Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kopūstinių daržovių veislės turi savų ypatumų

Kopūstinės daržovės – vienos iš seniausių ir plačiausiai paplitusių europietiškos kilmės daržovių. Palyginti su kitomis, jos lengvai prisitaiko prie vietos sąlygų, pakankamai gerai dera įvairiose klimato zonose.

Giminingos rūšys

Visos kopūstų rūšys yra giminingos ir mažai skiriasi viena nuo kitos savo chemine sudėtimi, botaninėmis ir biologinėmis savybėmis, tačiau turi skirtingus vegetatyvinius bei produktyviuosius organus. Kopūstinės daržovės skirstomos į tokias grupes: gūžiniai kopūstai (jie dar skirstomi į raudongūžius, baltagūžius ir savojinius), briuseliniai kopūstai, žiediniai kopūstai, brokoliai, lapiniai kopūstai, kininiai kopūstai, pekininiai kopūstai, ropiniai kopūstai.

Raudongūžiai ir briuseliniai kopūstai labiau paplitę Europoje ir Šiaurės Amerikoje, žiediniai ir baltagūžiai – po visą pasaulį. Savojinių kopūstų daugiausia auginama Vakarų ir Pietų Europoje. Šie kopūstai kilę iš Prancūzijos, žinomi nuo XVI amžiaus. Tuomet savojiniai kopūstai nesukdavo galvučių, o tik užaugindavo purius garbanotus ir pūslėtus lapus. Dabar jie tapo šiek tiek panašūs į baltagūžius, tik jų lapai gofruoti, susiraukšlėję. Jų konsistencija šiek tiek kitokia, švelnesnis skonis. Iš savojinių kopūstų gaminamos puikios šviežios salotos, taip pat jie vartojami pyragų įdarams, balandėliams gaminti. Šiuose kopūstuose yra mažai ląstelienos, tačiau jie – baltymų čempionai. Be to, turi ypatingų medžiagų, stimuliuojančių organizmo augimą, todėl labai naudingi vaikams ir paaugliams.

Baltagūžiai kopūstai

Lietuvoje labiausiai paplitę baltagūžiai kopūstai. Sandėliuoti tinka sveiki, nepažeisti, savo fiziologines savybes atitinkantys kopūstai. Ant jų reikia palikti 3–6 dengiamuosius lapus. Lengvus, nepriglundančius lapus būtina nuimti, nes jie trukdys judėti orui. Ventiliacija reikalinga, kad kopūstuose būtų palaikoma atitinkama temperatūra ir drėgmė. Ankstyvieji kopūstai gali būti laikomi 3–6 savaites, o vėlyvieji – iki 9 mėnesių. Vėlyvųjų kopūstų sandėliavimo temperatūra – 0,5 °C. Esant aukštesnei temperatūrai, trumpėja sandėliavimo laikas. Kopūstai jautrūs etilenui, todėl reikalinga ventiliacija šioms dujoms sumažinti. Optimali kopūstų laikymo temperatūra – 0 °C, minimali – -0,6–0,9 °C, maksimali – 2 °C. Optimali drėgmė – 95 proc., ventiliacija laikant konteineriuose – 60 kub. m per val. Baltagūžiai kopūstai labai naudingos daržovės. Jose gausu vitamino C, ypač viduriniuose lapuose, taip pat daug B grupės vitaminų, kurie palankiai veikia nervų ir imuninę sistemas, dalyvauja metabolizmo procesuose, padėdami išlaikyti sveiką odą ir raumenų tonusą, skatina ląstelių augimą ir dalijimąsi. Baltagūžiuose yra nemažai vitamino B5 (pantoteno rūgšties, vitamino PP). Tai antioksidantas, dalyvaujantis baltymų, angliavandenių ir riebalų skaidymo procese. Pantoteno rūgštis svarbi augimui, dauginimuisi, dalyvauja hemoglobino ir hormonų sintezėje, mažina blogojo cholesterolio kiekį kraujyje, dalyvauja organizmo detoksikacijoje, skatina žaizdų gijimą. Palyginti su kitomis kopūstų rūšimis, gūžiniuose labai daug natrio ir geležies, jie mažiausiai kaloringi (100 g – 27 kcal, o raugintų kopūstų – perpus mažiau).

Briuseliniai kopūstai

Briuseliniais kopūstais vadinami ypatingos kopūstų rūšies šoniniai ūgliai. Gūželės yra tamsiai žalios spalvos, graikinio riešuto dydžio. Pagrindinis šių kopūstų turtas – kalis. Šios daržovės skoniu bei maisto medžiagų sudėtimi panašios į baltuosius gūžinius kopūstus. Tačiau, skirtingai nei baltieji gūžiniai kopūstai, kuriuos galima valgyti ir žalius, ir troškintus arba virtus, briuseliniai skanūs tik virti, o charakteringą skonį jie įgyja tik užšaldžius gūželes. Briuselinių kopūstų, palyginti su kitomis kopūstinėmis daržovėmis, auginama nedaug. Gūželės daugiausia naudojamos perdirbimo pramonėje – užšaldyti. Briuselinių kopūstų gūželes geriausiai nuskinti tuomet, kai jos būna vidutiniškai apie 1 cm dydžio. Geriausių rezultatų pasiekiama atsargiai nulaužiant augimo kūgelį. Derlius gali siekti 22 tonas iš hektaro. Briuseliniai kopūstai gana gerai ištveria šalčius, o derliaus ėmimas rudenį gali trukti ilgiau nei baltųjų gūžinių. Jei šie kopūstai skirti laikyti, geriausia nupjauti visą augalą. Pašalinus viršūnes ir lapus, briuseliniai kopūstai gerai laikosi esant -1°C temperatūrai. Kopūstai laikomi sustatyti dėžėse arba vienas šalia kito 10–15 cm smėlio sluoksnyje 1–1,2 m juostomis. Briuseliniai kopūstai gerai laikosi sandėliuose-šaldytuvuose, kuriuose palaikoma 0–0,5 °C oro temperatūra ir 85–95 proc. santykinis oro drėgnis.

Briuseliniai kopūstai skanūs tik virti, o charakteringą skonį jie įgyja tik užšaldžius gūželes.

Lapiniai kopūstai

Vakarų ir Šiaurės Europoje lapiniai kopūstai (dar vadinami kalė) yra populiarios žieminės daržovės. Pas mus dažniau juos gali išvysti sėklų kataloguose nei darže, nors turi dvigubai daugiau ląstelienos, baltymų negu baltagūžiai kopūstai. Lapiniai kopūstai skiriasi nuo kitų tuo, kad lapuose yra daug sausųjų medžiagų (vidutiniškai 17,3 proc.), baltymų (3,86 proc.), mineralinių medžiagų (1,57 proc.), karoteno, daug cukraus, įvairių vitaminų. Užsienyje lapiniai kopūstai dažniausiai vartojami virti, o Lietuvoje jie naudojami tik stalui ir patiekalams papuošti. Juos taip pat galima naudoti salotoms, garnyrams, virti, troškinti arba užšaldyti. Šie kopūstai turi daug privalumų, palyginti su kitais kopūstais, t. y. nebijo netikėtų šalnų ir neilgų šalčių (iki -10 °C). Derlių geriausiai imti po šalnų, nes tuomet pranyksta lapuose esantis kartus prieskonis.

 

Audronė Žebrauskienė

Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto docentė

Rekomenduojami video