Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kunigo A. Toliato atvejis, arba ką Lietuvoje sakyti nuo šiol draudžiama

Garsus Lietuvoje katalikų kunigas Algirdas Toliatas sukėlė pasipiktinimo audrą, viso labo pasidalijęs kvietimu pasirašyti peticiją, raginančią neratifikuoti Stambulo konvencijos. Dvasininką pasmerkė daugybė feisbuko vartotojų ir Lietuvos įžymybių. Kaip neretai atsitinka socialiniuose tinkluose, netrūko įžeidinėjimų, necenzūrinės leksikos ir neslepiamos neapykantos.

Ką tokio pasakė dvasininkas, kad taptų nekenčiamiausiu žmogumi šalyje? Jis dar kartą viešai pasakė tai, ką Lietuvos vyskupų konferencija deklaravo dar 2018 m., o būtent, kad bažnyčia nepritaria Stambulo konvencijai, nes mano, kad smurto problemos ji spręsti nepadės, o štai naujų problemų Lietuvai gali sukurti daug.

Ką tai sako apie šiuolaikinės visuomenės ir žodžio laisvės būklę, Alfa.lt kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto politologu Andriumi Švarpliu.

Anot jo, pastarasis epizodas su kunigu A. Toliatu, kai kunigas viešai pasisako, o po to ištrina dalį savo komentaro (nors nėra pasakęs nieko blogo ar neteisėto), yra niekuo neypatingas pastarųjų metų kontekste.

„Mes gyvename viešosios tironijos sąlygomis, kai viešai pasisakiusiam asmeniui yra daromas minios socialinis spaudimas dėl neva neteisingų pažiūrų. Anksčiau tai vadinosi politiniu korektiškumu, kai visi tarsi jaučia, ką galima viešai kalbėti, o ko negalima“, – portalui Alfa.lt sakė politologas.

Konservatyvių pažiūrų analitikai jau seniai sakė, kad politinis korektiškumas riboja žodžio laisvę, religijos laisvę, siaurina diskusijų erdvę ir pamažu suformuoja tiesos monopolį, kuris virsta politiniu spaudimu ir susidorojimu, pabrėžė A. Švarplys.

Pasak politologo, būtent tokią situaciją dabar matome Vakarų valstybėse, ypač JAV, kur Kongreso lygiu jau ne vieną kartą svarstyta grėsmė konstitucinėms žodžio, saviraiškos, religijos ir kitoms laisvėms dėl žiniasklaidos vykdomos cenzūros, prisidengiant tokiais konstruktais kaip „neapykantos kalba“, „rasizmas“, „faktų tikrinimas“ ir pan.

„Svarbu matyti ir suvokti šito proceso mastą. Vadinamoji „cancel culture“ (atšaukimo kultūra) pasiekė anksčiau neregėtą lygį: „atšaukiami“ universitetų profesoriai, politikai, žurnalistai, aktoriai ir netgi JAV prezidentas. Neįtikėtina, bet šiandien globalios informacinės korporacijos, tokios kaip „Facebook“, gali „atjungti“ valstybę-žemyną Australiją – jos žiniasklaidos ir valdžios puslapius savo tinkle.

Mitas apie bažnyčią ir politiką

Kun. A. Toliato skandalas palietė ne tik jį, bet ir daugybę socialiniais tinklais besinaudojančių tikinčiųjų. Jei apie tikėjimo nuostatas negali viešai kalbėti dvasininkas, vadinasi, to negali daryti ir tikintieji.

Pasak A. Švarplio, apie bažnyčios ir politikos atskyrimą sklando mitai. Iš tiesų, bažnyčios ir valstybės atskyrimo principas saugo tiek bažnyčią (ir visas valstybėje išpažįstamas religijas), tiek ir valstybę nuo piktnaudžiavimo politine galia. Bažnyčia negali turėti galios politinėse valstybės institucijose priiminėti sprendimus. Taip pat ir valstybė negali primesti religinėms bendruomenėms pažiūrų, kurios prieštarauja tikėjimui.

„Kaip matome, čia nėra kalbos apie Bažnyčios tarnų raišką viešoje erdvėje. Kunigai ne tik turi pilietinę teisę pasisakyti visuomenei aktualiais politiniais klausimais, bet ir moralinę pareigą perspėti savo bendruomenės tikinčiuosius bei visus piliečius dėl politinio blogio, jeigu tokį mato valstybės sprendimuose, įstatymuose, veiksmuose ir pan.

Kaltinimas Bažnyčiai, kad neva kunigai ir vyskupai peržengia ribas, ateina iš interesų grupių, kurios ir siekia kontroliuoti viešąją erdvę bei monopolizuoti „teisingas“ pažiūras“, – teigė Alfa.lt pašnekovas.

Neapykantos kalba kaip politinis ginklas

Lietuvoje bręsta įstatyminės pataisos, kuriomis norima išplėsti neapykantos kalbos sampratą ir, kas turbūt dar svarbiau, lengviau už ją bausti.

Anot VDU politologo, vadinamoji „neapykantos kalba“ yra ideologinis naujadaras, sukurtas ir naudojamas politinių grupių, kurios anksčiau skatino politinį korektiškumą, o dabar siekia galutinai monopolizuoti laisvą viešosios kalbos erdvę ir persekioti savo politinius oponentus.

Neapykantos kurstymo etniniu, tautiniu, religiniu ar kitokiu pagrindu sampratos jau seniai yra Lietuvos ir kitų demokratiškų valstybių teisinėje sistemoje, pabrėžė A. Švarplys, tačiau kadangi dabar itin aktyviai formuojasi nauja politinė programa – transgenderizmas (lyties keitimas į asmens jaučiamą, o ne biologiškai turimą lytį), jai atstovaujanti politinių interesų stovykla siekia įgyti politinį ginklą, kad sutramdytų savo oponentus per teisinį naujadarą, pagal kurį būtų persekiojamos pažiūros, teigiančios biologinę lyties ir heteroseksualios (vyro ir moters) šeimos sampratą.

„Kitos politinės stovyklos, taip pat siekiančios savo grupės tapatybės išskirtinumo, taip pat nevengia naudotis „neapykantos kalbos“ teikiamais privalumais. Galiausiai „neapykantos kalba“ visą visuomenę panardina į grupinių įsižeidimų karą, kuris Vakarų valstybėse aiškiai nukreipiamas prieš krikščionišką tradiciją ir konstitucines teises, paskelbiant jas „baltųjų viršenybės“ galios bastionu“, – pabrėžė politologas.

„Kaip matome Vakarų valstybėse, tas rasizmo, transgenderizmo, savo tradicijos menkinimo idėjas labai aktyviai palaiko garsenybės – Holivudo, televizijos ir muzikos industrijos žvaigždės. Nors retas kuris iš šių multimilijonierių nutuokia, kaip gyvena eiliniai visuomenės nariai, jie įtikėjo esantys naujieji pasaulio lyderiai, gal netgi svarbesni už valstybių prezidentus, nes daro įtaką šimtų milijonų gyventojų nuomonei visame pasaulyje“, – sakė Alfa.lt pašnekovas.

Nors tuo pat metu matyti akivaizdžių „žvaigždžių“ neadekvatumo požymių. Pavyzdžiui, krepšinio žvaigždė LeBronas Jamesas nuolat kalba apie sisteminį rasizmą, kai tuo tarpu ta pati sistema leido jam užsidirbti pusės milijardo dolerių vertės turtą. Arba muzikos žvaigždė Madona skundėsi, kaip patriarchalizmas jai „spaudžia kaklą“, nors ji turi 800 milijonų dolerių vertės turtą ir pasaulinės įtakos „svorį“.

„Garsenybės nutolo nuo savo tiesioginių funkcijų ir pradėjo užsiimti politine įtaka, nors jos paprastai nepasižymi išsilavinimu, dideliu politiniu išmanymu ir jau tikrai nieko nenutuokia apie eilinių žmonių gyvenimą. Iš esmės tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvos ekrano „žvaigždes“. Socialinių tinklų epochoje garsenybės ir internetiniai influencieriai dabar vaidina masių mobilizavimo ir jų užsiundymo ant neįtinkančio asmens vaidmenį“, – teigė A. Švarplys.

„Like’ų“ tironija

„Jeigu norime atsispirti šiuolaikinėms masių visuomenės tendencijoms, reikia lavinti ir laikytis teisinio, konstitucinio mąstymo. Jeigu pasiduosime socialiniam minios spaudimui, „like‘ų“ tironijai, socialinių grupių tapatybių išskirtinumui, tuomet turėsime problemų su apskritai teisinės valstybės išlikimu“, – įspėjo politologas.

a. Švarplio nuomone, A. Toliato atvejis rodo, kad net kunigai gali išsigąsti savo tikėjimo ir pasiduoti garsenybių minios spaudimui. „Nereikėtų painioti ekrano su tikrove, o įvaizdžio – su atsakomybe“, – sakė jis.

Aidanas PRALEIKA, Alfa.lt

Rekomenduojami video