LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Dar Aristotelio laikais garbaus amžiaus žmonės baisėjosi, koks baisus ir sugedęs yra jaunimas. Taip buvo visada, taip yra ir dabar. Psichologės psichoterapeutės Genovaitės Petronienės paprašiau pasigilinti į vyresnių (35–60 m.) ir jaunų žmonių (iki 35 m.) skirtumus bei pasidalyti įžvalgomis apie svarbiausius šių kartų konfliktus.
Jaunimas pilnas naujų idėjų. Kaip priimant geras naujoves nepamiršti senų gerų dalykų?
Kiekvieną savaitę sužinome ką nors naujo apie besikeičiantį pasaulį. Jauni žmonės, kurie dar neseniai mokėsi iš manęs, jau užima aukštus postus, daug uždirba, jų stilius tampa norma, o vyresni suaugusieji turi prie jų vis dažniau taikytis. Naujos idėjos vertinamos labiausiai, už jas brangiausiai mokama. Kuo geriau vyresni supranta naujoves, tuo efektyviau gali judėti, o ne būti nurašyti dėl atsilikimo. Tačiau ar viskas, kas ateina naujo, yra geriau? Kodėl vakariečius taip traukia į Rytus, kur dar galima rasti gyvas senesnes tradicijas ir gyvenimo būdą? Sugebėjimas suprasti save, valdyti emocijas, mokėjimas kurti ryšius yra aukso vertės, jis buvo sunkiai pasiekiamas tiek anksčiau, tiek dabar. Bet senoji karta ne vien dėl to priekaištauja jaunajai. Vyresnieji nenori atsisveikinti su laikais, kai buvo jauni. Jaunųjų finansinė ir profesinė sėkmė tarsi nuvertina vyresnius. Pastarieji dažnai griebiasi kozirio: „Jūs paviršutiniški, nemokate rūpintis kitais.“ Kai jauni užaugins savo vaikus, jie dėl to paties priekaištaus savo vaikams.
Genovaitė Petronienė
Vyresniuosius glumina jaunimo polinkis prie virtualios realybės, asmenukių, didžiulis dėmesys įvaizdžiui, erzina jų noras atrodyti, o ne būti. „Aš“ karta – pasitikėjimas savimi ar narcisizmas?
Jauni žmonės drąsūs: aiškiai sako, ką galvoja, lengvai prieštarauja, užduoda gerų klausimų. Vyresni neprieštarauja, neklausinėja, bijo įžeisti, kenčia, vėliau „susprogsta“. Jaunesniųjų drąsa juos erzina, kartais jos pavydu, gerai, kad juos gina bent statusas. Drąsa yra tikrai gerai – net nepabandyti savęs realizuoti daug blogiau, nei suvokti, kad ne viskas taip lengva. Jaunąją kartą auginę tėvai stengėsi savo vaikams būti draugais. Tyrimai rodo – jauni žmonės iš tikro jaučiasi vertingesni, nes juos labiau mylėjo. Tėvus jie laiko draugais, o ne atlieka pareigą iš baimės ir kaltės. Jaunoji karta negerbia autoriteto vien dėl to, kad jis autoritetas, jis turi parodyti, kad kažką iš tiesų moka ir supranta. Mažiau žlugdyti žmonės mažiau kankina save ir nemėgsta prievartos; kuo žmogus toliau nuo karo, tuo psichologiškai sveikesnis. Bet dažnai pasitikėjimas savimi virsta į „aš“ maniją. Asmenukės, bendravimas socialiniuose tinkluose – negavęs „like‘ų“ žmogus nebegali gyventi. Jis reiškia savo nuomonę visur, tiki, kad įvaizdis yra viskas. Ką tai reiškia? Jaunas suaugęs žmogus nežino, ko yra vertas, jis nesuradęs santykio su savimi. Tai, ką daro, jam neteikia komforto, jam reikia vis naujų aplodismentų, o išklausyti kitą jam ne taip įdomu. Tyrimų duomenys liūdnai nuteikia: narcizinio asmenybės sutrikimo dabar dvigubai daugiau.
Mūsų jaunimas nepatyrė vargo, nekentė bado, nepriteklių kaip jų seneliai. Kodėl geresniais laikais užaugę žmonės nėra psichologiškai sveikesni?
Nors drąsesni ir racionalesni, jauni suaugusieji yra nuolat „prisijungę“; tik koks nors diskomfortas – iš karto bėga į internetą. Nėra kada pajausti savęs, o nesuvoktos neigiamos emocijos kaupiasi. Kadangi įvaizdis yra viskas, negalima skųstis, bijoti, liūdėti. Internetas pilnas trumpų dvasinių patarimų, bet juose trūksta vieno – informacijos apie jausmų sudėtingumą ir prieštaringumą. Anksčiau žmonės buvo ideologiškesni, aiškiau suvokė, ką vertina, dabar jaunam žmogui susigaudyti labai sunku, tėvų ir tradicijų įtaka mažėja, visus auklėja internetas, vertybės apskritai labai reliatyvios ir kinta kartu su nuotaika. Gyvenimo tempas kasdien vis didėja, daugelis jaunų profesionalų, arba vadinamųjų „jupių“, pasibaigus darbo dienai nebepajėgūs bendrauti, o savaitgalį pradeda relaksuodamiesi chemikalais. Seniau pramogų buvo mažiau, žmonės negalėjo trankytis po visą pasaulį, labiau džiaugėsi paprastais dalykais, pavyzdžiui, gamta. Vis daugiau laiko praleidžiant ne fiziniame, o virtualiame pasaulyje, labai mažėja ramybės, taip pat kantrybės.
Jaunimas nebepaiso tėvų ir senelių tradicijų – gyvena, kaip jiems patinka. Tačiau jauni žmonės nebemoka gyvai bendrauti – turėdami tūkstančius draugų feisbuke, jaučiasi vis vienišesni. Vyresnioji karta šiuo požiūriu yra laimingesnė.
Vyresnioji karta turi kur kas daugiau realaus bendravimo patirties. Pastaruoju metu bendravimas virtualėja, nauji suaugusieji neskuba įsipareigoti, individualistiškai užsisklendžia nuo realių ryšių virtualių galimybių pasaulyje, jiems sunkiau dalytis jausmais, puoselėti ryšius. Nelengva įsijausti į kitą, realybėje iškęsti kitą žmogų su kitokiais poreikiais, nesinori aukotis. Dabar jaunam žmogui labai sunku susigaudyti, tėvų ir tradicijų įtaka mažėja, visus auklėja internetas. Anksčiau žmonės buvo paprastesni, pakantesni vienas kitam. Dabar didesni namai – mažesnės šeimos. Pokariu gimę tėvai buvo griežti, todėl iš vaikystės vyresni suaugusieji išsinešė daug nuoskaudų. Jaunų suaugusiųjų tėvai mažiau skriaudė vaikus, tačiau daug dirbo, nepakako dėmesio vaikams. Ir štai tėvų atžvilgiu jauni suaugusieji turi mažiau atsakingumo, o kai kurie ir toliau sėdi tėvams ant sprando, skundžiasi negavę pakankamai dėmesio ir, suvokdami, kaip tai būtų sunku, nebenori auginti vaikų arba gimdo juos vėlai ir ilgai ieško savęs. Vaikų mažai, vyresnių tėvų vaikai auga gabūs, bet dar sunkiau pakenčiantys kitą, jautrūs, neužgrūdinti.
Jauni žmonės – tinginiai ar tiesiog išmaniau dirba? Darboholizmas – jų tėvų ir senelių bruožas.
Kokių problemų darbdaviai turi su jaunais darbuotojais? Visų pirma jie nestabilūs: kas nors nepatiko – pabėgo kitur. Jie nori kitų darbo valandų, nori dirbti iš namų, nori išreikšti save. Nepersistengia namuose – darbštūs tėvai viską padarys. Nebijo likti be pinigų, nes gali užsidirbti išskridę, todėl nori, kad darbas būtų malonus. Atrodo, tinginių karta, bet būdami trisdešimties daugelis vadovauja įmonėms. Kur šių žmonių sėkmės paslaptis? Jie vadovaujasi principu „work smart, not hard“. Jie dirba išradingai, kūrybiškai, bet nesunkiai, keičia darbovietes, darbo sąlygas tol, kol tikrai atranda ar susikuria savo vietą, ir tai dar padidina jų darbo efektyvumą. Į darbą jie žiūri daug plačiau – gali dirbti savo darbą iš bet kurio pasaulio taško, gali mokytis ir dirbti nebe tėvynėje, išsirenka geriausią vietą meistriškumui auginti. Tuo metu vyresnieji darboholikai daug ką pasiekė sunkiu ir kartais nebūtinu darbu. Kai tavo veiksmus diktuoja skurdas ir baimė, lengvumo nelauk. Jie perdėm taupūs, perdėm atsakingi, jų lūkesčiai per maži, baimingi. Skurdas vyresnę kartą padarė labai materialią, o jaunoji karta perka pramogas, ne daiktus ar butus. Ir nors vertina pinigus, nėra jų vergai.
Pripažinkime, kad jaunoji karta yra lengvai besimokanti, priimanti naujoves ir labiau išsilavinusi, todėl vyresniajai kartai tenka nuolat vytis jaunimą.
Jauni suaugusieji anksti susidraugauja su kompiuteriu, ir jų informacijos įsisavinimo būdas kitoks. Nors daug studijuoja, daugelis gaudo tik paviršutinę informaciją, o perskaityti rimtesnę knygą jiems labai sunku. Greitos ir lengvos galimybės daro žmogų impulsyvų ir neplanuojantį, o tai trukdo dirbti. Jie iš eilės nebeskaito net paprastos instrukcijos, geriau eina klaidų ir bandymų keliu. Nebeklauso nuobodžios paskaitos, priima tik žaismingai pateiktą informaciją. Kur kas mažiau naudojasi atmintimi, bet labiau – vaizduotės ir proto galiomis. Tačiau jie lengviau persijungia nuo vienos informacijos prie kitos, todėl sunkiai persijungiantiems ir pražiopsantiems naujoves vyresnės kartos atstovams belieka prie jų taikytis. Jie neskuba auginti vaikų, kol dar patys yra vaikai, bet kai augina, augina juos atsidavę. Ar tikrai reikia sunkiai kalti ir studijuoti, kad taptum protingas? Jaunų žmonių žinios daug platesnės, kiekvienoje klasėje yra mokinys, kuris apie informatiką žino daugiau už jo mokytoją. Jaunų mokslininkų skaičius auga, tokios protingos ir išsilavinusios kartos dar nebuvo. Jie drąsiai keliauja ir mato save viso pasaulio kultūrų kontekste, yra labai kūrybiški, o nekūrybiško darbuotojo nebenorima niekur.
Tačiau ar visada nauja yra geriau už sena?
Žiūrėdama senuosius filmus, vis pagaunu save stebintis: herojai tokie išmintingi, rafinuoti, gilūs. Modernumas tarsi perša mintį, kad senovėje visi buvo atsilikę. Bet tai, kas nauja, ne visada geriau – kad ir naujos statybos (palyginkite jas su senamiesčiais). Sakoma, kad žmogų augina gerovė, bet vargas taip pat jį tobulina. Vis nustembu, kai daug daugiau už mane uždirbantys ir pasaulį išmaišę jauni suaugusieji konsultacijose atskleidžia savo vaikiškumą ir liguistumą. Jaunoji karta vaikystėje gavo per mažai dėmesio, ateinanti karta nebekentės ir nuo to. Jie priklausys nuo interneto, bet blogų jausmų, kaip ir modernūs europiečiai, turės mažiau. Būti šiuolaikiniu žmogumi – tai gyventi vejamam informacijos ir ryšių; čia slypi rizika prarasti ryšį su savimi, bet tame pačiame internete yra ir būdų, kaip jį atgauti, o savęs tobulinimas dabar kaip niekada madingas. Jauni suaugusieji sunkiai randa kryptį, bet jie tyrinėja. Keičiantis kartoms, vienos problemos keičia kitas, giliausius dvasinius ir psichologinius dalykus pagerinti sunkiausia, bet nesakykime, kad negalima. Kai pradėjau suvokti, kad aplink mane jau ne kitoniški paaugliai, o kitokie suaugusieji, atsimenu, savęs paklausiau: negi nenuostabu, kad mano gyvenimas toks ilgas, ir kad pasaulį, į kurį kažkada atėjau, rasiu tik muziejuose? Jokio pavojaus, kad taps nuobodu.
