavo pyktį. Jie negalėjo jo išlieti ant savo prižiūrėtojų, tačiau neišlietas pyktis pasireikšdavo nuožmia kova dėl būvio, dėl maisto kąsnio. Kai kurie susitapatindavo su agresoriumi ir kankindavo kitus kalinius kartu su sargybiniais. Vieni kaliniai pyktį reikšdavo emocingai, atvirai, nors jiems dėl to kliūdavo, kiti dangstydavo pyktį apatija taip, jog atrodė, kad nejaučia kitų žiaurumo. Tie, kurie nuolat save izoliuodavo nuo visų jausmų, tapdavo viskam abejingi, paskui atsisakydavo pietų, pirties ir galų gale mirdavo.

Pyktį reikškime sveikai

Pyktis mūsų neįveiks, jeigu pripažinsime, kad pykstame, bei suprasime, kodėl ir ant ko pykstame, ir rasime tinkamą būdą tam pykčiui išreikšti. Vieni įniršį išlieja kapodami malkas, kiti šveičia grindis ar bėga krosą, taip sumažindami pykčio sukeltą įtampą. Gilus kvėpavimas, atsipalaidavimas – relaksacija, meditacija padeda nurimti jausmams. Yra daug knygų bei specialistų, kurie gali išmokyti įvairių atsipalaidavimo ar meditacijos technikų. Turėdami relaksacijos pagrindus galėsite ją naudoti bet kurioje situacijoje. Pykčiui sumažinti tinka viskas, kas mus atpalaiduoja, sumažina įtampą, padeda „nuleisti garą“. Jei įniršis jus dusinte dusina čia ir dabar, leiskite jam prasiveržti: jei po ranka nėra bokso kriaušės – prikulkite pagalvę, suplėšyktie į skutelius seną laikraštį ar drabužį, nieko baisaus, jei namuose pasirodys skraidančių lėkščių. Ne veltui japonai biuruose ar namuose turi pasidarę viršininko lėlę, kuriai kiekvienas norintysis gali įspirti, apspjauti ir išsakyti viską, ką apie jį galvoja. Galbūt dėl to jie taip retai serga. Po panašių iškrovų emociškai tapsime ramūs, tačiau asmeninių įžeidimų sukelta nuoskauda bei pažeminimas dėl to nesumažės – ji virs mūsų viduje ir atims gyvenimo džiaugsmą.

Neišreikštas pyktis ir nuoskauda gali sukelti psichologinių problemų – išprovokuoti patologines pykčio išraiškas, tokias kaip pasyviai agresyvus elgesys (vietoje atviro išsakymo, kas sukėlė pyktį, netiesiogiai žmonėms primenama, nepasakoma, kodėl pykstama), nuolatinis ciniškas ar priešiškas elgesys. Žmonės, kurie linkę kitus žeminti, viską kritikuoti ir mėtytis sarkastiškomis pastabomis, neišmoko konstruktyviai išreikšti pykčio. Todėl nenuostabu, kad paprastai tokie žmonės turi mažai draugų.

Savo nuoskaudą geriausiai grąžinti tam, kuris ją sukėlė. Jeigu įgysime vidinės drąsos ir vieną kartą savo skriaudėjui ramiu tonu, neįžeidžiančiai, bet tvirtai ir nuoširdžiai pasakysime, koks jo elgesys mus pykdo, užgauna, įžeidžia, glumina, kad pyktį ant mūsų išliedamas jis elgiasi netinkamai, nežmoniškai, kad jo rūstybės jūs nenusipelnėte, ir kad dėl jo šis turėtų mūsų atsiprašyti – įgysime pasitikėjimo savimi, orumo ir imsime kur kas labiau save gerbti. Jeigu nesusivaldysime ir į pyktį atsakysime dar didesniu pykčiu, įžeidinėjimais, keiksmais, prakeiksmais arba kerštu – tik įpilsime alyvos į ugnį. Bus dar blogiau, jeigu visą metų metus kauptą apmaudą išliesime spontaniškais, neapgalvotais veiksmais.

Kai dėl ko nors ima pyktis, reikia atlikti momentinę savianalizę: bandyti suvokti, kas konkrečiai manyje užgauta, kokios vertybės ar nuostatos pažeistos. Pamatymas savęs iš šalies mažina pyktį ir nuoskaudą. Jeigu nesuvokiame savo nuoskaudos, ji tampa panaši į vėžį, kuris pamažu auga , didėja apimdamas visą organizmą.

Geriausiai, kai bandome suprasti ne tik save, bet ir kitą žmogų – kodėl jis taip elgiasi ar kalba. Gilesnis savęs ir kitų supratimas padeda išvengti daugelio konfliktų. Reikėtų suprasti, kad ne visi žmonės yra pikti iš prigimties. Jie tiesiog kartais būna apimti blogos nuotaikos, irzlūs – ne ta koja išlipę iš lovos. Jie tik ir laukia progos apšaukti kitus, parėkauti, paburbėti. Tačiau juos nuginkluoja ramus tonas ir geras žodis. Taip išmokstame ne tik atleisti, bet ir būti tolerantiški visiems, o tiems, kurių nemėgstame – bent jau teisingi ir pagarbūs.

Pyktį nugalėti atleidimu

Žinoma, mes negalime visai nejausti pykčio. Gyvenime nuolat nutinka įvykių, kurie verčia mus pykti: mus įžeidžia nemandagūs žmonės parduotuvėje ar gatvėje, kažko netenkame, būname apgauti, apvogti... To niekas nepakeis. Ne visuomet galime keisti darbą, kad mūsų nemėgstantis vadovas ar kolega mums negadintų kraujo. Tačiau galime išmokti pakeisti savo reakciją į nemėgstamus žmones, nemalonius įvykius ar situacijas. Arba mes susidorojame su savyje susikaupusiu pykčiu, arba pyktis susidoroja su mumis. Dr. Floydas Ringas iš Nebraskos universiteto (JAV) Medicinos fakulteto tyrė, kaip žmogaus reagavimas į pyktį veikia jo sveikatą. Jis apklausė 400 žmonių, sirgusių įvairiomis ligomis. Gydytojas nežinojo, kuo šie serga.

Ligonis sėdėdavo už širmos, o F.Ringas su juo 15 minučių kalbėdavosi. Paskui jis nustatė diagnozę 87 proc. šių pacientų – savo pašnekovų. Pasirodė, kad tie, kurie supykę žodžiais ar veiksmais reaguodavo per griežtai, linkę sirgti koronarine širdies liga, degeneraciniu artritu arba skrandžio opalige. Tie, kurie slopino savo baimę ar pyktį, stengėsi jo neparodyti, sirgo neurodermitu, reumatoidiniu artritu ir opiniu kolitu. Tie, kurie suvokia, kodėl ir ant ko pyksta, bet retai parodo šiuos jausmus, linkę sirgti astma, diabetu, hipertenzija, migrena.

Pyktį numaldyti ir nuoskaudas palengvinti padės pokalbis su geru draugu ar net nepažįstamu, išmintingu žmogumi. Jeigu niekam nenorite patikėti savo paslapčių, kreipkitės į psichologą. Psichologas tikrai pasiūlys konstruktyvių būdų pykčiui išreikšti. Tikintys Dievu žmonės savo nuoskaudas gali išsakyti maldoje. Tačiau pyktis ir patirta nuoskauda visiškai išnyks, jeigu sugebėsime atleisti žmogui, kuris mus įskaudino. Žinoma, kartais tam gali prireikti daug laiko, pastangų ir tikėjimo. Tačiau tuos nedaugelį, kurie savo pyktį išmoksta nugalėti atleidimu, ir savo skriaudėjus pavadina likimo siųstais mokytojais, galime vadinti šventaisiais. Tokie žmonės, susitvarkę su savo pykčio problemomis, vėliau sugeba padėti ir aplinkiniams.

Parengė Virginija Genienė