Dailininkė Justina Puidokaitė, išskirtinai tapanti tik gėles, gyvena Piliakalnio kaime, netoli Nemenčinės. Kai patekau pas ją, pirmiausia paklausiau, ar įkvėpimas kurti priklauso nuo vietos, kurioje kūrėja gyvena? „Gal ne, – nusišypsojo Justina, – visur reikia atsispirt buičiai. O kaime tie apsisukimai dar didesni, daugiau apeiti reikia. Būdavo, išvykstu į miestą, ir ten, ar tos informacijos daugiau sklando, ar ką, bet idėjų daugiau pasisemiu. Gal tiesiog smegenys atsibunda pasikeitus vietai, pradeda generuoti mintis. Bet dabar, dvejus metus pragyvenusi kaime, pastebiu atvirkštinį procesą – lankydamasi mieste, stengiuosi kuo greičiau sprukti atgal... Gal aš pasikeičiau, gal miestas. Kaime visa mano medžiaga – gėlių darželis, sodyba, čia nurimstu, savotiškai užsiliūliuoju, smegenys negamina idėjų, ir, rodos, nereikia. Lieka buities darbai, net sąžinė negraužia, jei nekuriu.“

10 metų ieškojo savęs

Buvau ką tik apsilankiusi Vlado Vildžiūno galerijoje, kur veikia Justinos Puidokaitės floristinių natiurmortų paroda. Akis maloniai glosto sodrios spalvos ir gėlės, gėlės, gėlės. Atrodo, nutapyta kažkokiam impulsui apsėdus, iškart, bet, pasirodo, Justina blaškėsi gal dešimt metų, kol atrado savo.

„Grįžau po kelionės egzotinėje šalyje ir susilaužiau koją, – pasakoja ji, – o kelionės įspūdžiais dalintis reikia, su gipsu pas draugus neprilakstysi, tai kai draugė atnešė drobių, ėmiau piešti. Labai daug piešiau, tapiau, norėjau, kad tas įspūdis ir manyje, ir drobėje liktų, todėl tapiau ryškias gėles. Paveikslai gimė kontrasto principu – tamsus drobės pagrindas išryškino gėlių šviesumą. Lyg liaudies mene, lyg ant tamsios skrynios augalo motyvai...“

Sodyboje per Rasų šventę susitiko trys šeimos moterys menininkės: kompozitorė, vargonininkė Irena (viduryje) su dukromis – šokėja ir muzikante Liucija ir dailininke Justina.

Dirba Justina „paprastuoju būdu“ – vienoj rankoj teptukas, kitoj – augalas. Kartais juos pasimerkia, bet ne visą kompoziciją, o tik vieną augalą. „Viskas prasideda nuo minties, – sako. – Gal dominuos tamsus, o gal geltonas fonas, kuriame ryškus mėlynas augalas. Ieškai personažo, kuris tam tiktų, tada jauti, ko reikia šalia, ko į viršutinį kampą ar į apatinį. Ir koks atradimo džiaugsmas apima, kai aptinki tai, ko ieškojai! Kartais pirmauja visuma, o kartais detalės...“

„Ketindama perprasti didžiųjų menininkų techniką, virtuvę, be ko negimsta joks paveikslas, – pasakojo Justina, – 1997 metais, tuoj po studijų Meno akademijoje, su kurso drauge išvykome į Florenciją. Nelengvai gavome paramą, tų pinigų mums neužteko, vis dėlto dailės pamokos, kurias ten gavome, praplėtė akiratį. Juolab kad užteko laiko pasivažinėti ir po turtingus Italijos meno muziejus, bažnyčias, vienuolynus. Ne, ten studijuodama dar nebuvau atradusi savęs.“

Justinai pusvalandis iki saulėlydžio yra aukso vertės, tuo metu dedami paskutiniai potėpiai ant drobės.

Restauravimas suformavo požiūrį

Grįžusi Justina sužinojo, kad Lietuvai reikia restauratorių, Akademijoje steigėsi Paminklotvarkos katedra, tad ji dvejus metus specializavosi šioje srityje ir kurį laiką dirbo LNDM Prano Gudyno restauravimo centre. „Restauravimas man suformavo teisingą požiūrį į meno kūrinį, – aiškina menininkė. – Čia dėl kiekvieno kvadratinio centimetro vyksta begalė tyrimų, kūrinys tausojamas, branginamas. Restauruodamas paveikslą, patikrini ne vieną sluoksnį – tyrinėji, koks pagrindas, koks gruntas, kiek sluoksnių dažų, lako... Čia „apčiuopiamai“ susidūriau su spalvotu, dažniausiai tamsiu gruntu. Beveik visi baroko laikotarpio darbai, kurių daug saugoma saugyklose, yra nutapyti ant spalvoto grunto. Pabudo smalsumas kažką pačiai nutapyti naudojant tamsų pagrindą. Taip ir pradėjau.“

Justinai restauravimas lyg detektyvinė istorija. Kai nuvalius užtapymą atsidengia užrašas, kurio gal šimtą metų niekas nematė... Arba pasikeičia madonos veido bruožai... Taip iš tiesų restauracijos dirbtuvėse įvyko su Aušros vartų Madona, ir iškilo dilema – palikti, koks buvo, prie ko žmonės galbūt yra įpratę, ar atidengti ankstesnį, vertingesnį sluoksnį? Sprendžia muziejaus restauravimo taryba. Madonos atveju nusvėrė ankstesnis, vertingesnis, meniškai brandesnis sluoksnis. Dirbdama restauratore, Justina dar specializavosi VU kursuose „Kultūros vertybių konservavimas“, taigi nemažai naujo sužinojo ne tik apie molbertinės tapybos, bet ir apie tekstilės, metalo, popieriaus, medžio dirbinių restauravimą.

Dailininkei paveikslo pavadinimai – tarsi inventorizacija.

Atrado tamsų foną

Pirmo savo bandymo Justina neparduoda, nes jis – pirmasis. Jautė tapydama, kad pavyks, nes dar bestudijuojant jai geriau sekdavosi tapyti tamsius objektus, jie „neblaškė“. Taigi aptraukė ir pasiruošė drobę, tada ant jos užtepė spalvotą (umbros) foną, kuris ilgainiui tapo jos mėgstamiausiu, dažniausiai naudojamu. Lotynų kalbos žodis „umbra“ reiškia „šešėlis“, „tamsus“. Jei šis tamsiai rudas dažas tepamas ploniau, fonas būna šviesesnis, auksinių tonų, jei storiau – gilus, tamsesnis, su daugiau šaltų atspalvių. Darbų maniera, stilistika nedaug kuo pasikeitė nuo pirmo paveikslo, nebent didėjo formatas – vis daugiau žolynėlių menininkei norėjosi sutalpinti, apglėbti. Pirmajame paveiksle pagrindinio personažo vaidmenį atlieka balta begonija. Paveikslas vadinasi „Gėlynėlis“, o kiti Justinos gėlynėliai pavadinimą gauna nuo pagrindinių personažų, pvz: gėlynėlis su varnalėša, ...su piliarožėm, ...su salota...

Visuose dailininkės paveiksluose yra pagrindinis personažas, jį nesunku atrasti. Asmeninio archyvo nuotr.

„Paveikslų pavadinimai – dar viena kūrybos sritis, – tikina Justina. – Man tai tarsi inventorizacija. O kad inventorizuojant nebūtų nuobodu, įmetu kokią intrigėlę...“

Justina ginasi, kad daugybės augalų dar nepažįsta – sykį plenere, vykusiame Veisiejuose, jos paprašė nupiešti klumpelę, kuri yra įrašytą į raudonąją knygą ir kurios ji nepažinojo. Dideliam savo džiaugsmui drauge su parko darbuotoja klumpelę rado jos augimvietėje.

Miestietė ir gėlės

Taigi kodėl gėlės, kodėl tiek sąsajų su gamta, juk Justina yra miestietė? „Viskas iš vaikystės, – šypsosi dailininkė. – Mama mane išleisdavo su savo draugėmis į gamtą paatostogauti, viena iš draugių – biologė. Ji – mokslų daktarė, o aš tuomet tik darželinukė. Brendam per pelkėtą pievą, o ji pažindina mane su augalais: čia švylis, o ten veronika... Oho, – gėrėjausi, – kiek daug ji žino! Kiekvienas augalas turi vardą! Nuo tada aš apsiskelbiau, kad būsiu biologė. Dar su mama kiekvienais metais keliaudavom po kalnus. Man buvo keturiolika, sesei – devyneri, kai pirmąkart išsirengėme į šiaurę, į Kolos pusiasalį... Be to, beveik visas pastarąsias 20 vasarų leidžiam šioje sodyboje.“

Pats mėgstamiausias dailininkės sezonas, žinoma, yra ruduo. Kaip daugelio kūrėjų – poetų, rašytojų. Tik kodėl tuomet poezijos pavasaris ne rudenį? – nusijuokėme abi. Žinoma, dėl techninių dalykų, pvz., dažų džiūvimo, geriausia tapyti vasarą, nors... „Pasitaikė karšta vasara, ir aš verandoj palikau džiūti paveikslą, – prisimena nuotykį kūrėja. – Grįžusi nustėrau – pirmas sluoksnis supleišėjęs. Taigi vasarą tenka saugotis per didelių karščių, o ruduo – atokvėpio nuo skubėjimo metas. Ir minčių pribręsta. Pavasaris man per greitas. Net stresuoji, kad kažką praleidi, nes gamta skuba – skleidžiasi, sprogsta, žydi...“

Ar kiti paveikslų kūrėjai gėlių tematika Justinai yra autoritetai? Labiau nei lietuvių menininkų gėlės dailininkei įspūdį daro olandai, iki kurių ji, prisipažįsta, dar nesubrendo. Be galo žavi jų kruopštumas, nuoširdumas. Na, kai jie rasos lašą ar žiogo ūsus iš žalios pievos, rodos, taip paprastai iš pievos „perkelia“ į drobę...

Nepraleidžia aukso pusvalandžio

O su kuo dailininkė pasidalina grožiu, kurį stebi, kurį bando atkartoti drobėje? Šalia jos visada mama – kompozitorė, vargonininkė, akompaniatorė Irena Paukštytė ir sesuo Liucija – taip pat muzikė, grojanti altu, o dabar dar ir šokanti flamenko. Ji Justinos paveikslus vertina seseriškai – norėtų ar nenorėtų pasikabinti savo šokių studijoje. Šviesaus atminimo tėtis Romas buvo skulptorius.

„Namuose netrūko muzikos, tėvas gražų balsą turėjo, dainavo chore, mama vargonavo, taip jie ir susipažino, taigi ir man nebuvo noro kitko ieškoti, palinkau į meną“, – juokavo Justina.

Menininkių sodyboje per Jonines linksma – jaunimėlis paparčio žiedo ieško...

Ar daug laiko menininkė skiria vienam paveikslui? „Kol džiūsta tai, ką užtepiau, pereinu prie kito augalo arba net prie kitos drobės, – aiškina ji. – Nedidelio formato paveikslą, įskaitant ir džiūvimą, kuriu apie dvi savaites – keturios valandos per dieną intensyvaus darbo. O yra tokių kūrinių – pradedi, ateina žiema ir lauki kitų metų, būtent to laikotarpio, kada matei tokį vaizdą. Tas matymas man susijęs su saulės judėjimu. Ji kyla, leidžiasi, pavasarį, kai dar neveši augmenija, nėra lapų, ji būna viename aukštyje, ir apšvietimas vienoks. Rudenį, atrodo, kad saulė panašiame taške, bet ne, šviesa jau krinta kitaip, kitaip matai pasaulį. Saulės ir kraštovaizdžio sąveika kuria vaizdą. Į tai pirmąkart atkreipiau dėmesį, kai skridom į Italiją. Gana žemai praskridom Apeninus – kalvos, kalvelės, iš lėktuvo matėsi ne tik medelis, bet ir jo šešėlis ant šlaito – kitaip, aiškiau nei pas mus. Gal todėl Toskanoj, kurios centras – Florencija ir gimė renesansas, kitaip jie gamtos nė negali matyti, labai aiškus tas piešinys. Romoj – barokas, vėl kiti vėjai, Venecijoj – dar kitokia tapyba, nes aplink vien vandenys. Aišku, šioje šalyje užsakovų dailininkų darbams netrūko, jie tapė daug, plėtojo, tobulino tapybą. Beje, ir Lietuvos regionai smarkiai skiriasi. Vakaruose ir rytuose skirtingas, savitas reljefas.“

Pasak Justinos, laikas florentietiškai tapybai geriausias iki pietų, kai ryškiau matosi detalės, o jei nori pamatyt visą paveikslą, auksinis pusvalandis yra iki saulėlydžio, ir dar, jei tik lieka prieblandos, aiškiausiai pamatai, kad gali tai vienur, tai kitur pridėti, ir dedi dedi... Gal todėl, kad rudenį viskas vyksta greičiau, produktyvumo daugiau, gal todėl Justina myli rudenį...