Lietuvos Garbės konsulė Panamoje svajoja apie turizmo agentūrą Lietuvoje, kuri į šalį kviestų žmones.

Liepos mėnesį mūsų šalyje lankėsi viešnia iš Centrinės Amerikos – Lietuvos Respublikos Garbės konsulė Panamoje Dana Brazdžiūnaitė. Su ja ir kitomis lietuvėmis, vadinamomis „meilės emigrantėmis“ susipažinau praėjusiais metais lankydamasi Panamoje. Meilės emigrante galima vadinti ir ponią Daną. Ji 1975-tais metais Maskvoje ištekėjo už panamiečio Fermin Gondola Mejia ir nuo 1977-ųjų metų gyvena Panamoje. Ponia Dana maloniai sutiko pasikalbėti prie kavos puodelio.

Įdomu, kas naujo jūsų – Garbės konsulės – veikloje? Galbūt Panamoje daugėja lietuvių, kas jie, ko atvyksta, ar kreipiasi į jus pagalbos?

Mažai atvykstančiųjų. Šiuo metu tos mano pagalbos beveik nereikia, tik kartais žmonės kreipiasi dėl kokių nors dokumentų. Mat, daugiau atvyksta tokių, kurie Panamoje ketina mokytis arba kuria savo verslą, tad konsultuojasi, matyt, su verslininkais. Panama – brangi Lotynų Amerikos šalis. Maistas, būstas – viskas brangu. Lietuvių čia mažai. Pasvajoju apie tai, kad kas nors Lietuvoje užsiimtų turizmu Lietuva–Panama, – daugiau žmonių pažintų šią gražią šalį, sumažėtų dviprasmiškų pasakojimų apie ją… Maniau, gal kada nors mano dukterėčia sukurs turizmo agentūrą, bet ji Vilniuje turi šeimą, puikų darbą ir nenori blaškytis po pasaulį. Nors… Aušra ne kartą lankėsi Panamoje, pažįsta šalį, mudvi net pabuvojome kaimyninėse šalyse…

Sostinėje ponia Dana kartu su sūnumi pirmiausia aplankė Gedimino pilį, Valdovų rūmus

Sostinėje ponia Dana kartu su sūnumi pirmiausia aplankė Gedimino pilį, Valdovų rūmus..

Priminkite, kokia jūsų – Garbės konsulės – pradžia Panamoje?

Kadaise man teko padėti lietuviams kaliniams, patekusiems į Panamos kalėjimą. Ir aš pasisiūliau dirbti šį darbą, nes čia kalėjimas iš esmės skiriasi nuo lietuviškojo, sąlygos nepakenčiamos. Dauguma miega ant grindų, šimtui kalinių vos vienas dušas, visi maudosi pagal sąrašą… Vienas iš pirmųjų sulaikytų lietuvių net ketverius metus negalėjo būti teisiamas, nes jokia kita kalba, kaip tik lietuviškai, nekalbėjo. Administracija kažkokiu būdu surado mane, lietuvę, ir aš tapau ne tik vertėja, bet ir savotiška jų užtarėja. Nuo to ir prasidėjo mano, Garbės konsulės, veikla.

Puikiai prisimenu tą pirmąjį savo vizitą: važiavau autobusu, kalėjimas per 60 km nuo miesto, kelias pavojingas, pilna policijos, nuolat tikrina, kur ir ko važiuoji, ar turi leidimą, ką veži. Kas dar labai veikia psichiką – lankytojai tam tikrą dieną turi dėvėti tam tikros spalvos drabužius. Spalva priklauso nuo paviljono, į kurį eini. Ketvirtadienį raudoname paviljone aš turėdavau vilkėti raudonai. Kai gavau diplomatės statusą, jau galėjau važiuoti savo mašina su diplomatiniais numeriais, apsirengti ne pagal kalėjimo taisykles – neatrodžiau kaip kalinių giminaitė. Vos padirbėjau vertėja, ir kalinį netrukus išleido atlikti bausmę į Lietuvą. Po pirmojo kalinio buvo dar šeši, kurie turėjo didelių problemų: kai kurie sirgo – tai gili depresija, tai širdis, reikėjo prašytis į ligoninę, lydėti, ten vertėjauti… Nė vienas iš kalinių neturėjo pasų. Savo ambasados neturime, laimė, padėjo vokiečių ambasados atstovai, drauge vykome į kalėjimą, fotografavome kalinius, tvirtinome jų laikinus dokumentus – kelionės lapus. Tekdavo už daug ką sumokėti. Vienam vyrukui ilgai ieškojau 46 dydžio kedų, nes jis skrido žiemą, pirkau ir šiltų drabužių… O atostogaudama Lietuvoje susitikau su Panamoje kalėjusia mergina, nes čia buvo likusi jos maža dukrytė, rūpinausi jos likimu… Per Šv. Kalėdas buvo svarbu surinkti kaliniams ką nors šventiško, gardesnio maisto, padėjo kitos lietuvės, mano vaikai. Sudėliodavom dovanėles – pirmiausia higienos priemonių, dar vaisių, dešrų, saldumynų…

Kaip kaliniai ar kiti likimo nuskriausti žmonės jus susirasdavo, ar visada galėdavote padėti?

Turiu padėti žmonėms, negaliu jų smerkti, ne mano valioje. Ypač, kai žinau, jog turi didelių bėdų. Dažniausiai parašydavo telefonu, pasiskųsdavo dėl nežmoniškų tarpusavio santykių, prašydavo: „Ponia Dana, atsiųskite kortelę, noriu paskambinti šeimai, kad atsiųstų pinigų“. Pirkdavau kortelę, siųsdavau žinutę su kortelės numeriu. Draudžiama, bet reikėjo gelbėti. Kiekvienas su savita nesėkmės istorija, nors visi pričiupti už tą patį – narkotikų pervežimą, užverbuoti kažkur Šiaurės Amerikoje, svajoję užsidirbti tūkstančius dolerių. Nė vienas nebuvo išsilavinęs, keli – iš vaikų namų. Dabar jau kelintus metus lietuvių kalinių Panamoje nėra…

Ar jums atlyginama už šiuos rūpesčius?

Nė vienos šalies Garbės konsulas negauna jokio atlyginimo. Yra mažų privilegijų, pvz., diplomatiniai numeriai (tai man leidžia ne tik sostinėje, bet ir visoje šalyje bet kur pasistatyti automobilį), dar – esu kviečiama į diplomatų susitikimus, kurie vyksta kartą per mėnesį. Įdomu pabendrauti su kitų šalių Garbės konsulais… Dabar, viešėdama Lietuvoje, žadu užeiti į Užsienio šalių ministeriją, prisistatyti, nes ir Lietuvoje, ir Panamoje pasikeitė šalių vadovai, ir aš gavau užklausimą, kur, kokioje srityje dirbu, į ką gilinuosi. Visiems atsakau, kad kuruoju kultūros sritį – tai man artima, įdomu. Nors lietuvius, norinčius bendrauti tarpusavyje, skaičiuojame ant dviejų rankų pirštų, vis dėlto vyksta didžiųjų Lietuvos švenčių minėjimai – giedame himną vasario 16-ąją, o liepos 6-ąją, jei nesame išsivažinėję kas sau, susirenkame paminėti Mindaugo karūnavimo kokiame nors restoranėlyje, dažniausiai, vokiškame. Mat, tiktai čia galima užsisakyti silkutės (vietiniai stebisi – kaip mes galime valgyti žalią žuvį!), kugelio, vėdarų ar bulvinių blynų…

Panamiečiai D. Brazdžiūnaitė ir sūnus Luidžis atostogaudami Lietuvoje b9tinai paragauja lietuviškų didžkukulių..

Panamiečiai D. Brazdžiūnaitė ir sūnus Luidžis atostogaudami Lietuvoje b9tinai paragauja lietuviškų didžkukulių..

Kokia jūsų kasdienybė, dienotvarkė, kas jums svarbiausia?

Sportas (mano specialybė – plaukimas) ir sveika mityba. Vieną valandą per dieną aš arba plaukioju baseine (turime baseiną prie pat namų), arba prakaituoju sporto salėje. Dar rytais vežioju anūkytę į darželį, o po pietų nuvežu ją auklei, vėliau vežu anūką sportuoti – visa mūsų šeima sportuoja, sveikai maitinasi.

Papasakokite apie šeimą. Juk turėjo būti didelė meilė, „ištrėmusi“ jus iš Lietuvos į pasaulio kraštą?
Meilė tikrai buvo. Susipažinom 1972 metais Kaune, susituokėm 1975 metais Maskvoje. Fermin, mokydamasis tarptautinės teisės Patriko Lumumbos Tautų draugystės universitete, kaip juodukas iš Panamos drauge su kitu tamsiaodžiu iš Brazilijos buvo pakviestas filmuotis filme. Filmą suko Kaune. Mano draugė, susipažinusi su brazilu, pakvietė ir mane, tuomečio Kauno Kultūros instituto trečio kurso studentę, vakarienės į restoraną.

Tai buvo tik vakarienė. Antrąkart panamietį netikėtai sutikau keldamasi Kauno funikulieriumi, ir jis iškart pasakė: „Tu būsi mano žmona“, o išvykdamas į Maskvą paklausė, ar gali man parašyti. Ir labai aktyviai rašė, prašydamas tapti jo žmona. Pasiryžau jį aplankyti Maskvoje. Užsimezgė graži draugystė – mus vadino Romeo ir Džiuljeta. Susituokėm, nors tais laikais buvo nelengva gauti leidimą tuoktis. Maskva man iki šiol liko meilės miestu. O 1977 metais, kai jis baigė Universitetą, laivu su 2 000 knygų atplaukėme į Panamą.

Nuvykusi į Panevėžį viešnia iš Panamos paprastai atostogauja pas seserį Aldoną..

Nuvykusi į Panevėžį viešnia iš Panamos paprastai atostogauja pas seserį Aldoną..

Ar buvote laiminga su gražiuoju tamsiaodžiu svečioje šalyje?

Aš labai mylėjau savo vyrą. Jis išmokė mane gaminti valgį, skalbti, nes buvau palepinta, jauniausia iš gausios šeimos, vienintelė baigusi aukštuosius mokslus. Su pirmagimiu sūnumi, kurį pavadinau savo brolių garbei – Rimas Balys, 1983 metais atvykau į Lietuvą prasitęsti paso, pragyvenau čia pusmetį – tiek užtruko dokumentų tvarkymas, netgi norėjau pasilikti Lietuvoje, nes mano vyro meilė jau buvo išblėsusi… Bet nesusitaikiau su žmonių požiūriu į mano tamsaus gymio berniuką. Grįžome. Gimė antras sūnus, kuriam vardą jau rinko tėvas. Jis – Luis Fermin, tai vyro tėvo ir senelio vardai. Su vyru, Panamos Valstybinio Universiteto dėstytoju, mes vis dar vyras ir žmona, nors kartu nebegyvename seniai, jis liko mudviejų name, kurį abu nusipirkom.

Mes su vaikais iš pradžių nuomojome butą. Žinoma, vargom, nes kūrėmės vos ne nuo šaukšto, bet šiuo metu visi esame susitvarkę savo gyvenimus. Sūnus Rimas Balys vedė merginą iš Las Tablas vietovės, miesto, kuriame kasmet vyksta karnavalai. Jų sužadėtuves, prisipažįstu, suorganizavau aš – sūnus tuo metu dirbo Brazilijoje, ir mes – nuotaka, jos mama ir aš – atvykom pas jį į svečius. Sakiau jam, kad piršlyboms ieškotų ne restorano, ir jis jai įteikė žiedą prie gaivių krioklių… Su Larissa, advokate, juodu augina šešerių metų sūnų Andrių Arūną (jis – tiesiog mano kopija) ir trejų metų dukrą Ivaną Liuciją. Laisvalaikiu visa šeima sportuoja. Gyvename netoli vieni nuo kitų. O su mano vaikų tėvu ir anūkų seneliu visi puikiai sutariame. Jis – puikus kulinaras, ir daugybė šeimos švenčių vyksta jo namuose.

Ar panamiečiams, pvz., jūsų sūnums, Vilnius – patrauklus miestas kurti čia verslą?

Taip, labai. Mano vyresnysis sūnus, kai laikinai nedirbo, ketino čia įkurti kavinę „Panama“. Bet šiuo metu jis ir vėl užsiėmęs – Turkijoje dirba naftos gręžinių inžinieriumi, mėnesį dirba, mėnesį su šeima namie. Užsiėmęs ir jaunesnysis sūnus Luidžis, kurį iki šiol vadinu Mažyliu, jis – pilotas, skraidina krovinius į gretimas šalis. Todėl dairomės kompaniono Lietuvoje, kad ir verslą pavyktų įsukti, ir įprasto darbo vaikai neprarastų.

Dar mano vaikai ką tik pradėjo skalbyklos-valyklos verslą internetu, kas irgi atima laiko… Svarstome ir apie buto įsigijimą Vilniuje, kad atvykę turėtume kur apsistoti. Dabar apsigyvename arba pas dukterėčią Vilniuje, arba pas mano seserį Panevėžyje. Dar Panevėžyje aplankau savo tetą, brolį Rimą, Kaune – kitą seserį. Himną liepos 6-ąją giedojome drauge su broliu Panevėžyje, su juo pasižiūrėjome ir spektaklį J.Miltinio teatre. Man tai – didelė šventė. Mano svajonė – vasarą pagyventi čia, Lietuvoje, o žiemą ten, kur šilta.

Ar jūs kada nors gailėjotės, kad išvykote iš Lietuvos?

Dabartinėmis akimis žiūrint – ne, esu dėkinga likimui, kad išvykau. Gyvenimas svetur mane išmokė pakovoti už save, nes buvau gerokai išlepinta… Visko išmokau būtent čia – dirbau, pati užauginau sūnus, svarbu – gerus užauginau. Jiems esu traukos centras, jie nuolat prie manęs. Ir su marčia sutariu, ir anūkus mokau lietuviškai. Jie žino, kaip pasisveikinti, atsisveikinti, kaip paprašyti lietuviškai, nes, kai ko nors prašo ispaniškai, aš „neišgirstu“. Moka skaičiuoti, pažįsta gyvūnėlius… Beje, mažyliui jau krenta dantys, ir pelytė už kiekvieną po pagalve vis padeda penkis dolerius. Jis juos taupo kelionei į Lietuvą. Norėtų pamatyti sniegą, ir aš jam tai pažadėjau.