Sudaužytą J. Noreikos paminklinę lentą atstatė visuomenininkai

Lietuvos gyventojų ir rezistencijos centro (LGGRTC) pouolimas yra tiesiog propagandinio karo prieš Lietuvą dalis, – mano profesorė,  Rasa Čepaitienė, kultūros istorikė, sovietologė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja.

Kas vyksta su LGGRTC? Ir ar problema tikrai tik pačiame centre, jo vadovybėje arba ambincinguose istorikuose – skundikuose? Manding, aktualesnė tema dėl kurios užvirė košė.

Manau, neteisūs tie, kurie visą dabartinį konfliktą aplink LGGRTC suveda į kažkokius asmeniškumus, esą štai yra „geriečiai“ ir „blogiečiai“ istorikai, kurie dabar kovoja tarpusavyje dėl ambicijų, įtakos ar pan. Nedirbu Centre, galiu klysti, bet iš jame dirbančių kolegų pasakojimų susidaro įspūdis, kad problemos ten kaupėsi jau seniai, darbuotojai nebuvo girdimi, net niekinami, jų nepasitenkinimas slopintas, tad nekeista, kad tai galiausiai prasiveržė į viešumą tuo 17-os darbuotojų pasirašytu laišku Seimui.

– Bet ar tai nėra labai panašu į sovietinio stiliaus „donosą“ (įskundimą,- liet.)?

Kaip suprantu, kolegos tiesiog nebematė kitos išeities, tik viešumą, tad to „danosu“ nevadinčiau. Gal tik išties tai buvo padaryta ne laiku ir ne vietoje, nes tuo, kaip matėme, bemat sumaniai pasinaudojo norintys Centrą išnaudoti savo reikmėms, paversti jį parankiu politiniu instrumentu. Nes kitaip sunku paaiškinti kelių istorikų institucijų viešą atsiribojimą nuo Centro, užuot pasiūlius jam pagalbą, taip sąmoningai (?) siekiant diskredituoti jo autoritetą visuomenėje. Susikirtimas, manding, čia buvo vertybinis ir įvyko dėl skirtingų Centro veiklos vizijų. Ten dirbantys istorikai prioritetu laiko mokslinį tyrimą, o visa kita – ypač dalyvavimas dabartiniuose karuose dėl istorijos – jiems neatrodo taip svarbu ar net iš principo nepriimtina. Dabartinei vadovybei, matyt, atrodo kitaip.

– Kiek atsimenu, LGGRTC nuo pat veiklos pradžios buvo atakuojamas politinių viesulų ir einant vadovauti šitai institucijai, apskritai ten dirbti, visi turi žinoti kur jie eina. Tai juk nesikeis niekada arba labai negreit.

  • Galima suprasti istorikų siekį ginti savo profesinę autonomiją, tačiau reikia suvokti ir tai, kad jau kone dešimtmetį, nuo Maidano įvykių bei Krymo okupacijos, ar dar anksčiau, nuo Gruzijos teritorijų atplėšimo 2008 metais, gyvename smarkiai pakitusioje geopolitinėje situacijoje. Ir istorija tampa itin svarbiu hibridinės kovos įrankiu, kuriuo, pripažinkime, Rusija naudojasi meistriškai, tam mesdama didžiulius finansinius, technologinius ir intelektualinius resursus. O tuo tarpu mes tik plepame, piktinamės ir emocingai reaguojame į eilinį propagandinį išpuolį, bet nieko konkretaus nedarome arba kai kurie mūsų intelektualai net antrina Lietuvos šmeižikams ir provokatoriams. Laimei, kad apskritai šie išpuoliai pagaliau pradėti identifikuoti kaipo tokie, o ne toliau laikomi tiesiog demokratinėje valstybėje toleruojamomis skirtingomis nuomonėmis. Pagaliau pastebėtas ir jų nuoseklumas bei sistemingumas. Kaip žinia, ryškesnė pradžia buvo visuomenės reakcija į R. Vanagaitės paskleistas „abejones“ dėl partizanų vado A. Ramanausko-Vanago veiklos, ar dar anksčiau – reakcija į M. Ivaškevičiaus knygą „Žali“, kurioje atsargiai buvo pamėginta reanimuoti sovietinį „brolžudiško pilietinio karo“ mitą. Po to sekė ir daugiau, ne tik jų, bet ir kai kurių kitų veikėjų, ypač žydų bendruomenės pirmininkės, nuosekli veikla metant kaltinimus partizanams (Vanagui, Lukšai-Daumantui, J. Noreikai ir t.t.) esą susitepus Holokausto nusikaltimu.
  • Čia įdomu tai, kad jei Kazio Škirpos vardo gatvę pervadino bent eidami teisiniu keliu, tai J. Noreikos atveju nueita visai antiteisiniais klystkeliais, vagiant lentas naktimis. Vilniaus mero žodiniu įsakymu. Į tai visuomenės dalis ir tie patys LGGRTC istorikai visgi sureagavo.
  • Jei mes čia, Lietuvoje, dar turime kvalifikuotų specialistų jiems atremti (nors ir jie ne visais atvejais, kaip antai dėl J. Noreikos, tarpusavyje sutaria), tai užsienyje šie, niekuo nepagrįsti, kaltinimai keroja netgi terpėje, šiaip lyg ir turinčioje būti atsparia putiniškos propagandos apžavams, pavyzdžiui, tarp rusų opozicinės inteligentijos. Jau nekalbu apie Izraelį, JAV, o dabar ir ES, kur nuosekliai diegiamos kolektyvinę lietuvių kaltę už Holokaustą brukančios XX a. vidurio tragiškų įvykių interpretacijos. Todėl sistemingas ir koordinuotas valstybės institucijų ir kvalifikuotų specialistų atsakas čia būtinas, net seniausiai perbrendęs, nes pavieniais veiksmais, kad ir daromais turint pačių geriausių ketinimų nieko nepasieksi. Prisiminkime, kokio nepasitenkinimo iš žydų organizacijų Lietuvoje ir užsienyje sulaukė prof. A. Gumuliausko anoje Seimo kadencijoje parengta rezoliucija, tinkamai sudėliojanti vertybinius akcentus dėl Holokausto Lietuvoje politinio vertinimo. Taigi kol nėra nuoseklios valstybės istorijos politikos, grįstos atitinkamais teisės aktais, finansais, institucijomis (tuo galėtų užsiimti kad ir įsteigtas atskiras LGGRTC skyrius), tarpinstituciniu bendradarbiavimu, parengtu ir vykdomu nuosekliu veiksmų planu, šioje srityje dirbančiais profesionalais ir t.t., tol bet kokie mūsų bandymai pavieniui kovoti su priešiška propaganda atrodys lyg kūdikio švebeldžiavimas. Jis gal girdimas ir priimamas čia, Lietuvoje, bet niekaip nepasiekia tarptautinės auditorijos. Todėl LGGRTC, nežiūrint jo trūkumų, būtina ne draskyti, o visomis išgalėmis stiprinti, nes šioje kovoje daugiau kol kas nieko solidesnio neturime.
  • Kitaip sakant, daug kalbėdami apie propagandinius karus nuo propagandinių haubicų dengiamės orlaidėmis ir užuolaidomis?
  • Panašu. Tai, su kuo turime reikalą „anoje pusėje“, gerai atskleidė nesena prof. Valdo Rakučio, beje, neatsitiktinai sieto su LGGRTC, pjudymo istorija. Joje akcentuočiau tai, kad net profesionaliam istorikui buvo parodyta jo vieta – nedrįsk peržengti „raudonos linijos“, to, ką ir kaip galima kalbėti apie Holokaustą, kitaip būsi demonstratyviai sudorotas (tai, beje, ne pirmas toks atvejis). Kitaip tariant, istorinės tiesos siekį nustelbia įsitvirtinusi bekompromisė istorinė mitologija, tampanti kone religine dogma, tad nenuostabu, kad drįstantys ja suabejoti ar nepaklusti automatiškai paverčiami ant laužo degintinais eretikais – „Holokausto neigėjais“, „antisemitais“, „naciais“, kuriems ne vieta tarp „padorių, respektabilių žmonių“, ir kurie turi būti persekiojami ar demonstratyviai nubausti kitiems pamokyti… Galima teigti, kad Lietuvoje įsigali denacifikuotoje Vokietijoje gimusi kosmopolitinė istorijos politikos versija, kuri vis mažiau vietos bepalieka nacionaliniam pasakojimui ir herojams. Nacizmas joje vaizduojamas kaip absoliutus blogis, tačiau komunizmo nusikaltimai kažkodėl lieka kažkur fone, lyg jų nė nebūtų buvę. Taip pat regime stebėtinai skirtingą nacių ir sovietų aukų traktavimą. Dar daugiau, nacizmo grėsmė regima bet kokiose nacionalistinėse nuostatose, vertybėse, simboliuose, tad jų irgi skubama palaipsniui atsikratyti, arba, kaip sovietmečiu, paversti politiškai nepavojingu pamojavimu vėliavėlėmis per šventes – tokiu savotišku bedančiu tautiškumo surogatu. Tai atsispindi ir vis keistesniuose valstybės istorijos politikos, jei tokios iš viso esama, viražuose: vienais metais Laisvės premija apdovanojama disidentė sesuo Nijolė Sadūnaitė, tačiau jos kuklus prašymas pateikti visuomenei atsakymą, ar valstybės globon paimta mergaitė yra gyva ir sveika, sutinkamas ledine tyla, aukštų pareigūnų pasipiktinimu, net patyčiomis; kitais, pagerbiant Laisvės kovų sąjūdį, premija apdovanojama grupė partizanų, tačiau jų kovos postmodernistinis „dekonstruotojas“ M. Ivaškevičius čia pat apdovanojamas dar garbingesne – Nacionaline – premija. O pernai Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra teismais varomas iš pastato, kurį, kartu su kitais entuziastais ir rėmėjais, savo darbu ir lėšomis pakėlė iš griuvėsių.
  • Šalia to ar nepastebite tendencijų, kad galvas labai drąsiai kelia tie, kurie arba patys drąsiai kolaboravo su vienu iš okupantų, dirbdami jo represinėse struktūrose, arba tie, kas dabar narsiai teisina tai dariusius savo artimuosius?
  • Išties įdomiausia, kad dabartinių Rakučio ar Genocido Centro dorotojų tarpe gausu žmonių, kurie vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar per savo artimuosius yra patys įsipainioję ar susiję su sovietų nusikaltimais žmoniškumui. Bet apie tai juk šiandien nepolitkorektiška net užsiminti, ar ne? Apskritai, vis gausėjančių kovotojų su „lietuvišku nacionalizmu“, kuris jau atvirai imamas prilyginti nacizmui, gretose gausu vadinamų buvusiųjų sovietinių represinių institucijų ar propagandinės mašinos atstovų ar jų palikuonių, nelinkusių taip pat griežtai kaip nacizmą įvertinti savo pačių ar savo artimųjų kolaboravimą su okupacine valdžia. Bene pirmasis šių „buvusiųjų“ revanšo skambutis nuskambėjo, kai dainininkas Vaidotas Baumila socialiniame tinkle ėmė aršiai ginti savo tėvą – KGB tardytoją, pagarsėjusį žiauriu elgesiu su disidentais, teisindamas jį tuo, kad tada į tą įstaigą esą pakliūdavę tik geriausieji. Aišku, galime sakyti, kad vaikai ar anūkai neatsako už tėvų poelgius, dabar juk ne kokie Stalino laikai, bet turiu mintyje šeimoje perduodamas vertybes ir pasaulėžiūrą. Stebėtinas faktas, kad mūsų propagandos fronto priešakinėse linijose šiandien stovintys žymiausi žurnalistai ir influenceriai arba patys buvo sovietiniais propagandistais, arba yra tokios profesinės dinastijos atstovai. Atsitiktinumas? Vargu. „Buvusiųjų“ ryškesnis sugrįžimas prasidėjo kartu su svaiginančia vienos tokios „buvusiosios“ – Dalios Grybauskaitės – karjera ir sėkmingai tęsiasi iki šiol.
  • Žengiate į pavojingą teritoriją. Abejoti Geležinės Dalios patriotizmu neleidžiama net konservatorių partijos nariams, o nepatogūs biografiniai klausimai siejami su „Kremliaus propaganda“.
  • Na, nesu konservatorių partijos narė, leidžiu sau galvoti savo galva, kol dar neuždraudė. Pasakysiu dar daugiau – nūnai LRS pirmininko kėdėje turime KGB rezervisto dukrą ir tai niekam iš mūsų elito nesukėlė klausimų. Ir šiai naujai tendencijai arba, kaip dabar madinga sakyti, trendui įtakos turėjo ne tik laiku neįvykdyta desovietizacija, bet ir kintantis ideologinis Vakarų, vis labiau krypstančių į kraštutinę kairę, klimatas.
  • Ar nepersūdote? Juk į tą pačią Seimo pirmininkę dabar apeliuoja tremtinių Brolija „Lapteviečiai“, kuri ragina palikti LGGRTC vadovą Adą Jakubauską ramybėje. Nuo 1990 m. Kovo 11d. praėjo jau trys dešimtmečiai. Gal tikrai gana visas bėdas teisinti „gūdžiu sovietmečiu“?
  • Feisbuke kai kurie žmonės piktinasi, kad į Vilniaus istorijos grupę įkeliamos sovietinio Vilniaus nuotraukos, tai darantys kaltinami sovietmečio nostalgija, net apšaukiami vatnikais. Tačiau tie patys besipiktinantys kažkodėl nepastebi, kas dedasi aukščiausiuose valdžios ešelonuose, teisėsaugoje, versle. „Buvusiesiems“ veikti nebesislapstant itin palanku tapo įsigalint naujoms tendencijoms už Atlanto ir galingiausiose ES valstybėse. Kaip įprasta pas mus, šiuo atveju irgi lengvai perimamas ir mėgdžiojamas „europietiškomis vertybėmis“ pridengtas naujasis ideologinis žodynas ir normos – staigiai kilusi, bet greit nuslopusi „metoo“ banga, „kova prieš rasizmą“, nors jo Lietuvoje, kaip žinome, nėra, genderistinės nuostatos, galiausiai, vis labiau pastebimas „senojo pasaulio griovimo“ įkarštis, lydimas „naujojo žmogaus“ – išlaisvinto iš prigimties ir kultūros varžtų – kūrimo projekto ir augančio pažanguolių įtūžio, nukreipiamo prieš nesutinkančius mikliai persiauklėti ar atvirus kitaminčius.
  • Na štai – valdžioje lyg dešinieji, kurių dešinumas Lietuvoje nustatomas daugiausiai pagal retoriką Kremliaus atžvilgiu ir kitų „mozojimą’ „sovietinėmis atgyvenomis“, o Efraimo Zurofo ir Vladimiro Putino solidarios retorikos apie tariamą genetinį lietuvių nacizmą atremti nėra kam?
  • Visa tai matant paradoksaliausiai ir atrodo nūdienė konservatorių partijos laikysena. Juk tai politinė jėga, kuri save iš pat pradžių siejo su Lietuvos valstybingumo atkūrimu ir gynimu, totalitarinių nusikaltimų demaskavimu ir aukų atminimo įamžinimu. Tačiau, kaip žinia, laikui bėgant ji, išskyrus kelis pavienius politikus, vis labiau tolsta nuo atkurtosios valstybės statybos darbų ir jau ėmėsi puoselėti „globaliosios“, t.y. išsivaikščiojančios Lietuvos projektą. O šiandien, stebint naujojo Seimo darbą, net susidaro įspūdis, kad žaidžiamas gudrus žaidimas. Formaliai išlaikomas „konservatorių“ vardas ir įvaizdis, o realiai vykdoma ta pati politika ir diegiamos tos pačios vertybės, kurias pasišovusi mūsų „atsilikusiai“ visuomenei atnešti jų koalicinė partnerė – Laisvės partija. Už pastarosios radikalius pasiūlymus, susijusius su naujaisiais žodžio laisvės suvaržymais ar be skrupulų stumiama genderistine ideologija, t.y. iš esmės už neobolševikinę dienotvarkę taip stenėtinai noriai balsuoja didžioji dalis TS-LKD deputatų. Laisvės partiją galima vadinti pirmąja atvirai ideologine partija, nes visos kitos, nepaisant skirtingų iškabų, iki šiol valdė Lietuvą vykdydamos tą pačią neoliberalią programą, kurios pasekmes puikiai matome. LP, beje, nepaisant trumpo gyvavimo, jau ryškiai pasižymėjo ir savo antilietuviškomis nuostatomis bei apskritai polinkiu į fun (džiaugsmo, laimės) politiką, taip pat ir į funistoriją. Apie tai byloja kad ir ciniškas istorinio Vilniaus paveldo suvulgarinimas „G-taško“ reklamoje arba garsusis pliažas Lukiškių aikštėje, kurioje buvo kariami sukilėliai, o greta – NKVD rūsiuose kankinami ir žudomi laisvės kovotojai ir t.t.
  • Jums galima oponuoti, kad raudoti reikia kapinėse, o miestas turi gyventi savo gyvenimą, žmonės turi džiaugtis, vaikai maudytis fontanuose ir laimingi jų tėvai gulėti pliaže, nesukdami sau galvos dėl senienų. Ką jūs į tai?
  • Negi pliažui neatsirado vietos prie upės, kad teko jį įrenginėti būtent šioje, memorialinėje vietoje, dargi šalia judrios gatvės, kur poilsiautojams teks uostyti automobilių išmetamąsias dujas? Visą šitą anksčiau aptartą dabarties moralinę bakchanaliją vainikuoja įžūli veidmainystė ir dvejopi standartai. Antai konservatoriams artimas žmogus, matyt, kaip ir Laisvės partija, atliekantis jų požiūrio diegimo visuomenei tiesiogiai „neapsišviečiant“ funkciją – Aušra Maldeikienė – kuri pati dar visai neseniai aršiai piktinosi V. Rakučio parodyta „nepagarba“ žydų aukoms, dabar gi jau postringauja apie lietuvių tremtinių „nuo kokių nors Laptevų“ literatūros „lėkštumą“. Tuo mums jau prikišamai parodoma, kieno kančios ir netektys išties svarbios, o kieno nevertos dėmesio, o gal net nusipelnančios „teisingai, pažangiai, mąstančių“ paniekos ir spjūvių. Taigi mūsų akyse vyksta didžiojo nacionalinio pasakojimo sisteminga ir nuosekli dekonstrukcija, atmetanti ar nuniekinanti jo esminius dėmenis – totalitarizmo aukas ir didvyrišką kovą su juo. O tuo pačiu dekonstruojant ir vertybinius pamatus, ant kurių ir laikosi nacionalinė lietuvių valstybė, suprojektuota tautinio atgimimo tėvų ir įtvirtinta Vasario 16-osios Aktu.
  • O Jūs pati, kad ir nejučia, nekartojate rusiško naratyvo, kuomet sureikšminate visas vaivorykštines bei holokaustinės industrijos temas?
  • Stebime vis atviresnį ir stiprėjantį spaudimą visuomenei persiauklėti, atmesti tradicines, krikščioniškas, konservatyvias vertybes kaip neva pasenusias, atsilikusias, tamsuoliškas ir džiugiai perimti siūlomas „pažangias“ vaivorykštines. Rengiami įstatymų paketai, turintys užčiaupti tam tikroms, privilegijuotosiomis tampančioms grupėms neparankią nuomonę, prilyginamą „neapykantos kalbai“.  Už ją numatyta bausti realiomis piniginėmis baudomis, persekioti. Klausimas – kaip tai dera su demokratinės valstybės ir žodžio laisvės principais? Vyresnieji turėtų prisiminti, kad tai jau buvo, net naudojant panašią retoriką ir priemones. Mane stebina mūsų posovietinės visuomenės, ypač jaunimo, neatsparumas naujojo ideologinio projekto diegimui, nesugebėjimas atpažinti jo bolševikinių šaknų ir tikslų. Reiškia, totalitarizmo pamokos nebuvo tinkamai išmoktos, neįgytas imunitetas jam. Juk Sovietų Sąjunga irgi skelbėsi laisviausia ir pažangiausia pasaulio valstybe, tuo tarpu kitaminčiai buvo užčiaupiami, grūdami į gulagą ar psichuškes. Kad neatrodytų, jog perdedu ar paralelės su sovietmečiu yra laužtos iš piršto, atkreipkite dėmesį, kaip kalba ir ko siekia Laisvės partijos atstovai Seime ir vyriausybėje, kurių tolerancijos LGBT reikalavimai stebėtinai dera su bekompromise netolerancija ir net atvirai rodoma neapykanta tradicinių pažiūrų žmonėms. Pažiūrėkime, kokių nuožmių ir fanatiškų, veikiausiai koordinuotų, išpuolių jau sulaukė ir Katalikų Bažnyčia bei pavieniai žinomesni ir autoritetą turintys kunigai, vos tik pasinaudojo savo pilietinėmis teisėmis pasisakyti prieš visais būdais mums dabar brukamą Stambulo konvenciją, atveriančią kelią galutiniam genderizmo įtvirtinimui. Į šį pjudymą, vykdomą nesirenkant nei žodžių, nei veiksmų, įsijungė ir vadinamosios „garsenybės“, kai kurie akademikai ar net katalikais besiskelbiantys viešieji intelektualai. Atgimsta naujasis komjaunimas ir naujoji, vienintelė teisinga, partija, kurios reikia klausyti, kitaip… O juk krikščionių mokymas apie žmogaus prigimtį ir transcendencinius tikslus buvo taip pat aršiai puolamas ir sovietmečiu. Ir tuomet pirmiausia persekioti kunigai ir vienuoliai, išdrįsę pasakyti „ne“ saldžiabalsiam ir gražiais siekiais pridengtam melui ir prievartai.
  • Kokią išvadą būtų galima padaryti visa tai matant? Kaip intelektualė sakykite, kur link čia viskas?
  •  Viena vertus, ideologinis spaudimas, naudojant tiek „meduolį, tiek ir bizūną“ tik didės ir darysis vis įžūlesnis ir atviresnis. Bet kita vertus, labai norisi tikėti, kad vis daugiau padorumo ir blaivaus proto dar nepraradusių žmonių tai padės atsimerkti ir išdrįsti pagaliau stoti prieš atslenkantį naująjį ideologinį marą. Stoti ginti savos istorijos ir kultūros, nes kitaip leisime laimėti ir būsime priversti tarnauti tiems, kuriuos Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeryje“ pavadino „kanukais“ – t.y. bedvasėmis blogio pamėklėmis. Beje, dabartinių ideologinių batalijų kontekste labai rekomenduoju perskaityti šią knygą.