Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Laisvas žmogus – išsivadavęs iš nevilties ir baimių

 Beveik tris dešimtmečius gyvename laisvoje valstybėje. Biblinis pranašas Mozė, išlaisvinęs žydus iš Egipto vergovės, keturiasdešimt metų vedžiojo juos po dykumą – tiek laiko reikia, kad žmogaus dvasia išlaisvėtų. Kiek išlaisvėję esame mes? Ar mokame pasinaudoti laisve rinktis, kurti, veikti, mylėti, gyventi? Ką reiškia būti laisva asmenybe? Kaip laisvę suvokė didžiausi pasaulio protai? Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto profesore Jūrate Baranova-Rubavičiene.

SONY DSC

Ką reiškia būti laisva asmenybe?

Žmogaus gyvenimą gali įprasminti daugelis dalykų: meilė, atskomybė už kitą, taip pat laimės ir laisvės siekimas. Kad žmogus jaustųsi laisvas, jis turi įsisamoninti savąją laisvę. Kodėl taip svarbu tai padaryti? Laisvė parodo žmogui jo asmenybės, jo sąmonės unikalumą. Laisvė suteikia mums galimybę sukurti save ir realizuoti, išreikšti savo talentus ir gebėjimus.

Kaip laisvę suvokė žymiausi mąstytojai? Atrodo, jų laisvės sampratos labai skiriasi?

Filosofinės minties istorijoje galima išskirti kelias laisvės sampratas: racionalistinę, egzistencinę, krikščioniškąją. Racionalistinė laisvės samprata supriešina protą ir jausmus (aistras, troškimus) – protas pavergia ir sutramdo jausmus. Dar Senovės Graikijos filosofai stoikai teigė, kad laisvė – tai individo gebėjimas mesti iššūkį aplinkybėms bei likimui. Viduje laisvi tampame tuomet, kai įsisąmoniname, kad likimas – tai, kas neišvengiama, kas nuo mūsų nepriklauso, bet žmogus gali šią neišvengiamybę priimti tarsi laisvai pasirinktą likimą. Stoikų tikslas – išsiugdyti vidinę dvasinę laisvę ir būti nepriklausomam nuo išorinių sąlygų. Žmogaus laisvę varžo begaliniai norai ir troškimai, tačiau juos patenkinę vis tiek netampame laisvi, todėl, anot Epikteto, laisvė pasiekiama ne išpildant troškimus, o juos nugalint. „Juk tu sužinosi iš praktikos, kad tai tiesa: ką žmonės brangina ir dėl ko stengiasi, virsta beverčiais dalykais, vos tik jie tatai gauna. O žmonės, kurie dar nėra šito pasiekę, vaizduojasi, kad gavus tai atiteks ir visos kitos gėrybės. Paskui, kai tatai įgyja, – toks pat degimas, toks pat blaškymasis, nepasitenkinimas, troškimas neturimo. Juk laisvė pasiekiama ne išpildant troškimus, o nugalint juos“ – sakė stoikas Epiktetas.

Laisvas žmogus, Spinozos manymu, įsisąmonina būtinumus ir jiems paklūsta. Toks žmogus išvengia neapykantos, pavydo, paniekos. Jo netrikdo baimė, neviltis, prietarai. Jis ramiai žvelgia į daiktų visumą tokiu pat žvilgsniu, kokiu juos mato Dievas. Laisvė – tai laimė. Aukščiausia galima sielos būsena.

Egzistencialistai ir krikščionys teigia priešingai – kad laisvė duodama. Žmogui duota laisva valia pasirinkti. Pirmieji žmonės Adomas ir Ieva galėjo pasirinkti gėrį ar blogį. Jie pasirinko tai, kas jiems buvo uždrausta, ir buvo išvaryti iš rojaus į... laisvę. Laisvė nebuvo žmogaus siekiamybė, tai jo lemtis. Taigi, krikščioniškosios filosofijos požiūriu, laisvė nėra galima kaip prigimtinė žmogaus duotybė. Ji neatsiejama nuo kaltės, atsakomybės ir bausmės. Anot filosofo Juozo Girniaus, laisvę įprasmina etinės vertybės. Vertybes paversti tikrove šiame pasaulyje patikėta tik žmogui, kuris yra laisvas paklusti ar nepaklusti. Esminė žmogaus paskirtis – nukreipti savo laisvę į moralines vertybes. Žmogui privalu tapti tuo, kuo jis pagal savo esmę yra, atskleisti savo žmogiškosios esmės galimybes. Vertingai gyventi, vadinasi, vykdyti savo esminę paskirtį. Tai ilga viso gyvenimo kelionė, ir ji niekada nesibaigia.

Egzistencializme laisvė – žmogaus galimybė pasirinkti. Žmogus kartoja Dievą. Jis kuria rinkdamasis. Laisvė yra savo būties pasirinkimas, o ne jos pagrindas. Ar žmogus laisvas nesirinkti? Ne. Jis gali rinktis save taip, kaip nori. Tačiau negali apskritai nesirinkti. Anot Sartro, mes esame įmesti į laisvę.

O kokia jūsų laisvės samprata?

Kaip aš atpažįstu laisvą žmogų? Laisvą žmogų mes tiesiog jaučiame, nes toks žmogus yra brandus. Jis / ji nesijaudina dėl kiekvieno nieko, sugeba atskirti pačius svarbiausius dalykus nuo antraeilių ir nereikšmingų. Jis / ji autonomiškas (-a) – pats (-i) pajėgus (-i) spręsti, tačiau liguistai nevergauja savo prigimčiai. Keičiantis aplinkybėms, tokia išsiugdyta autonomija suteikia galios priimti išmintingus ir tinkamus sprendimus. Jis / ji gali patarti ir sau, ir kitam, kaip pasielgti. Toks žmogus „nenuplaukia su minia“, bet, kita vertus, nesiekia ir isteriškai jai save priešpriešinti. Iš tos brandžios autonomijos kyla ir galia kurti, išskleisti duotas asmenybės galias.

Ar mūsų žmonės, jūsų nuomone, jaučiasi viduje laisvi ir moka pasinaudoti laisve savo asmenybei kurti, savo talentams bei gabumams išreikšti?

Žinote, man atrodo, kad kartais autonomiškas gali būti ir savo talentų neišskleidęs žmogus. Aš prisimenu savo močiutę, gimusią Šiaurės Lietuvos provincijoje 19-ajame šimtmetyje, tuo metu, kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje, kai mergaičių kaime nebuvo įprasta leisti į mokyklą. Jos broliai mokėsi, vienas jų vėliau tapo finansų, žemės ūkio ministru. O ji taip ir liko gyventi mažame miestelyje, užaugino devynis vaikus, vėliau – anūkus, mane taip pat augino. Nesu mačiusi didesnio vidinio orumo ir autonomijos žmogaus. Mes matėme jos neeilinę šviesą ir protą, brandžią kantrybę ir apgailestavome, kad ji neturėjo kur savo gabumų išskleisti. Bet ji niekada nesiskundė savo likimu. Laisvas žmogus tikriausiai ir yra laisvas dėl to, kad jis sugeba pakilti virš aplinkybių. Jis kuria savo autonomiją pats iš savęs, nesitikėdamas ypatingo gyvenimo ar aplinkybių.

Ką patartumėte žmogui, kurio gyvenimas ilgus metus buvo pastatytas ant bėgių, o dabar jis gali važiuoti kur nori, bet nebežino, ką su ta laisve daryti?

Išoriškai atsivėrusi politinė laisvė yra kai kas kita negu ta, apie mes kalbame – moralinė laisvė. Politinės laisvės vertė labiausiai jaučiama tada, kai ji praradama. Kai ji atgaunama, kurį laiką šis dalykas suvokiamas kaip stebuklas. Bet kasdienybė vėlgi yra kažkas kita. Kasdienybė monotoniška ir reikli. Turiu kasdien atsikelti ir suprasti, ką daryti su savo gyvenimu. Jei neturiu darbo, nesugebu užmegzti produktyvių mylinčių ryšių su aplinka, kitais žmonėmis, jei mane lanko depresyvios mintys ir net kartais mąstau ar apskritai verta gyventi, jokiomis politinės laisvės sąlygomis nesijausiu laisvas. Galiu tapti prikaustytas prie savo nevilties ir savo baimių. Vienintelis patarimas – pamažu, žingsnis po žingsnio, vaduotis iš šios nieko gera nežadančios, Ericho Frommo žodžiais tariant, laisvės baimės būsenos. Turiu išmokti atsistoti ant savo kojų, suvokti, kas aš esu. Susirasti savo gyvenimo projektą. Jei nežinau, ką daryti su savo gyvenimu, galiu bandyti stengtis padėti kitiems (užsiimti slauga, globa). Tai būtų irgi mano laisvas pasirinkimas. Šiaip gyvenimas yra įdomus, ir jame yra įvairiausių dalykų, ką galima veikti.

Ar mūsų visuomenėje pastebite laisvės suabsoliutinimo apraiškų – kai nežabota laisvė be atsakomybės ir moralės tampa savivale?

Mes intuityviai jaučiame, kad laisvė yra ne tas pat, kas savivalė. Kaip sakėme, laisvas žmogus yra brandus, o savavališkas – nesugebantis kontroliuoti savo vidinių impulsų, spontaniškumo, savo pasąmonės. Jei matome žmogų, girtą miegantį ant šaligatvio, suprantame, kad tai jo savivalės, o ne laisvės protrūkis. Narkomanas irgi nėra laisvas. Jis, kaip niekas kitas, yra priklausomas. Ne visiems žmonėms pavyksta tapti brandiems. Bet tai nėra išskirtinė mūsų visuomenės bėda. Taip buvo visą laiką, kol egzistavo pasaulis. Kaip sakė Immanuelis Kantas, net suvokus visą moralės dėsnio didingumą, žmogaus prigimtis yra tokia, kad ji linksta į savivalę ir „jo didenybė Aš“ nuolatos apie save primena.

Ką manote apie specialias dvasios išlaisvinimo technikas, pavyzdžiui meditaciją, įvairais jogas ir kt. Kas padeda žmogui įgyti vidinę laisvę?

Kaip sakė Muzikos Magistras Hermano Hesse’s romane Stiklo karoliukų žaidimas, meditacija yra būdas sustoti ir susigrąžinti prarastą energiją. Išmokti medituoti – tai išmokti trumpam iššokti iš nuolatinės įtampos ir veiklos rato. Tai gebėti valingai valdyti savo dėmesį: neleisti jam beprasmiškai blaškytis. Išmokęs medituoti žmogus sužino, kas yra paties buvimo džiaugsmas. Medituojantysis ieško laisvės nuo išsiblaškymo, nuo smulkmenų, nuo beprasmių įtampų. Nemanau, kad kuri nors viena technika yra geresnė už kitą. Yra dzenbudizmo meditacijos bandant išvalyti sąmonę nuo užterštumo žodžiais, siekiant pasiekti skaidrią, aiškią, sąmonės tuštumą. Antikos stoikai siūlė intelektualines meditacijas: kiekvieną rytą atsikėlus pasirinkti kokią nors trumpą frazę iš filosofo veikalo ar eilėraščio ir visą dieną ją turėti prieš akis. Kad ir pavyzdžiui: „Daugiau nesiblaškyk“, „Nesirūpink ateitimi“, „Negalvok apie tai, ko neturi“. Tai Marko Aurelijaus žodžiai. Skaitymas, dėmesingas klausymas, ką kalba kiti, – taip pat meditacija, nes tai reikalauja sukaupti dėmesį. Kažkada man teko laimė išgirsti tėvo Stanislovo pamokslą. Įsiminė jo žodžiai: „Vaikeliai, mokykitės medituoti“. Ką jis turėjo galvoje? Jis skatino gebėjimą kasdien atsisėsti, susikaupti ir nors trumpam pabūti su savimi, nesiblaškant. Tokia galimybė atsiveria ir tylioje maldoje.

Žmonės pasijunta laisvi, kai pradeda tikėti sielos nemirtingumu. Ar, jūsų nuomone, tikėjimas Dievu žmogų išlaisvina, ar, laisvamanių nuomone, atvirkščiai – jį padaro priklausomą nuo 10 Dievo įsakymų, apeigų, prievolių ir t. t.?

Man atrodo, kad žmogus, ieškodamas Dievo, ilgisi kiek kitų vertybių nei laisvė – jis labiau siekia giliau suvokti buvimo prasmę. Kita vertus, atsiskleidusios paslapties didybė pati savaime išlaisvina ir nuo mirties baimės. Sekuliarus (netikintis) žmogus taip pat ieško prasmės ir vaduojasi iš mirties baimės. Tik kitais keliais – racionaliais argumentais. Antikos filosofai Epikūras, Seneka sugalvojo daugybę mirties baimę siekiančių išsklaidyti argumentų. Anot jo, mirtis neturėtų žmogaus bauginti, nes jis ją jau yra išbandęs prieš gimdamas. „Mirtis yra nebūtis. Aš jau žinau, kokia ji yra. Po manęs bus tai, kas buvo prieš mane. Jei po mirties esama kiek nors skausmo, jis neišvengiamai turėjo būti ir prieš mums išvystant pasaulį. O tada nejutome jokios kančios.“ Kuris kelias patikimesnis prasmei aptikti ir baimei slopinti: konfesinis ar religinis, gali nuspręsti tik tas, kuris renkasi. Kitaip tai nebus laisvas pasirinkimas. Tą ir turime galvoje kalbėdami apie sąžinės laisvės principą.

 

Dėkoju už įdomų pokalbį.

Rekomenduojami video