Nurėžti arba „pastumti“ į prastesnę žemę ne vienas, bet keturi ar penki sklypai.

Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) prie Žemės ūkio ministerijos Prienų ir Birštono žemėtvarkos skyriaus padarytas klaidas (apie tai „Valstiečių laikraštis“ rašė 2019 m. rugsėjo 21 d. str. „Žemėtvarkininkai paliko sodybą be privažiavimo kelio“) taiso pats NŽT direktorius Laimonas Čiakas. Nepavydėtiną palikimą iš nuteistos dėl piktnaudžiavimo siekiant nuslėpti girtumą Daivos Gineikaitės gavęs dabartinis NŽT vadovas bando atkurti gerą šios institucijos įvaizdį. Ar pavyks? Teismuose nagrinėjama per tūkstantį piliečių skundų dėl šios tarnybos, taip pat ir dėl Prienų ir Birštono žemėtvarkos skyriaus, veiklos.

Kaip į kankinimo kamerą

Kaip jau rašėme, Mindaugas ir Daiva Eitučiai bei jų du nepilnamečiai vaikai dėl NŽT Prienų ir Birštono žemėtvarkos skyriaus veiklos buvo praradę galimybę keliu patekti į savo sodybą Veiverių seniūnijoje. Priminsime, kad M.Eitutis išsaugojo buvusios skyriaus vedėjos Dalės Gulijevos pasirašytą planą, kuriame pažymėtas į sodybą vedantis kelias. Po kontroliuojančių valstybės institucijų tyrimų minėta vedėja buvo priversta palikti savo darbo vietą, o ją pakeitusi naujoji nesužibėjo aktyvumu spręsdama pradėtus, tačiau nebaigtus buvusios vedėjos darbus. M.Eitutis pasakojo, kad į Prienų ir Birštono žemėtvarkos skyrių važiuodavęs kaip į kankinimo kamerą.

„Čia mane pasitikdavo susiraukę, pikti tarnautojai. Susidariau įspūdį, kad ne jie, o aš esu kaltas – trukdau juos be svarbaus reikalo. Jiems gal ir nesvarbi buvo mano problema, bet man ji – pati svarbiausia, nes kaip gyventi, kai negali privažiuoti iki savo namų?“ – dalijosi prisiminimais M.Eitutis.

Kai žmogus prarado paskutines viltis, kad žemėtvarkininkai ištaisys savo padarytas klaidas, pagalbos kreipėsi į Žemės ūkio rūmus (ŽŪR) bei „Valstiečių laikraštį“. Tada minėto skyriaus vedėja Vilma Aleknavičienė pabėrė Mindaugui naujų priekaištų.

„Apstulbau, kai skyriaus vedėja manęs paklausė, kur aš buvau anksčiau. Tai aš galėjau paklausti: „O kur ji ir jos pavaldiniai buvo iki tol? Kodėl jie ignoruodavo mano prašymus, kodėl negirdėjo mano klausimų?“ – stebėjosi M.Eitutis.

Žemėtvarkininkai Eitučių sodybą paliko be privažiavimo kelio, o R.Tamošiūnienės sklypą „pastūmė“ be jos žinios.

Žemėtvarkininkai Eitučių sodybą paliko be privažiavimo kelio, o R.Tamošiūnienės sklypą „pastūmė“ be jos žinios.

Į svečius atvyko direktorius

Spalio pabaigoje į svečius pas M.Eitutį atvyko pats NŽT vadovas Laimonas Čiakas. Direktorius iki sodybos klampojo beveik kilometrą.

„Pristačiau M.Eitučiui galimus sprendimo variantus. Labai gerai, kad pas jį bebūnant pasisekė susitikti ir su vienu iš kaimyninių sklypų savininkų, kurio valdoma žeme Eitučiai anksčiau patekdavo į savo namus“, – aiškino L.Čiakas.

Turime pataisyti direktorių, kad Eitučiai į savo sodybą tokiu būdu patekdavo tol, kol tas ūkininkas nesuarė savo nuomojamo sklypo. Kitas reikalas, kad šis ūkininkas turėjo teisę tai padaryti. Tai ne ūkininko, bet Prienų ir Birštono žemėtvarkos skyriaus vedėjos klaida, nes ne ūkininkas, o ji ar jos pavaldiniai užmiršo ar dėl kokios nors kitos priežasties nepanorėjo nustatyti servituto.

Išskirtinis NŽT direktoriaus vizitas Eitučių sodyboje užtruko kelias valandas. Koks šio apsilankymo sodyboje rezultatas?

„Kol vyksta teismo procesas, ūkininkas Petras Jaloveckas leido M.Eitučiui važiuoti buvusiu keliu. Pasibaigus teismo procesui, dėl servituto reikės tartis su privačių sklypų savininkais. Gal atsiras laisvas plotas keliui įrengti?“ – sakė L.Čiakas.

Pastūmė penkis sklypus

Susidomėjome, apie kokį teismo procesą kalba NŽT direktorius, juk M.Eitutis dar nesikreipė į teismą, nors ir galėjo tai padaryti. Paaiškėjo, kad Prienų ir Birštono žemėtvarkos skyrius įklimpo ne tik dėl to, kad neliko kelio į Eitučių sodybą. Kas dar nutiko? Kaip sakoma, kuo giliau eini į mišką, tuo daugiau sutinki medžių. Konkrečiau mums papasakojo Veiveriuose gyvenanti Ramutė Tamošiūnienė.

„Šių metų pavasarį vieną dieną nuvykau prie savo 98 arų sklypo, žiūriu ir savo akimis netikiu – neliko ne tik buvusio keliuko, bet ir nurėžta 3–4 metrai (apie 10 arų) mano sklypo“, – prisimena R.Tamošiūnienė.

Moteris, žinoma, netylėjo. Ji susirado žemę suarusį ūkininką ir paklausė, kodėl jis taip padarė. „Jis atsakė man, kad tai padaryta leidus V.Aleknavičienei“,– pasakojo R.Tamošiūnienė.

Kodėl skyriaus vedėja svetimame sklype elgiasi kaip savo valdose? O gal ji visame Prienų rajone jaučiasi tarsi savo kunigaikštystėje? Ilgametis Prienų savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas ir jo pavaduotoja Loreta Jakinevičienė, deja, tik skėsčioja rankomis, esą jie nieko negalintys padaryti. Tai toks ir meras. Pabandytų Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas Vytas Daubaras rodyti ragus – Kauno rajono meras Valerijus Makūnas labai greitai jį pastatytų į kampą.

„Man niekas nieko nepranešė, niekas su manimi nesitarė, jokių dokumentų aš nepasirašiau. Raštu kreipiausi į V.Aleknavičienę, tačiau jokio atsakymo nesulaukiau. Paskui raštu kreipiausi į NŽT direktorių, tačiau irgi atsakymo nesulaukiau. Dar kartą raštą nusiunčiau rugsėjo 28 d. Tyla“, – tikino R.Tamošiūnienė ir rodė sklypo nuosavybę patvirtinančius Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko dokumentus.

Taip nurėžti arba „pastumti“ į prastesnę žemę ne vienas, bet keturi ar penki sklypai. Būtent dėl tokio sklypų „stumdymo“ dabar NŽT su šiais sklypų savininkais ir aiškinasi teisme.

Pasistengė suklysti

Kadangi mes, žurnalistai, gal neišmanome apie kai kuriuos žemėtvarkos niuansus, susiradome kompetentingą specialistą, kuris pasidomėjo šia istorija ir mums pateikė savo versiją. Prienų ir kaimyniniuose rajonuose geodezinius matavimus atliekantis Naglis Raudonius (pavardė ir vardas pakeisti) taip pakomentavo susidariusią padėtį.

„Sklypų savininkai man parodė dokumentus, sklypų abrisus (preliminariuosius planus). Keistoka padėtis. Retai, bet pasitaiko atvejų, kai du kaimynai netikėtai sužino, kad tarp jų atsirado trečias, bet kad pastumtų tiek daug sklypų…“ – stebėjosi N.Raudonius.

Gal Prienų rajone taip atliekama vadinamoji sklypų konsolidacija?

„Net jeigu būtų tokia priežastis, tai pirmiausia Žemėtvarkos skyrius privalo kreiptis į kaimyninių sklypų savininkus. Jie turi raštu patvirtinti, kad neprieštarauja tokiems sklypų „stumdymams“, – sakė matininkas.

Priminsime, kad vadinamasis abrisas yra sudaromas ne kabinete, o konkrečioje vietoje ir dalyvaujant sklypų savininkams. Kai jie pasirašo, tada sukalami riboženkliai.

Gal žemėtvarkininkai suklydo? Ar dažnai nutinka, kad žemėtvarkininkai „užmiršta“ numatyti servitutą?

„Gal ir suklydo, tačiau šiuo atveju planuose nurodyti vadinamieji pririšimai labai aiškūs, juk yra namų valdos riboženklis ir valdos riba, dėl kurios kilo konfliktas“, – aiškino N.Raudonius.

Taigi norint netyčia suklysti reikėjo labai pasistengti. Priminsime, kad mūsų nagrinėjamu atveju prieš ūkininkui išnuomojant valstybinę žemę buvo galima kelti tokį reikalavimą – sklypą iš valstybės gali išsinuomoti tik su sąlyga, kad bus numatytas servitutas. Jeigu nesutinki, atsiras kitas pretendentas, kuris sutiks su tokia sąlyga.

Specifinis rajonas ar skyrius?

R.Tamošiūnienė, kito sklypo savininkas Mindaugas Periokas ir dar trys kitų sklypų savininkai, kaip gretimų sklypų naudotojai, turėjo teisę pretenduoti išsinuomoti dalį valstybinės žemės, kuri kažkodėl atiteko V.Aleknavičienės pasirinktam ūkininkui P.Jaloveckui. Tebūnie nepasirinktam, tebūnie tiesiog reikiamu laiku reikiamoje vietoje atsidūrusiam. Kodėl taip nutiko, gal mums paaiškins NŽT direktorius?

„Kol kas negaliu komentuoti. Manau, teismas nuspręs, kas kur pastumta teisėtai, o kur – neteisėtai. Tiesą sakant, nežinau, kas ir kodėl pakoregavo sklypus. Tikiuosi, kad teismas viską sustatys į savo vietas“, – vylėsi L.Čiakas.

Kodėl tiek daug konfliktų kyla būtent Prienų rajone, kodėl jis ryškiai išsiskiria iš kitų šalies rajonų? Gal tai ir skyriaus vedėjos kaltė?

„Neteisinu šio skyriaus, tai – specifinis rajonas, tačiau nesinori daryti skubotų išvadų, nes yra daug niuansų – ūkininkai šiame rajone tarpusavyje pykstasi ir į tuos ginčus įtraukia žemėtvarkininkus. Dėl vedėjos bendravimo su žmonėmis kultūros galiu tiek pasakyti – reikalauju, kad ji su žmonėmis bendrautų mandagiai, tačiau, matyt, kartais nesusilaiko“, – sakė L.Čiakas.

Ar dažnai išeities NŽT tenka ieškoti teismuose?

„Kaip ieškovai, kaip atsakovai, kaip tretieji asmenys NŽT atstovai dalyvauja apie 1 760 bylų teismuose. Vidutiniškai pralaimime 12–15 proc. bylų. Pralaimėjus kartais tenka nuostolius išieškoti iš suklydusių savo darbuotojų“, – teigė L.Čiakas.

Lauksime teismo sprendimo

Šioje istorijoje dar negalime padėti taško. Dabartinis susitarimas yra laikinas ir bet kada gali būti nutrauktas. Palauksime teismo sprendimo ir stebėsime, kaip NŽT taisys savo klaidą. Gyvename XXI amžiuje, civilizuotoje, teisinėje valstybėje, todėl į kiekvieną teisiškai įregistruotą sodybą turi vesti kelias, kuriuo joje gyvenančią šeimą galėtų laiku pasiekti greitoji medicinos pagalba, policija, ugniagesiai, galiausiai kelią, kuriuo į savo namus iš mokyklos galėtų sugrįžti nepilnamečiai vaikai.

Kokią galime padaryti išvadą iš šios istorijos? Ją padarė Žemės ūkio rūmų direktorius Sigitas Dimaitis.

„Taip jau nutiko, kad šįmet žemėtvarkininkams ne kartą teko patarti atidžiau įsigilinti į institucijos, kurioje jie dirba, pavadinimą. Pakartosiu dar kartą. Jūs dirbate Nacionalinėje žemės tarnyboje. Tarnyboje! Tai ir tarnaukite žmonėms. Padarėte klaidą, tai ištaisykite ją. Nedelskite. Visi suprantame, kad žemės reforma buvo vykdoma „kreivai“, tačiau tai – praeitis, kurios jau nepakeisi. Dabar reikia nors ją baigti kaip įmanoma teisingiau, nes priimami sprendimai daugeliui žmonių gali virsti jų gyvenimo drama. Deja, dabar surastas tik laikinas sprendimas. Laikinas! Akivaizdu, kad reikės ieškoti galutinio sprendimo“, – teigė jis.