Kun. Egidijus Vijeikis: „Grįžti į tą patį dekanatą – ir privalumas, ir atsakomybė.“ RIMANTO BIKULČIAUS nuotr.

Šią vasarą Kamajų Šv. Kazimiero parapijos klebonu ir Salų Šv. Kryžiaus bei Duokiškio Šv. Onos parapijų administratoriumi paskirtas 48 metų kun. Egidijus Vijeikis, prieš tai kunigavęs Salako (Zarasų r.), Švedriškės (Ignalinos r.) ir Daunorių (Utenos r.) parapijose. Nedera sakyti, kad Rokiškio kraštas šiam dvasininkui naujas ir nepažįstamas, nes iš jo išvyko prieš dvi dešimtis metų. Su švelnia ironija sako, kad grįžo tapęs pagyvenusiu klebonu… Jį kalbina Vilma Bičiūnaitė.

– Dvejus metus (1998–2000) buvote Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios vikaras. Grįžti į tą patį dekanatą Jums atrodo privalumas ar trūkumas?

Ir privalumas, ir atsakomybė. Viena vertus, gerai, kai aplinka daugmaž pažįstama. Kita vertus, tai reikalauja ir daugiau atsakomybės. Praėjo nemažai laiko, labai daug kas pasikeitė, taip pat ir aš pats iš jauno vikaro, kurį kadaise pažinojo rokiškėnai, tapau pagyvenusiu klebonu… Todėl šį naują paskyrimą, kurį gavau iš mūsų Panevėžio vyskupo, labiau suvokiu kaip naują auginančią galimybę. Nors, neslėpsiu, labai sunku buvo palikti parapijų, kuriose tarnavau pastaruosius keletą metų, nuoširdžius, mielus žmones. Buvome susigyvenę, sėkmingai tęsėme bažnyčių remontus, jie labai aktyviai talkino, patys siūlydavosi kažką paremontuoti, pataisyti, palaikė sumanymus. Tikiuosi, rasime bendrą kalbą ir čia.

Kodėl pasirinkote kunigo kelią, juk mokykloje teko mokytis ir sovietiniais laikais?

Jei ne sovietiniai laikai, gal niekada ir nebūčiau tapęs kunigu. Mums, to meto jauniems žmonėms, tai atrodė kaip viena iš pasipriešinimo sovietinei sistemai formų. Pasirinkimas eiti kunigystės keliu visiems buvo netikėtas, ypač mokytojams, nes savaitgaliais važinėdavau į Vilnių pas archeologą habil. dr. Algirdą Girininką, ruošiausi stoti į Istorijos fakultetą. Jo šeimos bute, į kurį paslapčiom, kai nieko nebūdavo namie, vis įsibraudavo kažko ieškodami ir jaukdami saugumiečiai, pirmą kartą pamačiau partizano Daumanto rankraščius…

Vadinasi, pasitikėjo Jumis?

Matyt, pasitikėjo.

Ar priklausėte pionierių ir komjaunuolių organizacijoms? Jei ne, tai kaip atsilaikėte?

Stoti į pionierių ir komjaunuolių organizacijas neleido tėvai. Tėvui, užaugusiam dar nepriklausomoje Lietuvoje, tokia prievartinė sistema išvis buvo nesuprantama ir nepriimtina. Be to, gal ir mokytojai šiuo klausimu nebuvo labai atkaklūs. Su šeima kas sekmadienį eidavom į bažnyčią. Nedideliame miestelyje to neįmanoma nuslėpti, taigi visi žinojo, kas yra kas, kokios šeimos pažiūros, ko tikėtis.

Peržvelgus Jūsų biografiją peršasi išvada, kad Jūsų gyvenimas toli gražu neapsiriboja vien kunigyste. Mokykliniais metais susidomėjote istorija ir archeologija, dalyvaudamas archeologijos ekspedicijose talkinote Algirdui Girininkui, rinkote eksponatus būsimajam mokyklos muziejui, o jų pagrindu 1997 m. buvo įkurtas muziejus. Maža to, jau kunigaudamas suradote ir ištyrėte akmens amžiaus medžiotojų–žvejų–rinkėjų stovyklavietę Panevėžio rajone prie Pūkiškio ežero. Už šį darbą esate apdovanotas Kultūros paveldo departamento (KPD) ir Lietuvos archeologijos draugijos organizuoto geriausių archeologijos paveldo išsaugojimo darbų konkurso didžiuoju prizu (2009 m.) už naujų archeologijos vertybių atradimus. Ar tebėra tas mokyklinis muziejus? Ką unikalaus užtikote prie Pūkiškio ežero?

Prie Pūkiškio ežero pavyko aptikti akmens amžiaus gyvenvietę, kelerius metus toje vietovėje rinkau titnaginius radinius – tai buvo strėlių antgaliai, peiliai, grandukai, gremžtukai, pjautuvų ašmenėliai. Žmonės kartais nepastebi to, kas po jų kojomis voliojasi… Visą tą medžiagą atidaviau į Panevėžio muziejų. O mokyklinio muziejaus likimas liūdnas – eksponatai išdalinti, jo jau nebėra.

Kaip aptikote archeologinių radinių?

Toje vietoje buvo ariami laukai, todėl net kasinėti nereikėjo, pavasarį plūgais išversdavo tuos radinius. Pereini ir randi. Kad ten įmanoma rasti tokių eksponatų, buvau girdėjęs iš vietinių žmonių.

Prizą iš KPD gavote. Tačiau dabar gavote ir tris parapijas su unikaliomis, kultūros paveldui priklausančiomis bažnyčiomis. Buvusiam klebonui teko kantriai, principingai pakovoti su KPD biurokratine sistema dėl tvarkymo darbų, lėšų skyrimo jų bei kitų parapijoms priklausančių pastatų remontui ir pan. Tie darbai nebaigti. Kokia Jūsų pozicija? Kur ir kokių galimybių matote?

Duokiškio bažnyčiai reikalingas skubus dažymas jau šiais metais. Bažnyčia nusmėliuota, medžio poros atsivėrusios, taigi lentos netrukus prisigers daug drėgmės ir ims sparčiai pūti. Buvome susitikę su Rokiškio savivaldybės administracijos atstovais, džiaugiuosi jų geranoriškumu, tikiuosi, kad pavyks surasti lėšų. Aptarėme ir Kamajų bažnyčios stogo, ir lietaus nutekėjimo vamzdžių kritinę būklę. Skaudu žiūrėti į pažaliavusias, trupančias šios didingos bažnyčios sienas… Bet jei pavyks visiems – ir savivaldybei, ir šio krašto tikintiesiems – išvien susitelkti, darbai pajudės.

Grįžkime prie pomėgių. Turiu galvoje medžioklę ir sportą. Gal šie pomėgiai irgi kaip nors įvertinti?

Pomėgiams vis mažiau lieka laiko. Anksčiau buvau aistringas medžiotojas, turiu porą apdovanojimų, stirninų ragai buvo įvertinti bronzos ir sidabro medaliais. Dabar labiau stengiuosi palaikyti gerą fizinę formą, kiekvieną rytą pabėgioju. Anksčiau atstumai būdavo ilgesni, nubėgdavau apie 7 kilometrus. Daug sportbačių suplėšiau… Bet dėl kelio traumos nuotolius teko trumpinti. Neseniai atradau puikų dalyką – šiaurietišką vaikščiojimą su lazdomis.

Manau, jau spėjote susipažinti su parapijiečiais. Kiekvienas naujas vadovas (ar tai būtų dvasininkas, ar valstybės, ar privačios įmonės vadovas) turi savo viziją, kaip ves į priekį tuos, kurių ir atėjo vesti. Kokia Jūsų vizija? Esate paskirtas į naujas parapijas labai nedėkingu metu – bendravimą su tikinčiaisiais sunkina nuolat besikeičianti situacija dėl COVID-19. Kaip jaučiatės šioje situacijoje?

Pirmiausia norėčiau susipažinti su žmonėmis, pajusti, kuo jie kvėpuoja, kas jiems svarbu. Tikiuosi, COVID-19 man nesutrukdys.

Dėl tos pačios priežasties nemažai diskutuojama apie išpažinties atlikimą prie klausyklų (per mažas atstumas, grotelės galbūt nevalomos ir pan.). Ką apie tai kalba Bažnyčia? Galbūt išpažintį galima atlikti raštu? Pastarąjį klausimą išprovokavo pokalbis su kurčiaisiais ir neprigirdinčiais.

Šiuo metu atlikti išpažintį klausykloje galbūt iš tikrųjų nėra labai saugu, nors nei Bažnyčia, nei sveikatos apsaugos ministras – operacijų vadovas – tokių konkrečių nurodymų nepateikia. Bet manau, kad tai daugiau paviršutiniška diskusija: kur, kaip, kada… Niekas nedraudžia išpažintį atlikti nuošalesnėje bažnyčios vietoje tinkamu atstumu tiesiog atsisėdus ant suolo. Tokį būdą pasirinkę, pvz., Vilniaus arkikatedros kunigai. Kviesčiau į išpažinties procesą pažvelgti įdėmiau, nesuvokti to kaip religinio formalumo, netgi kaip savotiško savo teisumo įtvirtinimo. Prisiminkime iš evangelijų, kad vyriausias sūnus neįstengia dalyvauti Tėvo puotoje: jis pasipiktinęs, jis laiko save teisiu! Tad labiau raginčiau tikinčiuosius, kurie nori, kuriems to reikia, ryžtis išpažinčiai, nusimesti tą slegiančią nuodėmių naštą ir su pasitikėjimu Dievu, su Jo stipria palaikančia pagalba nuolankiai su džiaugsmu įžengti į atgijusį savo gyvenimą. O formų surasime…

Kokią spaudą mėgstate skaityti?

Daugiau skaitau religinę spaudą. Mano akimis, vertas dėmesio religinis žurnalas „Kelionė“. Anksčiau mėgau paskaitinėti „Šiaurės Atėnus“, ypač Gintaro Beresnevičiaus straipsnius.

Kuo patraukdavo religijotyrininko, etnologo, publicisto, eseisto Gintaro Beresnevičiaus straipsniai?

Seminarijoje jis dėstė religijotyrą, dėl to pažinojau jį artimiau. Patiko jo drąsa, sugebėjimas mąstyti nešabloniškai, nepataikavimas vidutinybei, oficialiai nusistovėjusiai nuomonei. Drąsi, unikali asmenybė, išdrįsusi gyventi savo gyvenimą. Ką reiškia vien tai, kad jis, būdamas netikintis, dėstė seminarijoje…

Ko palinkėtumėte skaitytojams?

Mieliems skaitytojams linkiu atrasti kasdienius Šv. Rašto skaitinius. Irkimės į gilumą!

Dėkoju už pokalbį.