Janina Krulikauskienė šiuose stovuose nuo ankstyvos jaunystės. Per tuos metus ji tiek visko priaudusi, kad užtektų kelioms parodoms surengti. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.

Au­di­mas at­ėjęs iš gi­lios se­no­vės, šio, daž­niau­sia mo­te­rų, ama­to pra­džia sie­kia ant­rą­jį am­žių. Mer­gi­nos aus­da­vo sa­vo krai­čiui, o iš­te­kė­ju­sios – šei­my­nai, na­mams. Daug vė­liau at­si­ra­do au­di­mo ma­nu­fak­tū­rų, jos pa­pli­to ir Eu­ro­po­je. 1785 me­tais iš­ra­dus me­cha­ni­nes au­di­mo stak­les, na­mu­di­nį ir ama­ti­nin­kiš­ką­jį au­di­mą pra­dė­jo stelb­ti teks­ti­lės pra­mo­nė.
Na­muo­se ran­ko­mis aus­ti rank­šluosčiai, lo­va­tie­sės ta­po ne­be­ma­din­gi, gu­lė į spin­tas, o daž­nos stak­lės ta­po pra­ku­ra. Bet pa­tys stip­riau­sie­ji iš­li­ko iš­ti­ki­mi šiam po­mė­giui, jais ir jų dar­bu šian­dien di­džiuo­ja­mės. Kam­ba­rį duk­ros Vio­le­tos šei­mos na­me Pir­ma­ja­me Aly­tu­je Ja­ni­na Kru­li­kaus­kie­nė nu­klo­ju­si ir ką tik iš stak­lių, jos sto­vais va­di­na­mų, iš­im­tais au­di­niais. Re­tas vaiz­di­nys šian­dien ma­ty­ti mo­te­rį prie stak­lių, ir ne bet ko­kių, o is­to­ri­nių, ku­rio­mis dar jos pro­mo­čiu­tė au­dė.
Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.

Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.

Au­džia au­di­nį lie­me­nei prie tau­ti­nio kos­tiu­mo

„Kai kar­tą vie­no­je pa­ro­do­je sa­vo aus­tą pa­rink­ti­nę lo­va­tie­sę nu­ne­šiau, iš­gir­dau kal­bant, kad tai fab­ri­ko dar­bo. Tur­būt pa­skai­tė, kad taip kruopš­čiai ran­ko­mis na­mų są­ly­go­mis ne­įma­no­ma iš­aus­ti. Man tai ir sa­vo­tiš­ka pa­gy­ra“, – sa­ko Ja­ni­na.

Jai pui­kiai se­ka­si įaus­ti teks­tus, au­di­ny­je įrė­min­ti is­to­ri­nes da­tas. Il­go­kai mąs­tė, kol iš­mąs­tė, kaip iš­ryš­kin­ti rai­des. Kai joms ski­ria­mi tik atau­dai, ku­rie iš šil­ko siū­lų, – teks­tas la­bai gra­žiai iš­ryš­kė­ja, ma­to­si kiek­vie­nos rai­dės kon­tū­rai, o met­me­nys, ku­rie med­vil­ni­niai ir ne to­kie iš­vaiz­dūs, – pa­sle­pia­mi.

„To­kiam vaiz­dui iš­gau­ti daug pa­stan­gų rei­kia, be juod­raš­čio šva­raš­čio ne­pa­da­rai. Iš­si­au­di juod­raš­tį ir pa­ma­tai klai­das, ku­rių šva­raš­ty­je sten­gie­si iš­veng­ti. Juod­raš­tis vė­liau ga­li pa­si­tar­nau­ti ki­tam raš­tui ar bū­ti pa­nau­do­tas ki­tai pa­skir­čiai. Kai no­ri iš­aus­ti tai, kas ne­tu­ri pa­vyz­džio ir iš nie­kur jo ne­pa­im­si, pa­tir­ties tu­rė­da­mas su­gal­vo­ji iš­ei­tį“, – pa­sa­ko­ja Ja­ni­na.

Anks­čiau ji su tė­vais gy­ve­no Buc­kū­nuo­se. Ma­ma au­dė, te­ta siu­vi­nė­jo, anuo­met vi­sos mo­te­rys rank­dar­biau­ti mo­kė­jo. Prie to lin­ko ir Ja­ni­na. Šian­dien su­lau­ku­si sen­jo­riš­ko am­žiaus ji sė­di sto­vuo­se ir ti­ki­na, kad vi­si iš­aus­ti ga­mi­niai jai yra bran­gūs. Ypač sau­go ta­ke­lius, ku­riuo­se įam­žin­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės sim­bo­liai ir is­to­ri­nės da­tos. Ji pa­gar­biai iš­sau­go­ju­si ma­mos ta­ke­lį, ku­rį ši iš­au­dė 1925 me­tais.

Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.

Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.

„Man ma­lo­nu dirb­ti, tuo­met ra­mi, svei­ka bū­nu ir ma­lo­nu­mas di­de­lis“, – tvir­ti­na.

Siū­lai dar so­vie­ti­niai, da­bar to­kių nė­ra. Anks­čiau mo­te­rys pir­ko po 5–10 ki­log­ra­mų ir kau­pė siū­lus at­sar­gai, kaip sa­ky­da­vo – eko­no­mi­jai. Spal­vos jų ne­iš­blu­ko, bliz­gė­ji­mas taip pat.

Šian­dien Ja­ni­nos sto­vuo­se – au­di­nys lie­me­nėms prie tau­ti­nio kos­tiu­mo. Už­si­me­tė per 20 met­rų, pas­kui įrie­tė į stak­les, šis dar­bas be­ne at­sa­kin­giau­sias, iš to­kio kie­kio ne­ma­žai lie­me­nių bus.

Mo­te­ris sa­ko, kad iš­aus­ti tau­ti­nio au­di­nio pri­va­lė­jo. Mat Pi­va­šiū­nuo­se per Žo­li­nę ji su ki­to­mis mo­te­ri­mis ei­na ei­se­no­je ge­rą ki­lo­met­rą, nuo Kry­žiaus iki baž­ny­čios. Pir­mo­jo Aly­taus pa­ra­pi­ja – pir­mo­ji pa­gal rai­dy­ną Kai­šia­do­rių pa­ra­pi­jo­je. La­bai ne­si­žiū­ri, kai pir­mie­ji ei­na bet kaip ap­si­ren­gę.

Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.

Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.

Už darbš­tu­mą, kū­ry­bin­gu­mą ga­vu­si ir pa­dė­kų

Ja­ni­na mėgs­ta ben­drau­ti, yra ak­ty­vi, pi­lie­tiš­ka, gie­da Pir­mo­jo Aly­taus baž­ny­čios cho­re, įsi­trau­ku­si į Gy­vo­jo ro­ži­nio mal­dą. Ir duk­ra Vio­le­ta ją ra­gi­na ne­už­si­da­ry­ti kam­ba­ry­je, ak­ty­viai bū­ti.

„Kar­tais vie­nas ki­tas pa­žįs­ta­mas ste­bi­si, kiek daug aš žmo­nių pa­žįs­tu. Jei po dar­bo tik į na­mus sku­bė­si, ne­ben­drau­si, ne­su­sto­si pa­si­kal­bė­ti, nie­kur ne­vaikš­čio­si, tai ir bū­si vie­ni­šas“, – įsi­ti­ki­nu­si mo­te­ris.

Aus­da­ma ji iš tie­sų daug pri­si­mankš­ti­na, ypač kai stak­lė­se už­mes­ti pa­rink­čiai. Jie au­džia­mi su len­ta, ku­ri met­me­nis kil­no­ja, tad ten­ka sto­tis – sės­tis. Ki­tos au­dė­jos, kad toks spor­ta­vi­mas ne­iš­var­gin­tų, pa­si­kvie­čia pa­gal­bi­nin­ką len­tai var­ty­ti, Ja­ni­na su­ge­ba ir vie­na tą pa­da­ry­ti.

Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.

Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.

Jos stak­lėms jau la­bai daug me­tų: ąžuo­li­nės, da­žy­tos tam­siai mė­ly­nos spal­vos da­žais, tru­pu­tį vis pa­re­mon­tuo­ja­mos, vie­na ki­ta de­ta­le pa­pil­do­mos. Net jo­mis au­du­si Ja­ni­nos mo­čiu­tė ne­ži­no­jo, kiek me­tų šiems sto­vams.

Prieš ke­lio­li­ka me­tų Per­šė­ki­nin­kų te­le­vi­zi­jos įkū­rė­jas Vla­das Kruš­na apie Ja­ni­nos ge­bė­ji­mus aus­ti su­su­ko do­ku­men­ti­nį fil­mą. J.Kru­li­kaus­kie­nę už darbš­tu­mą, kū­ry­biš­ku­mą, at­si­da­vi­mą įvai­rioms gro­žio idė­joms Liau­dies me­nų cen­tro mu­zie­jus ap­do­va­no­jęs pa­dė­ka.

Ja­ni­na pa­si­džiau­gia ir ke­tu­riais sa­vo vai­kais, duk­ra ir tri­mis sū­nu­mis, ku­rie vi­si gy­ve­na Lie­tu­vo­je ir yra ge­ri ne tik jai, bet ir sve­ti­miems, vi­si gra­žiai su­ta­ria, ma­mą lan­ko, dir­ba ir pa­šal­pų ne­pra­šo.

Nors Ja­ni­nos gy­ve­ni­mas, kaip pa­ti tei­gia, yra ban­guo­tas, ji tvir­ta, ge­rai ma­mos jau­nys­tė­je au­gin­ta ir auk­lė­ta iš­li­ko to­kia iki sen­jo­rys­tės.

„Jei tik kas pa­gei­dau­tų ma­no dar­bų, pa­da­ry­čiau ir pa­do­va­no­čiau“, – sa­ko mo­te­ris mus iš­ly­dė­da­ma.

 

Aldona KUDZIENĖ