Dra­bu­žiai – iš­skir­ti­niai

Apie šią mez­gyk­lė­lę ma­žai ži­no­jo­me ir mes. Kol ne­pa­kal­bi­no­me jos sa­vi­nin­kės, Rie­ta­vo se­niū­ni­jos mo­te­rų klu­bo pir­mi­nin­kės Pal­mi­ros Mi­ka­laus­kie­nės. Sve­tin­gai mus pa­si­ti­ku­si mez­gė­ja ma­lo­niai pa­kvie­tė už­suk­ti į sa­vo jau­kų kam­pe­lį, ku­ria­me mo­te­ris plu­ša ap­sup­ta pa­čių spal­vin­giau­sių siū­lų ri­čių, jau baig­tų megz­ti ir sa­vo pir­kė­jo lau­kian­čių vil­no­nių, li­ni­nių ar med­vil­ni­nių dra­bu­žių bei mez­gi­mo ma­ši­nų gaus­mo. Ir klys­ta ma­nan­tie­ji, kad šiuo­lai­ki­nių mez­gė­jų dar­bas – pa­pras­tas. Esą vi­są juo­dą dar­bą už jas at­lie­ka į pa­gal­bą pa­si­tel­kia­ma tech­ni­ka. Tik pri­sė­dai – ir mez­gi­nys kaip­mat baig­tas... O iš tie­sų ma­ši­no­mis čia tik siū­lės ap­mė­to­mos. Vi­sa ki­ta ten­ka darbš­čioms mez­gė­jų ran­koms. Rei­kia ir apy­kak­les ap­siū­ti, ir iš­siu­vi­nė­ti. Kiek­vie­nas dra­bu­žė­lis, kiek­vie­nas nie­ku­tis mez­gė­jos ran­kų nu­čiu­pi­nė­tas, su­šil­dy­tas. Vie­ne­ti­nis ir iš­skir­ti­nis.

Mez­gyk­lė­lė – po aki­mis, ta­čiau ži­no re­tas

O ga­mi­nių mez­gyk­lė­lė­je – daug. Čia ga­li­ma ras­ti vis­ko, kaip pa­ti Pal­mi­ra sa­ko, nuo ko­ji­nių iki ke­pu­rių. Rei­kia krai­čio nau­ja­gi­miui – ne bė­da. Rei­kia su­kne­lės pa­si­puoš­ti į šven­tę ar jau­kaus už­mes­tu­ko vis žvar­bė­jan­tį ru­de­nį – ir­gi ra­si­te. O gal jau dai­ro­tės pal­to? Rie­ta­viš­kė sa­ko apie vi­sus pa­gal­vo­jan­ti. Mo­te­ris do­mi­si ma­do­mis ir dra­bu­žiams paieš­kan­ti to­kio su­kir­pi­mo, ku­ris pa­tik­tų net jau­ni­mui. Ir aky­se re­gė­ję ne­bu­vo­me megz­to spor­ti­nio kos­tiu­mo... Skam­ba neįp­ras­tai? Bet at­ro­do iš­ties puoš­niai. Ar­gi Rie­ta­vas to­kia mez­gė­ja ne­ga­li gir­tis? Ta­čiau tur­būt tik re­tas rie­ta­viš­kis ži­no, kad vi­sas šias gro­žy­bes ga­li įsi­gy­ti sa­va­me mies­te. Nie­kur ne­rei­kia va­žiuo­ti. Darbš­čia­ran­kė sa­ko kar­tais jau­čian­ti nuo­skau­dą, kad jos ga­mi­niai ne vi­sa­da įver­ti­na­mi. An­tai My­ko­li­nių šven­tei juk bu­vo li­ni­nių mai­še­lių su žir­gų ap­li­ka­ci­jo­mis pri­siu­vu­si. Ma­nė, kad gal ir val­džia su­si­do­mės – juk to­kie pui­kiai tik­tų dė­ti rep­re­zen­ta­ci­nes do­va­nas. O ir ko­kia do­va­na bū­tų – pa­čių rie­ta­viš­kių ga­min­ta. Bet dė­me­sio ne­su­lau­kė. Ir vie­ti­niai pre­ky­bos cent­rai jos pre­kių bai­do­si – esą tuo­met žmo­nės ne­be­pirks pi­ges­nių, ki­niš­kų. Be to, ten­ka kon­ku­ruo­ti ir su pre­kė­mis, ak­ty­viai rek­la­muo­ja­mo­mis in­ter­ne­to pla­ty­bė­se. Pir­kė­jus daž­nai su­vi­lio­ja šių kai­na. Nors to­kį ke­lis­kart iš­skalbk – ir jis jau ne­be toks, kaip pirk­tas. Pab­lu­kęs, iš­si­tam­pęs. Megz­to dra­bu­žio kai­na ne kiek di­des­nė. O ir ne­šio­ti jį ga­lė­si­te tiek, kad net at­si­bos – Pal­mi­ros mez­gi­niai yra il­ga­lai­kiai. Net ir pa­bo­dus mo­te­ris siū­lo išei­tį: „At­neš­ki­te, „pa­tur­bin­sim“. Esą kar­tais už­ten­ka pa­keis­ti ma­žy­tę de­ta­lę, pri­dė­ti mez­gi­nu­ką, pri­tai­ky­ti ap­li­ka­ci­ją – ir jis aky­se pa­si­kei­čia. Į mez­gyk­lė­lė ver­ta už­suk­ti ir tiems, kas, kaip da­bar la­bai ak­tua­lu, yra su­si­rū­pi­nęs var­to­ti at­sa­kin­gai. Rie­ta­viš­kė siū­lo iš užuo­lai­dų pa­siū­tų per­ma­to­mų mai­še­lių. Vie­toj plast­ma­si­nių. Dėk į to­kius rie­šu­tus, sėk­las, ki­tus smul­kius pir­ki­nius ir var­go ne­ma­tyk, o kar­tu ir gam­tą sau­gok.

Mez­gė­jos gys­le­lę pa­vel­dė­jo iš ma­mos

Jau tris­de­šimt me­tų mez­gė­ja dir­ban­ti Pal­mi­ra pa­se­kė ma­mos pė­do­mis, ku­ri dir­bo mez­gė­ja tuo­me­ti­nė­je liau­dies kū­ry­bos ga­mi­nių įmo­nė­je „Mi­ni­ja“. Pas­kui ją at­se­kė ir duk­ra. Ir čia dir­bo il­gai, kol įmo­nė iši­ro. Bet se­nie­ji klien­tai, pa­mė­gę Pal­mi­ros dar­bą, ją su­si­ras­da­vo ir po to, kai mo­te­ris ėmė dirb­ti na­mie. Ir pa­ti Pal­mi­ra nė­ra it tas bat­siu­vys – be ba­tų. Mo­te­ris ne­šio­ja tik sa­vo pa­čios pa­ga­min­tus dra­bu­žius. Juo­kau­ja, kad, pa­no­rė­ju­si, įma­ny­tų ir pėd­kel­nes nu­si­megz­ti. Nes da­bar tik jas ir apa­ti­nį tri­ko­ta­žą be­lie­ka pirk­ti. Vi­sa ki­ta sa­vo­mis ran­ko­mis pa­si­ga­mi­na. Mo­ters duk­ra Bri­gi­ta, dar lan­ky­da­ma mo­kyk­lą, taip pat ma­mos megz­tus ap­da­rus ne­šio­da­vo. Net­gi no­sį ries­da­vo – ne kiek­vie­na ma­ma to­kiais su­ge­bė­ji­mais ap­do­va­no­ta. Neat­si­li­ko nuo ma­mos ir ji pa­ti – įgi­jo siu­vė­jos spe­cia­ly­bę. Bro­lis Mant­vy­das stu­di­juo­ja ma­dos di­zai­ną. Jis pa­si­rū­pi­no su­kur­ti ma­mai mez­gyk­lė­lės „PO Gi­ja“ pre­kės ženk­lą.

Va­do­vau­ja ir mo­te­rų klu­bui

Tei­sin­gai žmo­nės sa­ko: kuo dau­giau da­rai, tuo dau­giau ir spė­ji. Veik­li mez­gė­ja ne tik įgy­ven­di­no sa­vo sva­jo­nę at­si­da­ry­ti sa­vo mez­gyk­lė­lę, bet dar ir su­bū­rė mo­te­ris į Rie­ta­vo se­niū­ni­jos mo­te­rų klu­bą. Jis įkur­tas 2012-ai­siais. Da­bar klu­bas vie­ni­ja de­vy­nias na­res. Vie­ną jų, Oną Ei­ni­kie­nę, su­ti­ko­me mez­gyk­lė­lė­je. Pa­si­ro­do, mo­te­rys vie­nu me­tu net bu­vo bend­ra­dar­bės – Ona tal­kin­da­vo Pal­mi­rai mez­gyk­lo­je. Bet iš­si­lai­ky­ti iš šio ama­to – itin su­dė­tin­ga. To­dėl mėgs­ta­mą dar­bą skau­dan­čia šir­di­mi jai te­ko pa­lik­ti. Ona – Pal­mi­ros mo­ki­nė, šio ama­to iš­mo­ku­si per vie­nus iš klu­bo reng­tų kur­sų. Ta­da taip su­si­ža­vė­ju­si mez­gi­mo stak­lė­mis, kad, pa­de­da­ma mo­ky­to­jos, ne­tru­kus pa­ti ėmė uo­liai megz­ti. Ir nors da­bar iš to duo­nos ne­pel­no, klu­bo veik­lo­je da­ly­vau­ja ak­ty­viai. Ir ko tik ga­bios mo­te­rys ne­vei­kia: mez­ga, au­džia, pi­na krep­šius, siu­va pri­juos­tes, da­ro šiau­di­nu­kus, ku­ria pa­veiks­lus iš sėk­lų, ki­tų gam­tos gė­ry­bių, odos, skiau­ti­nių, juos pri­sta­to pa­ro­do­se. Yra čia ir ke­ra­mi­kių, ir žo­li­nin­kių, ir siu­vė­jų, ir ki­tų ga­bu­mų tu­rin­čių mo­te­rų. Jos ir mo­ko vie­na ki­tą, o per edu­ka­ci­nius pro­jek­tus ama­tų pa­si­mo­ky­ti kvie­čia ir ap­lin­ki­nius. Kaip sa­kė klu­bui va­do­vau­jan­ti Pal­mi­ra, tik gai­la, kad ma­žai pa­ra­mos iš Sa­vi­val­dy­bės at­sto­vų su­lau­kia. Klu­bas net ne­tu­ri sa­vo pa­tal­pų. Pra­šė me­ro pa­gal­bos jas ski­riant, bet at­sa­ky­mas bu­vęs vie­nas – pa­tal­pų mo­te­rims rink­tis Sa­vi­val­dy­bė ne­tu­ri. Tad da­bar klu­bo mo­te­rys kar­tą ar net du per sa­vai­tę ren­ka­si mez­gyk­lė­lė­je „PO Gi­ja“. Ir ki­ta pa­ska­ta, pa­sak mo­ters, joms vi­sa­da pra­vers­tų. An­tai ne­se­niai su­ži­no­ju­sios, kad klu­bas ga­li teik­ti pro­jek­tus pa­ra­mai gau­ti... Esą nie­kas ne­pa­si­rū­pi­na to­kius da­ly­kus pa­vie­šin­ti. No­rė­tų, kad pa­ti Sa­vi­val­dy­bė dau­giau in­for­ma­ci­jos apie klu­bo veik­lą bei ga­bius vie­ti­nius ama­ti­nin­kus skleis­tų. No­ro steng­tis, ro­dy­tis, ei­ti į prie­kį yra, tik kad daž­nai pri­trūks­ta tos glo­bo­jan­čios ran­kos.