Psichologė J.Dapkevičienė teigia, kad gerų anytos ir marčios santykių sąlyga – pagarba ir atstumas.

Apie anytos skriaudžiamą marčią sukurta daugybė graudžių dainų ir pasakų. Mūsų laikais nuo anytų kenčiančios marčios guodžiasi viena kitai forumuose ir netgi buriasi į savitarpio pagalbos grupes. Psichologė Jurga Dapkevičienė, kuri teikia privačias konsultacijas ir savo tinklalapyje psichologejurga.lt atsakinėja į anoniminius lankytojų klausimus, teigia, kad jaunos ištekėjusios moterys dažnai skundžiasi pašlijusiais santykiais su anytomis. „Mano vyro mama visur kišasi, viską reguliuoja, „turi mūsų raktus ir ateina pas mus kada panorėjusi“, „nuolat kritikuoja ir aiškina, kaip mes nemokam gyventi“, „ji nieko man nepadeda“ – tipiški marčių skundai. Kaip gyventi, kad tarp vyro motinos ir žmonos vyrautų, jeigu ne taika, tai bent paliaubos?

Psichologė Jurga Dapkevičienė

Psichologė Jurga Dapkevičienė

Anyta – velnio pramanyta

Anytos ir marčios priešiškumas gali būti aiškinamas tuo, kad marti yra ta svetimoji, kuri „pasigrobia“ iš anytos jos augintą vyrą. Psichoanalizės pradininkas Zigmundas Freudas pabrėžė, kad motinos ir sūnaus yra ypatingas ryšys, pilnas neįsisąmonintų lūkesčių ir fantazijų. Visa tai gali tapti patologijos šaltiniu, ypač jei šeimoje nėra tėvo arba jis silpnas, gyvena po žmonos padu. Tuomet sūnus nesąmoningai tampa partnerio pakaitalu. Kartais net suaugęs vyras lieka emociškai priklausomas nuo motinos, nepajėgia nuo jos atsiskirti, „nukirpti bambagyslės“. Tokiam mamytės sūneliui susituokus, priklausomybė nuo motinos netenkina nė vienos pusės, provokuoja nesąmoningai kovai visus trikampio dalyvius ir tampa konfliktų šaltiniu.

Įtampa tarp anytos ir marčios gali kilti dar ir dėl to, kad anyta pati buvo (yra) marčia, kuriai teko susidurti su panašiais sunkumais. Šiuolaikinis gyvenimas, nepaisant parodomojo jo atvirumo ir viešumo (kad ir socialiniuose tinkluose), yra gana uždaras, ir mes turime mažai galimybių giliai ir artimai pažinti bent keletą šeimų, matyti įvairius jų modelius, perprasti jų bendravimo būdus, gyvenimo ritmą ir įpročius. Taigi, neturime galimybių ir palyginti – pamatyti savęs įvairių santykių kontekstuose. Sūnaus išrinktoji jo motinai gali tapti palyginimų objektu, kurį jį stebi ir nuolat vertina, lygina su savimi. Čia atsiveria begalinė erdvė marčios nuvertinimui, sumenkinimui ir konfliktui. Anyta gali nesąmoningai atkurti ją pačią kažkada traumavusią situaciją ir tokiu būdu – per savo marčią – ieškoti būdų tai situacijai įveikti.

Santarvei gali trukdyti ir paprasčiausi temperamento skirtumai, charakterio bruožai. Skirtumų nepastebėdami ar nepripažindami, mums nesuprantamus veiksmus galime interpretuoti kaip priešiškus. Galiausiai marti ir anyta yra skirtingų kartų atstovės, todėl natūralu, kad daugelį dalykų jos vertina visiškai kitaip.

Anūkai rūpi uošvėms

Visame pasaulyje anytų reputacija yra, švelniai tariant, prasta. Evoliucijos biologas Jan Beise Vokietijoje, Krumhiorno srityje, analizavo XVIII–XIX a. bažnyčių įrašus. Jis nustatė, kad kūdikiai kur kas dažniau mirdavo tose šeimose, kuriose vyro motina būdavo gyva. Tuo metu motinos mamos buvimas labai teigiamai veikė naujagimio situaciją – tokie išgyvendavo dažniau. „Kodėl?“ – klausia mokslininkas. Juk ir sūnaus, ir dukros mama turėtų stengtis, kad jų anūkai išgyventų ir genai būtų perduodami toliau. Deja, gyvenime taip nėra. Kanadietis mokslininkas Lance Barrett-Lennard formuluoja „močiutės hipotezę“: trečdalis moters gyvenimo yra laisvas nuo nėštumų ir gimdymų tam, kad ji galėtų jėgas, laiką ir išmanymą skirti anūkams, padidindama jų galimybę išgyventi. O suomių biologė Mirkka Lahdenperä apskaičiavo: kuo ilgiau gyvena močiutė, tuo daugiau vaikų gimsta jos dukterų šeimose. Tuo metu senelio gyvenimo trukmė anūkų skaičiui įtakos neturi.

Šiuolaikinių šeimų apklausos taip pat patvirtina, kad anūkais labiausiai rūpinasi močiutė iš motinos pusės, neatsižvelgiant į tai, kaip toli nuo anūkų ji gyvena. Šios močiutės praleidžia su anūkais daugiau laiko, dažniau dovanoja jiems dovanas. Ryšio stiprumas abipusis: tik 12–14 proc. anūkų, paklausti, su kuria močiute labiau mėgsta būti, nurodė tėvo motiną. Ką gi, panašu, kad moterys daug labiau linkusios padėti savo dukterų vaikams. Evoliucijos psichologai tai aiškina pirmykšte vyro (ir visos jo giminės) abejone, ar čia tikrai mano vaikas. Taigi, ir anytos negali būti užtikrintos, kad investuos būtent į savųjų genų perdavimą. Galima smarkiai abejoti evoliuciniu sudėtingų žmogiškų santykių aiškinimu, galima pagrįstai kritikuoti duomenų rinkimą bei jų interpretaciją, tačiau minties eiga yra labai įdomi: anytai priskiriami demoniški bruožai ir didžiulės galios. Taigi, greičiausiai susiduriame su kolektyvine projekcija ir nesąmoningu lūkesčiu, kad anyta – tai įsikūnijęs blogis, ir kitaip būti negali.

Kaip sutarti su anyta

„Atkreipkite dėmesį, kad apie uošvės ir žento santykius pasakojami anekdotai, tuo metu apie anytas ir marčias anekdotų beveik nėra. Matyt, kad čia ir gyvenime jau ne iki juokų. Ir tikrai, kertinis dėmuo, siekiant normalizuoti šiuos santykius, turėtų būti pagarba ir atstumas. Kuo daugiau įtampos jūsų santykiuose, tuo didesnį atstumą rekomenduočiau. Tikėtina, kad susitikdamos retai ir trumpai, geriau išlaikysite ribas, sveiką protą ir realybės jausmą, nepasiduosite emocijoms“, – pataria psichologė. Ieškodama sutarimo, prašykite ir vyro pagalbos, juk jis savo mamą pažįsta daug geriau negu jūs ir jau išsiaiškino, kaip su ja sugyventi. Būtų geriau, jei būtent jis su savo mama kalbėtųsi poros privatumo ir autonomijos klausimais.

Santykių su anyta prognozės geresnės, jei jūsų vyras turi seserį, t. y. anyta yra ir uošvė. Tokiu atveju verta pabandyti užmegzti ryšį su jos dukterimi. Gerai, jei anyta yra įsitraukusi į kokią nors veiklą, turi pomėgį. Situacija sudėtingesnė, jei anyta – vieniša moteris, apsiribojanti namų gyvenimu, o sūnus jai yra vienturtis ar jaunėlis. Situacija pavojinga ir tada, kai anyta pati nesutaria su savo sūnumi. Išmintingiausia tokioje situacijoje būtų laikytis neutraliai, nepalaikyti nė vienos pusės, nesikišti į konfliktą.

Sunkiausia tada, jei jums teko išbandymas šeimynine bendruomene ir turite gyventi su anyta po vienu stogu. Pirmiausia pabandykite nusistatyti ribas: kur bus jūsų, o kur anytos valdos. Būtų puiku, jei bent virtuvės būtų atskiros, jei – ne, stenkitės tuo pačiu metu nedirbti tų pačių darbų. Nerungtyniaukite su anyta, nesilyginkite su ja ir neleiskite jūsų lyginti kitiems. Taip pat atsispirkite pagundai lyginti anytą su savo mama, draugės anyta ar dar kuo kitu. Priimkite ją kaip atskirą, sudėtingą asmenybę, kuri turi savo gyvenimo istoriją ir savitą pasaulėžiūrą.

Taip pat būtų labai naudinga giliau patyrinėti save ir įsivardyti, kodėl jūs taip nemėgstate tos moters, kokie jūsų kompleksai čia reiškiasi. Kartais neigiamo požiūrio priežastis yra dideli lūkesčiai ir anytos lyginimas su savo mama, laukimas, kad ji jus priims ir mylės kaip savo tikrą dukrą. Turėdamos didelių lūkesčių ir idealizuotų įsivaizdavimų, neišvengsite ir didelio nusivylimo, kad kitas nėra toks, kokio jūs norėtumėte.

Ne visada kalta anyta

Anot J.Dapkevičienės, kartais gali nutikti, kad net ne anyta yra tikroji marčios nepasitenkinimo priežastis.

Indrė (29 m.) labai piktindavosi, kad anyta rodydavo perdėtą rūpestį savo suaugusiu sūnumi: nuolat siūlydavo jam valgyti, pailsėti, smulkmeniškai klausinėdavo apie sveikatą ir savijautą. Tačiau patyrinėjus įdėmiau paaiškėjo, kad Indrės susierzinimo priežastis buvo ne tiek anytos elgesys (Indrė galėjo suprasti ir priimti tai, kad kai kurioms motinoms jų vaikai visą gyvenimą lieka maži), bet tai, kad jos vyras be skrupulų naudodavosi motinos globa. Tokioje situacijoje supykti ant partnerio dėl jo infantilumo ir paskatinti jį brandai yra pakankamai sunku. Patogiau galvoti, kad dėl visko kalta anyta.

Tačiau net tokioje situacijoje, apseikite be ultimatumų ir neverskite vyro rinktis tarp jūsų ir mamos. Toks siūlymas rinktis mažų mažiausiai netaktiškas, o pasirinkimo alternatyvos suformuluotos nekorektiškai. Geriau iš karto susitaikykite, kad ši moteris jau yra jūsų vyro gyvenime ir šio fakto jūs nepakeisite. Verčiau pasvarstykite, kaip galėtumėte sustiprinti jūsų partnerystę.

Pavojaus esama ir tada, kai santykiai su anyta itin geri ir anyta tampa drauge, su kuria dalijamasi visais džiaugsmais ir rūpesčiais. Štai Alma (27 m.) ilgam užsitraukė anytos nemalonę, kai pabandė jai pasiguosti dėl problemų su vyru. Nors moterys puikiai sutarė ir daugeliu požiūriu į gyvenimą žiūrėjo panašiai, marčios pasidalijimą santuokinėmis bėdomis anyta priėmė kaip priekaištą jai – puolimą, pasijuto kalta ir stojo į kovą.

„Bendraudama su anyta venkite interpretacijų, orientuokitės į žinučių turinį ir net nebandykite „išgaudyti“, kas yra už jo. Net jei žinutė atrodo priešiška, pasistenkite nepasiduoti emocijoms ir išlikite mandagiai dalykiška. Mus visus veikia kolektyvinės pasąmonės laukas. Jam pakankamai sunku pasipriešinti ir išgryninti savo unikalų santykį, kuriame kitas žmogus galėtų atsiskleisti visoje pilnatvėje, ne vien savo šešėline, tamsiąja, puse, – aiškina psichologė. – Esu girdėjusi nuoširdžiai pasipiktinusią marčią sakant: „Kodėl aš turėčiau ją suprasti?“Ir tas „turėčiau“ skamba kaip kažkieno nurodymas, pareiga. Suprantama, visuotinės lygiavos amžiuje bet kokia užuomina apie vertybes, tradicijas, nusistovėjusius, laiko patikrintus bendrabūvio būdus, netgi tai, kad jaunesnis žmogus paprastai būna lankstesnis ir turi daugiau resursų, – gali sukelti pasipriešinimą ir protestą. Gerai, tarkim, kad jokios pareigos čia nėra. Kalbėkime apie norus: kokių santykių, kokios atmosferos šeimoje jūs norėtumėte ir kokiu būdu galite to pasiekti. Man atrodo, kad būtų puiku, jei įtampą, susierzinimą ir nepasitenkinimą, pyktį ir akylą ribų saugojimą keistų jei ne šiluma ir draugiškumas, tai bent jau pagarba ir mandagumas. Belieka pasirinkti ir pasirūpinti savo norų įgyvendinimu.“

 

Parengė Valda Dagilė