LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Sodininkai ir daržininkai žino paprastą želdynų principą: augalai nemėgsta didelės sausros ir per daug drėgmės. Augalai turi gauti tiek vandens, kiek jo reikia. Tačiau orai tampa vis mažiau nuspėjami, vasarą dažniau susiduriame su stichinėmis sausromis, todėl net ir nedideliuose soduose ar kitose valdose laistymo įranga tapo būtinybe.
Atsodinti ar papildomai lieti?
Vasarą užslenkant karščio bangoms, augalai patiria didžiulį stresą. Vilniaus kolegijos „VikoFlora“ vadovas Tomas Čižokas pabrėžia, kad laistymo sistemos yra ne prabanga, o būtinybė. Jis įsitikinęs, kad net ir brangesnė laistymo sistema greitai atsiperka.
„Jeigu karštomis dienomis augalų neliesime papildomai, turėsime didesnį nuostolį nei būtume investavę į laistymo sistemą, nes augalai kainuoja beprotiškus pinigus. Jie greitai reaguoja į oro ir žemės drėgmę. Augalai – gyvi organizmai, jie žaibiškai reaguoja į aplinkos pokyčius, per kaitrą greitai pražūva. Reikia pagalvoti, ar geriau vieną kartą investuoti į laistymo sistemą, ar kasmet atsodinti augalus“, – tvirtina kraštovaizdžio architektas T.Čižokas.
Panašios nuomonės laikosi ir Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos (KMAIK) dėstytoja dr. Ingė Auželienė. Jos teigimu, jeigu nenorima investuoti į laistymo sistemą, būtina išlaikyti natūralias vejas arba rinktis atsparesnius vejų mišinius.
Sprendimas vejoms
Įsirengti veją I.Auželienė pataria pavasarį arba iš rudens. Pirmiausia reikėtų įsitikinti, kad būsite apsirūpinę pastoviu vandens tiekimu. Pasak jos, geriausia laistymo sistemą įsirengti kol dar neturime suvešėjusios vejos, kad jos stipriai neapgadintume pradėję kasimo darbus. Tačiau tai tikrai įmanoma padaryti ir vėliau. Šiuolaikinė technika leidžia iškasti visai nedideles tranšėjas.
„Didelėse sodybose svarbu įsivesti vandenį į įvairias vietas, kad būtų patogu palieti daug drėgmės reikalaujančias zonas, tokias kaip rožynai, gėlynai, daržas, sodas. Didesniems plotams patogu įsivesti kapiliarinę laistymo sistemą. Jei dažnai nebūname namuose, tuomet reikėtų rinktis automatinę sistemą. Jos davikliai patys reaguoja į drėgmės dirvoje kiekį, analizuoja iškritusių kritulių skaičių“, – pasakoja I.Auželienė.
Tiesa, automatinė arba pusiau automatinė sistema plačiausiai naudojama žolei arba vejai drėkinti. Laistant veją rankiniu būdu (laistytuvu) ne tik sugaištama labai daug laiko, bet ir vanduo paskirstomas netolygiai. Nustatyti vejos drėgmę ir vandens poreikį nėra paprasta. Todėl verta įrengti laistymo sistemas, kurios užtikrins vienodą viso ploto laistymą pageidaujamu metu. Taip pat išvykus nereikės rūpintis ir prašyti kitų žmonių pagalbos, nes veja bus laistoma net ir jums nesant namuose, o sugrįžę rasite žalią žolę, o ne saulės išdegintus plotus.
Lieti tik ryte arba vakare
T.Čižokas pabrėžia, kad dauguma augalų nemėgsta vandens liejimo iš viršaus, todėl tiek darže, tiek gėlyne labiau pasiteisina lašelinė laistymo sistema. „Drėgmės reikia ne lapams, o šaknims. Daug kas pamiršta, kad daržus, gėlynus ar veją geriausia lieti anksti ryte arba vėlai vakare. Jokiu būdu neliekite augalų per pietus, pliskinant saulei, nes saulės spinduliai per vandens lašą nudegins augalus. Nors lašeliai ant lapų atrodo visiškai nekaltai, nepamirškite, kad karštą dieną jie veikia kaip didinamieji stiklai, augalo paviršius greitai nudega“, –įspėja pašnekovas.
Ankstyvą pavasarį arba jau vėlyvą vasarą ir rudenį, kai vakarais temperatūros stulpelis krinta žemyn, augalus geriau lieti ankstų rytą. Taip į dirvą patekęs vanduo įšils.
I.Auželienė pataria iš viršaus nelieti ir tankiai sužėlusių gėlynų, nes juose gali užsilaikyti drėgmė, pradėti pūti augalai.
Lieti iš gręžinio ar ne?
Kaimuose nereta sodyba džiaugiasi turėdama nuosavą gręžinį, iš kurio be vargo galima lieti didesnius daržus, sodus. Tačiau I.Auželienė primena: norint, kad augalai patirtų kuo mažiau streso, vandenį būtina įleisti į didesnę talpą, kad sušiltų.
„Vanduo turi būti šiltas. Jame nusistovi tam tikros medžiagos, pavyzdžiui, geležis. Jos perteklius augalams labai nepatinka. Taip pat jeigu į laistymo sistemą pateks vanduo iš gręžinio, būtinai atkreipkite dėmesį į filtravimo sistemą. Jei bus per daug kalcio ar geležies, ilgainiui užsikimš purkštukai. Laistymo sistema gali užsikišti mechaniškai liejant iš kūdros ar tvenkinio, todėl būtinai apgalvokite, kokią filtravimo sistemą naudosite“, – teigia ekspertė.
Augalų mėgstamiausia liejimo sistema
Kraštovaizdžio architekto pastebėjimu, tiek gėlynuose, tiek daržuose labiausiai pasiteisino lašelinė drėkinimo sistema. Daržus liejant paprasčiausiu laistytuvu, augalai gauna skirtingą kiekį, o kai kada ir nepakankamai vandens, nes jis nuteka ne ten, kur mes norėtume – ant takų, tuščio dirvožemio. Lašinis (kitaip – kapiliarinis) drėkinimas tinka visiems augalams, ypač tiems, kurie netoleruoja laistymo iš viršaus. Tokia sistema itin veiksminga auginant pomidorus šiltnamiuose, nes taip vanduo neužtykšta ant lapų, mažėja rizika, kad juos užpuls ligos.
„Karštą dieną augalų jokiu būdu negalime lieti iš viršaus, o štai turėdami kapiliarinę sistemą į paros metą galime visai neatsižvelgti, nes vanduo patenka tiesiai ten, kur reikia – ant šaknų. Nereikia baimintis, kad saulė nudegins lapelius“, – kapiliarinės laistymo sistemos privalumus pastebi pašnekovė.
Tokia augalų laistymo sistema taupo vandenį, nes laistomos tik augalų šaknys. Priešingai nei liejant laistytuvu ar purkštukais, vanduo nenuteka, taip išvengiama perteklinio vandens darže ar šiltnamyje, būna švariau ir auga mažiau piktžolių, nes aplink esanti žemė lieka sausa.
Svarbu ne lieti, o reguliariai pjauti
Natūralios kiemo pievelės taip pat kenčia nuo sausros, tačiau jų papildomai lieti nereikėtų. Dr. I.Auželienės teigimu, natūraliai susiformavusios pievelės atsparesnės, tad papildomas drėkinimas nebūtinas.
„Tvyrant karščiams natūralios pievos, žinoma, kenčia, tačiau svarbiausias ne papildomas laistymas, o reguliarus jos pjovimas. Pjauti reikia viršūnėles, jokiu būdu neskuskite žolės palei žemę, nes tokiu atveju išdegs jos šaknynas. Taigi, jeigu žolę pjausime itin trumpai, bet ją gausiai girdysime vandeniu, efekto vis tiek neturėsime. Matysime išplikusius plotus, o jiems atsistatyti reikės nemažai laiko“, – pabrėžia ir T.Čižokas.
Nepamiršti uogakrūmių
Įsirengus automatinę laistymo sistemą, skirtingoms sklypo zonoms (sodui, daržui, vejai) galima parinkti ir individualų drėkinimo rėžimą. T.Čižokas primena, kad vasarą nepamirštume uogakrūmių, ypač jų žydėjimo ir uogų mezgimo metu. „Serbentams, agrastams ir kitiems uogakrūmiams per sausras būtinas papildomas laistymas. Juk didelę uogų dalį sudaro vanduo. Per sausras pastebėsite, kad jei krūmai negaus reikalingo kiekio vandens, uogos bus smulkios. Šiuo metu tai ypač aktualu kalbant apie šilauoges. Jos kaip tik dabar baigė žydėti, ima formuoti uogas. Taigi, kuo daugiau drėgmės, tuo didesnės uogos. Aš savo šilauoges lieju taip: karštą dieną vakare palieju apie 10 l vandens vienam krūmui, po dviejų dienų vėl pagirdau“, – savo patirtimi dalijasi pašnekovas.
Gyvatvorės – ar būtina lieti?
Arba: Ar būtina lieti gyvatvores?
Sausra – didžiulis išbandymas ir gyvatvorėms. Jas, kaip ir visus kitus želdinius, vasarą būtina laistyti, ypač jaunus, kelerių metų sodinukus, kurių šaknų sistema dar nėra plačiai išsivysčiusi. „Įsivaizduokite iš 2–3 l vazono išsodintas tujas. Jų šaknų sistema dar visai menka, tad jeigu jos negaus drėgmės, visas augalas pradės džiūti, galop jo neteksime“, – nepamiršti drėkinimo ir sode ragina Vilniaus kolegijos „VikoFlora“ vadovas T.Čižokas.
I.Auželienė priduria, kad jei gyvatvorė pasodinta lengvuose smėlžemiuose, nepaisant jos amžiaus, ją būtina lieti. Tik tokiu atveju galėsime džiaugtis žalia ir stipria laja.
Nekartoti klaidos
Norint natūraliai palaikyti drėgmę darže ar gėlyne, KMAIK mokslininkė pataria nepamiršti seniai išbandyto metodo – mulčiavimo. Galima dėti ne tik nupjautą žolę, bet ir pušų žievės, maumedžio ar grikių lukštų mulčią. „Tik čia nereikia daryti dažnai pasitaikančios klaidos. Po mulčiu sodininkai pamėgo kloti agrotekstilę, kuri sulaiko drėgmę. Nepamirškite, kad ji lengvai praleidžia vandenį į dirvą, bet sunkiai iš jos išleidžia, todėl turime problemą ne su drėgmės trūkumu, o su jos pertekliumi“, – nekartoti dažnai pasitaikančių klaidų pataria I.Auželienė.
