Krakių seniūnijos Milvydų kaime gyvenantys ūkininkai Jonas ir Angelė Jagminai stebina visus savo požiūriu į ūkininkavimą, prekybą ir žmones. / Dimitrijus KUPRIJANOVAS

Nedideliame Kėdainių rajono Krakių seniūnijos Milvydų kaime gyvenantys ūkininkai Jonas ir Angelė Jagminai stebina visus savo požiūriu į ūkininkavimą, prekybą ir žmones. Senjorų pora sugalvojo pakelėje prekiauti savo užaugintomis daržovėmis. Visi norintys nusipirkti daržovių turi nurodytą pinigėlių sumą įdėti į pašto dėžutę. Ūkininkai sako, kad lietuviai labai sąžiningi žmonės – ką pasiima, už tą ir sumoka. Senjorams ūkininkavimas ir prekyba yra ne tik būdas prisidėti prie pensijos, bet ir langas į pasaulį.

Atvyko iš Radviliškio

Ponia Angelė su vyru Jonu į Kėdainių rajoną atvyko iš kaimyninio Radviliškio, kur gyveno visą gyvenimą. Jonas dirbo automobilistu, o Angelė finansininke savivaldybėje.

„Atvažiavome į mano vyro gimtinę. Atvykome, kuomet išėjome į pensiją – prieš dešimtmetį. Čia grynas oras, gamta, ramybė. Mums, senjorams, tik to ir reikia – ramybės. Čia mums labai gera ir tikrai nieko netrūksta, o jei ko pritrūksta, nesunku nuvažiuoti į Krakes ar Kėdainius. Jie juk čia pat“, –  šypsosi ponia Angelė aprodydama išpuoselėtą sodybą.

Gražiai gyvenantys ir besitvarkantys Jagminai visuomet užsiaugindavo daugybę daržovių. / D. Kuprijanovo nuotr.

Gražiai gyvenantys ir besitvarkantys Jagminai visuomet užsiaugindavo daugybę daržovių. / D. Kuprijanovo nuotr.

Susitvarkė sodybą

Nors Milvydų kaime stovėjusi sodyba niekad nebuvo apleista, tačiau senjorų pora ją sutvarkė taip, kad sodyba buvo nominuota tapti gražiausiai tvarkoma sodyba Krakių seniūnijoje.

„Mums patinka ir gėlytes auginti. Patinka gražiai tvarkytis. Štai ir sugalvojau milžiniškus krepšius kieme iš kankorėžių padaryti, vyras akmenų privežė. Iš akmenų vazonus sulipdėme. Įvairių senovinių rakandų radome, juos pastatėme kieme, kad gražiau būtų. Gražinamės, tvarkomės. Mums tai atrodo įprasti dalykai, kokie turėtų būti pas kiekvieną gerą šeimininką kieme“, –  pasakoja senjora.

Sugalvojo versliuką

Gražiai gyvenantys ir besitvarkantys Jagminai visuomet užsiaugindavo daugybę daržovių, kurias ir vaikams dalindavo, ir vis tiek dar likdavo. Senjorai sumąstė sodyboje, šalia pagrindinio kelio, įrengti daržovių turgelį, kuriame žmonės galėtų įsigyti šviežių, ekologiškų, kaimiškų daržovių.

„Turime visko: pomidorų, agurkų, paprikų, pipirų, kopūstų, cukinijų ir kitų gėrybių. Nusprendėme su kitais pasidalinti tuo, ką užauginame. Tuomet ir mums bus gerai, ir žmonėms, kurie neturi laiko užsiauginti. Ir mes prie pensijų savo prisidėsime šiek tiek“, – dėsto senjorai.

Pasitiki žmonėmis 

„Kadangi visą laiką sėdėti šalikelėje mums nesinorėjo, o ir laiko tam būtų buvę labai gaila, mes nusprendėme, kad pasitikėsime savo pirkėjais. Ant daržovių užrašėme kilogramo ar vieneto kainą, taip pat parašėme, kad pasiėmus prekes, pinigus reikia mesti į pašto dėžutę. Ir ką jūs galvojate? Žmonės labai sąžiningi – pirko ir metė pinigėlius dėžutėn. Labai sąžiningai tai darė. Iš pradžių gal buvo kiek nedrąsu, žvalgydavosi, dairydavosi, bet tai su vienu, tai su kitu pakalbėjus, žmonės įsidrąsino, jiems ši idėja taip pat labai patiko“, – dėsto ponas Jonas.

Nors Milvydų kaime stovėjusi sodyba niekad nebuvo apleista, tačiau senjorų pora ją taip sutvarkė, kad sodyba buvo nominuota tapti gražiausiai tvarkoma sodyba Krakių seniūnijoje. / D. Kuprijanovo nuotr.

Nors Milvydų kaime stovėjusi sodyba niekad nebuvo apleista, tačiau senjorų pora ją taip sutvarkė, kad sodyba buvo nominuota tapti gražiausiai tvarkoma sodyba Krakių seniūnijoje. / D. Kuprijanovo nuotr.

Atvežė 20 centų

Per visą prekybos laiką senjorai ant rankų pirštų gali suskaičiuoti atvejus, kuomet paimtų prekių skaičius neatitiko piniginės išraiškos pašto dėžutėje.

„Buvo vieną kartą, kad moteris iš Pajieslio 20 centų po metų atvežė. Sakė, kad labai retai pro mus važiuoja. Buvo vieną kartą moliūgas ir dingęs. Bala nematė… Šiaip tikrai žavimės žmonių sąžiningumu, garbingumu. Pavogti tikrai nebūtų sunku, bet jie taip nesielgia. Sąžiningi lietuviai žmonės yra, tikrai sąžiningi“, – pažymėjo senjoras.

Nuo 2012 metų

Ir taip senjorų Jagminų šeimos turgelis Krakių miestelio pašonėje veikia jau nuo 2012 metų. Žmonės iš lūpų į lūpas perduoda žinią, jog čia galima įsigyti įvairiausių kaimiškų daržovių.

„Vakuojam agurkus, rauginam kopūstus. Jau dabar žmonės klausinėja, kada gi bus tų kopūstų galima įsigyti. O aš atsakau, kad jau netrukus. Mūsų nuolatinis pirkėjas – Gudžiūnų seniūnas Regimantas Valiauskas. Jis dažnai lanko mus, turime ir kitų pirkėjų, kurie mūsų nepamiršta. Žmonės čia atvažiuoja paragauti tikro kaimiško skonio, žemėje, o ne trąšose auginto agurko, pomidoro, kopūsto“, – aiškina senjorai.

Langas į pasaulį

Senjorus aplanko pirkėjai ne tik iš Krakių, bet ir iš kitų Kėdainių rajono kaimų ir kaimelių, Lietuvos miestų ir miestelių.

„Iš tiesų per tą turgelį susipažinome su daugybe žmonių. Bendraujame ir su vienais, ir su kitais. Yra tokių, su kuriais tapome labai gerais draugais. Atvyksta pas mus net pasisvečiuoti. Mes įsitikinę –kaip tu bendrausi su žmogumi, taip jis bendraus su tavimi. Už gerą reikia atsilyginti geru. Juk daug tokių patarlių yra, tereikia jomis vadovautis ir gyvenimas bus gražus“, – įsitikinusi ūkininkų pora.

Nelinkę dejuoti

Angelė ir Jonas sako, kad gyvenimas yra geras. Visą gyvenimą dirbo, kad susikurtų padorią senatvę. O ir senatvėje žmonės nenuleidžia rankų – įkūrę nedidelį turgelį, taip prisiduria prie pensijos.

„Mes ir į užsienį išvažiuojame. Ir paatostogaujame. Susitaupome pinigėlių ir važiuojame. Dirbti reikia, o ne verkti. Jei verksi, niekas į rankas nieko neįdės. Lengviausia yra prašyti ir laukti, tačiau reikia pačiam ieškoti, stengtis, dirbti. Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į gyvenimą. Mes ir savo vaikus mokėme, kad reikia stengtis, norėti, daryti ir gauti, o ne tikėtis ir prašyti“, –  dėsto ponas Jonas ir susimąstęs atsidūsta.

Dirbti, dirbti, dirbti

Paklausus senjorų, koks yra tas rankas į laimingą gyvenimą, žmonės net negalvoję atšauna – darbas.

„Juk nuo seno sakydavo, kad darbas žmogų puošia. Tik ar šiuolaikiniam žmogui darbas yra vertybė? Kažin… Pažiūrėkit, atvažiuoja dabar darbdaviai su autobusais darbininkų paimti iki pat namų, bet šie vis tiek nenori dirbti. Liūdna, kad taip yra. Gerai, kad ne visi žmonės tokie. Mes nuo jaunystės vertinome darbą, mokėme vertinti darbą savo vaikus, ir dabar vertiname darbą, nes niekas kitas už mus nieko nepadarys. Dirbsi ir turėsi, nedirbsi ir nieko neturėsi. Paprasta tiesa“, – paaiškina senjorai.