Žygaitiškiai medikę ir dailininkę Teresę Beitienę vadina paprastai: mūsų Teresė.

Mažas šaltinėlis nebūtinai tampa versme ir išsilieja kaip jūra. Bet gurkšnis vandens pagirdo ištroškusius. Žemėlapiuose tokie šaltinėliai nepažymėti, bet jie svarbūs, juos turime saugoti. Panašiai yra su išskirtiniais nedidelio miestelio žmonėmis. Jie dirba tyliai – taip žemė kantriai augina grūdo želmenį, kad jis taptų duona. Susitikimas su tokiais žmonėmis gali būti panašus į lobio atradimą. Toks lobis atsivėrė mažame Lietuvos paribio miestelyje – Žygaičiuose. Tai Teresė Beitienė, gražia mergautine pavarde Žilaitytė.

Iš „anapus vandenų“

Mūsų Teresė – taip apie ją sako žygaitiškiai. Ir džiaugiasi, kad ją, visai jaunutę sanitarinės epidemiologijos felčerę, valtelė atplukdė iš anapus Nemuno – iš Suvalkijos, iš gimtojo Pervazninkų kaimo Šakių rajone. Kadaise netoli to kaimo buvo keltas per Nemuną. Vietiniai žmonės jį vadino pervazu – tai yra pervežančiu, o keltininkus pravardžiavo pervazninkais. Taip ir liko keistas kaimo pavadinimas, bet Teresei pats mieliausias, nes čia 1935 metais ji gimė. Keltininko valtelė  išplukdė ją trejiems metams, bet kitame krante ji paliko visam gyvenimui. Sunkvežimyje įsitaisiusi ant cukraus maišų (Žygaičių kooperatyvas juos vežėsi iš Tauragės), Teresė atvyko į Žygaičius – savo būsimą darbovietę, lagamine prie lašinių priglaudusi dvi knygas – už stipendiją pirktą O.Balzako „Kurtizanių spindesys ir skurdas“ ir  V.Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, kurią buvo padovanojusi draugė. Dabar Teresės namuose apie penki tūkstančiai knygų.

Teresės Beitienės piešiniai – tai jos jausmų ir minčių pasaulis, sukurtas iš spalvų, šviesos ir tamsos žaismo.

Teresės Beitienės piešiniai – tai jos jausmų ir minčių pasaulis, sukurtas iš spalvų, šviesos ir tamsos žaismo.

Dienos riedėjo

O tada, praverkusi tris dienas, 1957 metų rugpjūčio pirmąją zanavykė Teresė išėjo į darbą Žemaitijoje. Vadinamoji „apylinkinė“ ligoninė buvo įsikūrusi sovietinės valdžios atimtoje klebonjoje ant aukšto Ežeruonos šlaito. Ir ėmė riedėti jaunosios felčerės dienos kaip akmenėliai į lėtą šios upelės tėkmę. Pagrindinis jos darbas buvo tikrinti Žygaičių, Visbarų, Aukštupių, Būdviečių parduotuves ir jų darbuotojų sanitarines knygeles. Kasdien eidavo per kaimų kiemus, tikrindama šulinius, žiūrėjo, kad būtų dangčiai, nuolatiniai kibirai, kad aplinka būtų švari. Vis pėstute po tolimus vienkiemius. Niekas nepasisiūlė pavėžėti, nes tada kolūkis turėjo tik vieną sunkvežimį. Tiesa, vėliau ji gavo dviratį, bet palijus iš jo nebūdavo jokios naudos. Tikrindavo sanitarinę būklę mokyklose, mokinių švarą. Žygaičių vidurinėje mokykloje veikusią sanitarinę mokinių draugovę ne kartą ruošė rajoninėms varžyboms.

Šeimos židinėlis

Kartą pakviesta į Žygaičių vykdomojo komiteto pirmininko kabinetą Teresė už stalo pamatė įdegusį šviesiaplaukį vaikiną balta šypsena. Tai buvo Henrikas Beitas. Pamažu įsižiebė šeimos židinėlis. Ėmė stiebtis sūnus Kastytis ir dukra Šarūnė. Ne, kasdienybė neužtemdė Teresės dvasinių turtų, neprilenkė prie žemės kaip Ežeruonos šlaite svyrančius gluosnius. Sūnus Kastytis, baigęs biofizikos studijas Vilniaus universitete, pasuko mokslininko keliu. Dukra Šarūnė tapo architekte ir šiuo metu dirba Tauragės rajono savivaldybėje architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja. Skaudus akmenėlis kirto į šeimos židinį 2012 metais: neliko Henriko. Po dvejų su puse metų pavargo ir Kastyčio širdis. Šeima sumažėjo, bet ją papildė vaikaitis Bartas – dabar programuotojas, baigęs matematikos-informatikos studijas Vlniaus universitete.

Teresė su dukra Šarūne ir anūku Bartu.

Teresė su dukra Šarūne ir anūku Bartu.

Įžiebta vaivorykštė   

Kai gyvenimas aplaužo sparnus, o skaudžios netektys aptrupina sveikatą, prasiveržia stiprus vidinio pasaulio šaltinėlis. Teresė ėmė piešti. Medikė, visų įsivaizduojama su baltu chalatu, savo aplinkoje įžiebė vaivorykštę. Ilgai niekas Žygaičiuose nežinojo apie Teresę Beitienę kaip apie dailininkę. Ji visiems buvo tik felčerė, nuoširdi medicinos darbuotoja, labai apsiskaičiusi moteris, kurios namuose knygų daugiau negu miestelio bibliotekoje. Gebėjimas piešti įgimtas, nes šio meno ji niekur nesimokė. Tikriausiai paveldėjo iš mamos. Mama buvo siuvėja, dabartiniais laikais ją pavadintume dizainere. Baigusi siuvimo kursus, piešė drabužių pavyzdžius, kūrė modelius, turėjo užsienietiškų mados žurnalų.

Piešiniai – dienoraštis

Teresė Beitienė piešia viską, kas jai brangu ir įdomu. Tai jos jausmų ir minčių pasaulis, įvairia technika sukurtas iš spalvų, linijų, šviesos ir tamsos žaismo. Jai gera gamtoje – ji pripiešė daug peizažų. Jų vedami nueitume nuo gimtojo Pervazninkų kaimo iki Žygaičių apylinkių, pasilenktume prie gėlių, stabtelėtume prie medžių, įsižiūrėtume į paukščius. Čia sparnais mosuoja vėjiniai malūnai, kuriuos Teresė Beitienė matė iš tėviškės kiemo, o pro vieną praeidavo žingsniuodama į mokyklą. Į piešinius persikėlė vaizduotėje išsaugotas sodas, vieniši medžiai, senas tvenkinys. Spalvingas arba juodom linijom popieriaus lape išrašytas Žygaičių kraštas. Viename piešinyje rudeniškai tuščios styro jazminų krūmo šakos. Kitame Ežeruonos pakrantės vaizdas, vazoje pamerktos žilvičių šakelės su pūkuotais kačiukais, mėlyname fone krenta, o gal skraido į drugelius panašūs lapai. O įvairių gyvūnų piešiniai lyg portretai, pavyzdžiui, žuvų. Kiekvienai žuviai atskiras piešinys įvairių atspalvių mėlyname fone. Arba paukščiai. Jie lyg gyvi, kiekvienas tupi ant vis kitokios šakelės. Įspūdingos net varnos – vienos tupi ant senoviškos medinės tvoros, kitos skraido, jų vardas – Albertina. Teresės Beitienės piešiniai ne kartą buvo eksponuojami Žygaičių kaimo švenčių metu, sulaukė dėmesio miestelio ir gimnazijos bibliotekose, bet iš tikrųjų yra verti ir gausesnio būrio meno mėgėjų žvilgsnių.

Dar viena šios dailininkės darbų sritis – knygų iliustracijos.

Dar viena šios dailininkės darbų sritis – knygų iliustracijos.

Pagoniškos būtybės

Žygaičių krašto menininkė nupiešė ir pagoniškąsias lietuvių dievybes. Senovės lietuviai savo dievų nevaizdavo, niekas nežino, kaip jie atrodė, nes tai buvo ne asmenys, o suasmenintos gamtos jėgos. Kiekvienas, kas juos piešia ar kitokiu būdu kuria, perteikia savaip. Taip padarė ir Teresė Beitienė. Ugnies globėją Gabiją pavaizdavo kaip moterį liepsnos spalvos plaukais, ištiesusią rankas virš laužo. Bičių deivę Austėją – prie avilio su aplink ją zujančiomis bitelėmis. Linų dievas Vaižgantas įsibridęs į linų lauką. Jo plaukai kaip žydintys linai. O jaunutė meilės deivė Milda ant rankų iškėlusi spinduliuojančią širdį. Visų Teresės Beitienės piešinių neįmanoma aprašyti. Juos verta pamatyti, pasigrožėti ir pasidžiaugti netikėtai atgimusiu talentu.

Knygų iliustratorė

Dar viena šios dailininkės darbų sritis – knygų iliustracijos. Teresė savo piešiniais puošia žygaitiškių literatų knygas. Ji puikiai iliustravo Reginos Bliūdžiuvienės  knygas: ,,Rūkainėlis ir miglų mergelė Jielimutė“, „Daržo pasaka“, „Pasakos vaikšto kaip žmonės“, „Mitų ir sapnų šalis“. Vaizdingu piešiniu Teresė pagyvino Ramunės Juciūtės-Ordo knygos „Kas širdy netilpo“ viršelį ir nuotaikingai palydėjo po vaikystės pasaulį jos eilėraščių knygą „Ant motulės kelių“. Teresė piešiniais papasakojo ir apie savo vaikystę. 2017 metais ji išleido knygą „Su vaivorykšte rankose“. Taip talentinga moteris atsivėrė ne tik Žygaičiams, bet ir visai Lietuvai. Be šios paprastos liaudies menininkės Žygaičių kraštas netektų dalies savo kultūros. O, kiek daug tikrų talentų švyti paribiuose!

Gaivus meno šaltinėlis

Gaivus meno šaltinėlis – medikė ir dailininkė Teresė – yra tikras Žygaičių krašto lobynas. Jos piešiniai, atsiminimai, išsaugotos unikalios nuotraukos lyg vaivorykštė apglėbia dabartį ir išaugo praeitį. Kaip tikina literatė Regina Bliūdžiuvienė, „turėdami Teresę, esame turtingi, pasijuntame gražesni, kūrybingesni, išsaugome dabartinės ir praėjusios kartos ryšius“.