Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Kapų tvarkymo papročiai pamažu keičiasi. Šiuo metu Lietuvoje vyrauja kapo estetizavimas – perdėta puošyba. Paminklai mažėja, tampa vis įmantresnių formų. Gyvas gėles keičia plastikinės, didėja puošnios kapų žvakės. Naudojama ryški skalda, spalvotas mulčias, gludinti akmenys, dirbtinė veja, baltos plastikinės lentelės, žali vejos borteliai. Kapuose atsiranda vis daugiau beskonybės ir kičo.

Audronė Jurkštienė

Audronė Jurkštienė

Etnologai kelia prielaidą, kad mirties estetizavimas atsirado nustojus tikėti anapusiniu pasauliu. Kičas ir perdėta puošyba taip pat yra estetinio išsilavinimo stokos požymis. Nors žmogus grožį suvokia pirmiausia intuityviai, gilesnį grožio supratimą tenka lavinti. Perdėtoje kapų puošyboje, įmantriuose, Lietuvai iki šiol nebūdinguose šių dienų paminkluose galima įžvelgti meninio intelekto trūkumą. Etnologai sako, kad varžymasis kapų puošyboje simbolizuoja paprasto žmogaus norą pasiekti aukštesnę socialinę padėtį. Seniau atrodė, kad kuo didesnį akmenį pastatysi, tuo labiau pagerbsi mirusįjį. Dabar kartais iš mirusiojo amžino poilsio vietos daromas margas augalų darželis su lietuviškoms kapinėms iki šių dienų buvusiu nebūdingu įmantrių formų paminklu.

Stebėti ir daryti išvadas – puiki mokymosi priemonė. Patrauklūs pavyzdžiai, akivaizdžios klaidos puikiausiai moko ir padeda rasti sprendimus savarankiškai tvarkant artimųjų kapavietes. Tereikia žinoti kelias rekomendacijas, ir kapinių mados galbūt pasuks kita, ne margų darželių, keistų varžytuvių „kieno kapas gražesnis“ linkme. Juk kapinės – ramybės, rimties, sustojusio laiko ir atminties vieta.

Straipsnyje apžvelgsime ir panagrinėsime kapaviečių pavyzdžius, aptarsime teisingus ir klaidingus sprendimus.

Auksinės taisyklės

  1. Darni kompozicinė idėja, tarpusavyje derančios medžiagos, formos, spalvos.
  2. Mažas paminklas – nedideli augalai.
  3. Augalai paminklo neužstoja, auga kapavietės teritorijoje, neišplinta už jos ribų.
  4. Augalai parinkti pagal aplinkos sąlygas: apšvietimą ir dirvos drėgmės kiekį. Įvertintos priežiūros galimybės.
  5. Augalų kompozicija minimalistinė, nesudėtinga, deranti su paminklo dydžiu, formomis, spalvomis.
  6. Kuo mažiau augalų rūšių.
  7. Ryškios spalvos naudojamos saikingai – tik žydinčių augalų. Vyrauja ramios spalvos, augalų – žalia.

Dažnos klaidos

Paminklas sau, augalai sau – nėra bendros kompozicijos, vaizdo darnos.

Įmantrios, pernelyg išraiškingos formos.

Ryški skalda, mulčias.

Paviršiuje matomi žali vejos borteliai, baltos plastikinės lentos.

Perdėta puošyba, per daug augalų rūšių, per daug skirtingų spalvų.

Architektūrinė kapavietės dalis: paminklinis akmuo, kapo plokštė, tvorelė turi būti lyg meno kūrinys, kuriame suderintos formos, spalvos, proporcijos. Ieškant paminklinio akmens ir kapavietės apdailos,  geriau rinktis minimalizmą nei perdėtą puošybą. Kukli kapavietė daug geriau nei perkrauta.

Bendras kapavietės vaizdas gali būti harmoningas arba chaotiškas. Geriau, kai detalės viena kitą papildo, o  ne kiekviena yra atskirai graži.

Aplinka labai svarbi: kokie šalia paminklai pastatyti, kokie augalai auga. Kaimynystėje augantis masyvus augalas, didesnis paminklas nejučiomis įsiterpia į bendrą kapavietės vaizdą. Tenka derintis arba pagal galimybes maskuoti augalais.

Kapavietės elementų spalvos turi derėti. Visos žemę dengiančios medžiagos, skalda ar mulčias, taip pat augalai yra derinami prie paminklinio akmens. Nei skalda ar akmenukai, nei mulčias neturi būti ryškesni už paminklą ir augalus.

Augalai komponuojami laikantis kapavietės kompozicinio plano, kuris būna simetriškas arba asimetriškas. Jeigu paminklinis akmuo centre ir augalai išdėstomi simetriškai abipus paminklo, susidaro veidrodinė simetrija ir darni kompozicija. Kai paminklinis akmuo įkomponuotas šone, augalai išdėstomi asimetriškai.

Augalų kompozicija turi būti paprasta, minimalistinė. Atskiri augalai ir jais užpildytas plotas turi atitikti paminklo ir kapavietės proporcijas. Paminklas turi likti atviras, užrašai – perskaitomi.

Augalai turi augti kapavietės teritorijoje arba labai saikingai už jos ribų. Žali augalai harmoningai dera su kitomis spalvomis (ir augalų, ir medžiagų) ir labiausiai tinka kapinėms. Ryškiaspalviai sumedėję augalai naudojami saikingai (ypač ryškūs – raudonlapiai ir geltonlapiai). Žydintys augalai gali būti ryškių spalvų, gausiai žydintys, tačiau geriau sodinti vienspalves žydinčias gėles ar kelių (panašių ar kontrastingų) spalvų derinį.

Labai svarbus žydinčių ar kiliminių augalų kiekis. Vienarūšių augalų turi būti pakankamai. Retai pasodintos, ypač smulkios, gėlės atrodo labiau skurdžiai nei kukliai. Nedidelį kiekį gėlių reiktų sodinti tankiau, kad jos būtų susiglaudusios. Tankiai pasodintos gėlės savo lapija dengia žemę ir apsaugo ją nuo saulės spindulių, dirva lėčiau išdžiūsta.

Atvirą žemę geriau tvarkingai uždengti kiliminiais augalais arba mulčiu. Dengta žemė lėčiau džiūsta, mažiau želia nepageidaujamos žolės. Pasodintus augalinius ornamentus nuolat prižiūrėkite, suvienodinkite.

Renkantis augalus, vienodai svarbūs du aspektai: kapavietės architektūrinė kompozicija ir aplinkos sąlygos. Augalai turi atitikti paminklinio akmens, kitų detalių stilistiką. Jais papildomas bendras vaizdas. Geriau pasirinkti kelias augalų rūšis, derančias tarpusavyje, o ne sudėtingą kompoziciją iš daug skirtingų, savaip puošnių augalų.

Aplinkos sąlygos lemia, kaip augalai augs. Kapavietės būna saulėtos arba šešėliuotos. Atviroje, saulėtoje  vietoje, sausoje dirvoje pasodinus ūksmę ir drėgną dirvą mėgstančius augalus, jie skurs, ilgainiui žus. Medžių pavėsyje pasodinus šviesomėgius augalus, jie mažai žydės, bus reti, ištįsę. Tik pagal augimo sąlygas parinkti augalai sėkmingai auga ir būna dekoratyvūs.

Kapavietei želdinti tinka tik lėtai augantys, žemaūgiai sumedėję augalai.

Dažnai pasodintas labai gražus, greitai augantis kadagys ilgainiui praranda savo grožį, nes kasmet yra smarkiai apgenimas arba galingai išsidriekusiomis šakomis uždengia įėjimą ir pusę kaimyninės kapavietės. Metams bėgant prireikia rekonstruoti kapavietę ir šalinti peraugusius augalus.