Braižomas naujas nenašių žemių žemėlapis (NŽŽ) sulaukė didelio žemdirbių dėmesio. Tai neturėtų stebinti, juk praradęs mažiau palankių ūkininkauti vietovių statusą kiekvienas iš žemėlapio išbrauktas ūkis praras ir dalį ES bei valstybės paramos. Tačiau pasikeitus vietovių išskyrimo kriterijams naują statusą įgis iki šiol nuskriaustų 52 seniūnijų žemdirbiai. Kas, kaip ir kodėl nusprendė atnaujinti NŽŽ, ar buvo įvertinti žemdirbių argumentai, „Valstiečių laikraščiui“ papasakojo prie žemėlapio kūrimo prisidėjusi Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Kompensacijų ir investicijų skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Motiejaitė.

Žemėlapis kurtas ilgai

-Ar numatyta data, kada naujasis NŽŽ turėtų įsigalioti? Kada Lietuva Europos Komisijai (EK) turi pranešti apie NŽŽ pakeitimus?

Numatomus pakeitimus EK išsiųsime šių metų pabaigoje, nors neoficialiai savo veiksmus jau deriname, taigi ir galutinis mūsų variantas EK nebus netikėtas. Kita vertus, mums dar reikės pakeisti Lietuvos kaimo plėtros programą (KPP), kurioje šiuo metu numatytas senasis mažiau palankių ūkininkauti vietovių žemėlapis. Techninės procedūros, susijusios su KPP pakeitimu, įprastai užtrunka keletą mėnesių ar daugiau, atsižvelgiant į EK teikiamų pakeitimų, susijusių su KPP priemonių įgyvendinimu, apimtį. Bet kokiu atveju paraiškos 2018-aisiais ES paramai gauti jau bus renkamos pagal naują NŽŽ.

-Kodėl NŽŽ keičiamas? Kiek šie darbai užtruko?

Tai daroma EK iniciatyva visose ES šalyse. Mažiau palankių ūkininkauti vietovių modelis ES buvo sukurtas 1975-aisiais, o Lietuva su tam tikrais pakeitimais jį taiko nuo įstojimo į ES, t.y. nuo 2004- ųjų. Tačiau jau 2003-iaisiais ES Audito rūmai kritikavo šią paramos tvarką dėl daugybės kriterijų nustatant mažiau palankias ūkininkauti vietoves. Buvo akivaizdu, kad paseno socialiniai ekonominiai kriterijai, pavyzdžiui, populiacijos tankumas ir kt. Taip pat buvo akcentuota, kad trūksta skaidrumo, nes nėra vieningos mažiau palankių ūkininkauti vietovių išskyrimo metodikos ES mastu, sunku įvertinti, ar parama skiriama vietovėms, kurioms iš tiesų reikia, neįmanoma palyginti atskirų šalių narių taikomų schemų. Taigi, EK 2009 m. balandžio mėn. paskelbė komunikatą „Towards a better targeting of the aid to farmers in areas with natural handicaps“, kuris davė pradžią pasiruošimui pereiti prie naujosios žemės ūkio vietovių su gamtinėmis kliūtimis klasifikavimo sistemos įgyvendinimo. Lietuva pakeitimus, susijusius su mažiau palankių ūkininkauti vietovių reforma, pradėjo rengti nuo 2009-ųjų pabaigos.

Kompensacijų ir investicijų skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Motiejaitė

Kova dėl kriterijų

-Ar turėjo galimybę išsakyti savo nuomonę socialiniai partneriai – ūkininkų organizacijos? Ar jų argumentai buvo svarūs.

Aktyviai savo pasiūlymus teikė Lietuvos nenašių žemių asociacija, Žemės ūkio rūmai bei Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija. Aktyvios buvo ir kai kurios savivaldybės: Druskininkų, Telšių, Rokiškio, Rietavo, Ignalinos, Švenčionių rajonų ir kt. Žinoma, kiekvienas rajonas siekė sau naudingų sprendimų, bandė įrodyti, kad būtent jo teritorijos žemės turėtų būti priskirtos prie vietovių su gamtinėmis kliūtimis. Kai kurioms išsakytoms pastaboms ir pastebėjimams pritarėme ir į juos atsižvelgėme, pvz., buvo priimtas sprendimas atsisakyti metodologijos dėl standartinės produkcijos naudojimo nustatant seniūnijas, kuriose gamtinės kliūtys įveiktos investicijomis ar tam tikra ekonomine veikla, taikymo. Šis sprendimas ir buvo priimtas dėl tam tikrų trūkumų, susijusių su standartinės produkcijos apskaičiavimu seniūnijos lygmeniu, kuriuos įvardijo savivaldybės.

-Rengdami naują NŽŽ privalėjote griežtai laikytis EK rekomendacijų ar turėjote galimybę pasirinkti mums palankesnius rodiklius bei skaičiavimo metodiką?

Reforma buvo atliekama nuosekliai dviem etapais. Pirmojo etapo, kuris buvo paremtas biofizikinių kriterijų taikymu, metu turėjome griežtai laikytis privalomos Jungtinių tyrimų centro parengtos metodikos. Nė vienai ES narei nebuvo daroma nuolaidų, t. y. valstybės narės neturėjo jokių galimybių daryti įtakos vietovių, kuriose esama gamtinių kliūčių, delimitacijos procesų rezultatams pirmajame etape. Antrojo etapo metu kiekviena valstybė turėjo daugiau laisvės pasirinkdama taikyti ekonominio vertinimo kriterijus, atsižvelgdama į savo šalies situaciją, duomenų šaltinius ir kt. Vis dėlto buvo privaloma atsižvelgti į metodikoje nurodytą koreliacijos lentelę, t. y. ar yra sąsaja tarp mūsų pasirinktų ekonominio vertinimo ir pirmojo etapo metu taikytų biofizikinių kriterijų. Beje, iš aštuonių EK pateiktų biofizikinių kriterijų Lietuvai buvo aktualūs keturi (žema temperatūra, nepalanki dirvožemio tekstūra ir akmenuotumas, blogas dirvožemio drenažas ir blogos dirvožemio cheminės savybės), kuriais vadovaujantis buvo atrinktos teritorijos, turinčios didelių gamtinių trūkumų / kliūčių.

-Kodėl iš ekonominio vertinimo kriterijų, identifikuodama nenašių žemių teritorijas, Lietuva buvo pasirinkusi standartinės produkcijos vertės kriterijų ir seniūnijoms perskaičiuotą normatyvinį savivaldos grūdinių kultūrų derlingumą?

Standartinės produkcijos vertės kriterijus yra universalus, jis koreliuoja su visais biofizikiniais kriterijais, todėl EK rekomendavo jį pasirinkti. Bandėme naudoti šį kriterijų, tačiau iš kai kurių socialinių partnerių ir ūkininkų sulaukėme daug priekaištų, kad juo remtis būtų neteisinga. Mes pritarėme jų nuomonei. Mažiausias administracinis vienetas yra seniūnija, taigi jeigu seniūnijoje veikia vienas stambesnis ūkinis vienetas, jis labai padidina standartinės produkcijos vertę – nutinka taip, kad seniūnijos rodiklis būna aukštesnis nei 80 proc. visos Lietuvos standartinės produkcijos vertės, tenkančios 1 ha, todėl ūkininkaujantieji toje seniūnijoje praranda galimybę gauti kompensaciją.

Kokia išeitis?

Atsisakėme standartinės produkcijos vertės kriterijaus. Nusprendėme vietovių atrankai naudoti vidutinį seniūnijos žemės našumo balą ir kaip papildomą rodiklį – vidutinį grūdinių kultūrų derlingumą, nes grūdinės kultūros labiausiai reaguoja į dirvožemio kokybės skirtumus. Tiesa, šis rodiklis yra išvestinis, nes statistikos duomenys yra renkami savivaldybių lygmeniu. Blogai, kad atliekant apklausas ūkininkai neretai pateikia klaidingus duomenis apie grūdinių kultūrų derlingumą.. Atkreipiu dėmesį į tai, kad pastarasis rodiklis neturėjo įtakos seniūnijų ribų koregavimui, tačiau jis parodo, jog grūdinių kultūrų derlingumo rodiklis seniūnijos lygmeniu stipriai koreliuoja su natūralaus žemės ūkio naudmenų našumo balo rodikliu. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertai pagrindė pastarojo kriterijaus pasirinkimą – nustatė matematinį ryšį, koreliaciją, koeficientus. Manau, EK pritars mūsų argumentams.

-Paminėjote 80 proc. ribą. Kodėl ne 82 ar 85?

Ši riba nurodyta EK metodikoje. Kaip mes elgėmės? Seniūnijų atrankai buvo naudojami patys naujausi žemės našumo vertinimo duomenys, kurie yra taikomi Lietuvos mastu nuo 2016 m. sausio 1 d. Žemės našumo balas – sutartinis vienetas (dviejų skaitmenų po kablelio tikslumu), kuriuo išreiškiamas santykinis žemės našumas. Pavyzdžiui, vidutinis Lietuvos našumo balas yra 39,65. Suapvalinome iki sveiko skaičiaus – 40 balų, taigi 80 proc. – 32 balai. Vadinasi, visos seniūnijos, kurių vidutinis našumo balas ne didesnis nei 32 balai, patenka į naują NŽŽ. Tiesa, išskyrėme atskirą seniūnijų, kurių našumo balas sudaro 85 proc., arba 34 balus, tačiau pagal vidutinį grūdinių kultūrų derlingumą jos tegauna apie 3–3,14 t iš hektaro, grupę. Taigi derybose su EK bandysime įrodyti, kad į NŽŽ taip pat reikėtų įtraukti 59 seniūnijas, kurių našumo balas yra 33–34, arba 85 proc. Lietuvos vidutinio našumo balo.

Vieni prarado, kiti – atrado

-Kokie pradiniai NŽŽ pakeitimo rezultatai? Šiuo metu bendras nepalankių ūkininkauti vietovių plotas siekia 1 286 235 ha, arba 38,2 proc. bendro Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės ploto. Koks NŽŽ plotas liks po pakeitimų?

Pagal naują metodiką į NŽŽ pateks teritorija, kurios bendras žemės ūkio paskirties žemės plotas sudaro 1 025 102 ha, arba 30,4 proc., skaičiuojant nuo Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės ploto. Taigi mažiau, bet tai nebuvo netikėta. Žinojome, kad NŽŽ plotas bus mažesnis, nes EK sprendimas –iš esmės pakeisti vietovių išskyrimo kriterijus, atsisakant jų taikymo įvairovės bendrijos mastu, pereinant prie vienos šių vietovių klasifikacijos, paremtos biofizikinių kriterijų taikymu. Tarkime, Lietuvos atveju neliko socialinių – ekonominių kriterijų, tokių kaip gyventojų tankumas, vidutinis metinis gyventojų skaičiaus regresas, darbingo amžiaus gyventojų, užimtų žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje dalis.

-Iki šiol prie nenašių žemių buvo priskirtos 226 seniūnijos. Kiek seniūnijų pateks į naują NŽŽ?

Iš viso yra atrinkta 220 seniūnijų. 161 seniūnija, kurias santykinai vadiname didelio nepalankumo vietovėmis, – su žemėmis iki 32 našumo balų. Į NŽŽ taip pat įtrauktos 59 seniūnijos, kurių žemių vidutinis našumo balas didesnis už 32, bet ne didesnis kaip 34 balai. Taigi, lyginant seniūnijų skaičių (dabartiniu metu į mažiau palankias ūkininkauti vietoves patenka 226 seniūnijos), sumažėjimas 6 seniūnijomis, tačiau tai yra kiekybinis pokytis, kuris neparodo kokybinių pokyčių, nes keitėsi ne tik seniūnijų skaičius, bet ir pačios seniūnijos – į paramos schemą pateko 52 naujos seniūnijos, kurios iki šiol neturėjo mažiau palankių ūkininkauti vietovių statuso.

-Kokį plotą užima naujosios seniūnijos ir kokį plotą seniūnijos, praradusios buvusį statusą?

Į paramos schemą ateinančių naujų seniūnijų žemės ūkio paskirties žemės plotas nėra didelis ir sudaro apie 140 tūkst. hektarų. Bet jose gyvenantiems žmonėms šie pokyčiai bus svarbūs. Ne mažiau svarbu ir tai, kad iš paramos schemos bus išbrauktos 69 seniūnijos, kurių žemės ūkio paskirties žemės plotas – per 500 tūkst. ha. Pastarosioms bus taikomas dvejų metų pereinamasis laikotarpis – iki 2019-ųjų pabaigos. Daug lems, kiek lėšų teks skirti 2018-aisiais paramai pagal NŽŽ. Jeigu lėšų bus, bus sprendžiama ir svarstomos galimybės arba dėl pereinamojo periodo trukmės ilginimo iki 2020-ųjų, arba dėl išmokų didinimo.