Jei stambusis konservuotas pašaras bus geros kokybės, galvijai gaus reikiamą kiekį baltymų, angliavandenių, vitaminų, mineralų ir kitų medžiagų, reikalingų jų fiziologiniams poreikiams patenkinti.

Pastaraisiais metais galvijų augintojai visame pasaulyje patiria nemažai ekonominių nuostolių dėl galvijų sveikatingumo. Suprantama, tai susiję su teikiama produkcija ir reprodukcinėmis funkcijomis, kurioms didelės įtakos turi pašarų kokybė. Lietuvos sąlygos yra palankios mikromicetams augti, todėl maisto produktai ir pašarai gali būti užteršti. Siekiant apsaugoti gyvulius nuo mikotoksikozių, ypač svarbu laikytis siloso ruošimo technologijų, nenaudoti pašarų gamybai žaliavų, apkrėstų mikromicetais.

Kokybiški pašarai

Gyvulininkystės ūkiuose svarbiausias prioritetas – kokybiški savos gamybos pašarai. Jų kiekis ir kokybė ūkyje priklauso nuo žaliavų būklės ir turimos pašarų ruošimo technikos. Norint pagaminti geros kokybės ir ilgiai vertės neprarandantį konservuotą pašarą, reikia atkreipti dėmesį į daugybę faktorių, laikytis konservuotų pašarų ruošimo taisyklių.

Jei stambusis konservuotas pašaras bus geros kokybės, galvijai gaus reikiamą kiekį baltymų, angliavandenių, vitaminų, mineralų ir kitų medžiagų, reikalingų jų fiziologiniams poreikiams patenkinti.

Pagrindinis galvijų stambusis pašaras Lietuvoje yra žolės ir kukurūzų silosas. Silosas – tai anaerobinėmis (be deguonies) sąlygomis fermentuoti žali augalai, kai, veikiant mikroorganizmams, augaluose esantis cukrus skyla į organines rūgštis. Iš jų svarbiausia yra pieno rūgštis. Silosas gali būti gaminamas ne tik iš žolių, bet ir iš kitų žaliųjų augalų – kukurūzų, varpinių ir (arba) grūdinių kultūrų ir kt.

Siloso higieninė sanitarinė kokybė priklauso nuo jame esančių mikroorganizmų. Siloso mikroflorą galima padalyti į dvi grupes: pageidaujamą ir nepageidaujamą. Pirmajai grupei priskiriamos pieno rūgšties bakterijos, antrajai – klostridijos ir enterobakterijos, mielės, mikroskopiniai grybai ir Listeria spp. Daugelis šių organizmų ne tik mažina siloso maistinę vertę, bet ir turi įtakos gyvūno sveikatai ir(arba) pieno kokybei.

Pienarūgštės bakterijos

Pienarūgštės bakterijos priklauso epifitiniams mikroorganizmams. Aptinkamos ant žemesnių augalų dalių. Jos gali būti skirstomos į obligatines heterofermentines, fakultatyvines heterofermentines arba obligatines homofermentines. Obligatinėms heterofermentinėms priskiriamos L. brevis, L. buchneri ir Leuconostoc mesenteroides, kurios fermentuoja heksozes į pieno rūgštį, acto rūgštį arba etanolį ir CO . Fakultatyvinėms heterofermentinėms priskiriamos Lactobacillus plantarum, L. pentosus, Pediococcus acidilactici, P. pentosaceus ir Enterococcus faecium, taip pat gaminančios pieno rūgštį iš heksozės. Obligatinėms homofermentinėms priskiriamos Pediococcus damnosus ir Lactobacillus ruminis, gaminančios 85 proc. pieno rūgšties iš heksozės (tirpios gliukozės).

Enterobakterijos

Enterobakterijos yra fakultatyviniai anaerobiniai organizmai. Dažniausiai silose yra ne patogeninės jų padermės. Tai nepageidaujama siloso mikroflora. Dėl savo sacharolitinių ir proteolitinių savybių enterobakterijos konkuruoja su pienarūgštėmis bakterijomis. Taip nutinka fermentacijos pradžioje.

Bacilų bakterijos

Bacillus spp. yra lazdelės, formuojančios endosporas. Nuo klostridijų jos skiriasi tuo, jog geba augti aerobinėmis sąlygomis. Fakultatyvi anaerobinė bacila gali fermentuoti įvairius angliavandenius ir išskirti etanolį, glicerolį. Bacillus cereus, B. lentus, B. firmus, B. sphaericus, B. licheniformis ir B. Polymyxa fermetacijos fazėje atlieka tik antraeilį vaidmenį, todėl sugadinti silosą gali tik dauginantis mikroskopiniams grybams.

Listerijos

Listeria monocytogenes yra patogeninė fakultatyvinė anaerobinė bakterija, kenkianti karvėms, avims ir ožkoms. Kai karvių imunitetas nusilpęs, dažniausiai įtariama listeriozė. Padidėję susirgimai listerioze siejami su didelių siloso rulonų naudojimu: kai silosas yra nepakankamai suspaustas (ne tankus), mažėja jo fermentacija bei pH vertė. Tai netaisyklingas siloso laikymas. Bakterijos sėkmingai dauginasi ir auga, kai pH yra 3,2 ir 4,2. Toks pašaras, pvz., karvėms, sukelia savaiminius abortus, centrinės nervų sistemos ligas, karvės gali ir nugaišti.

Klostridijos

Klostridijos yra anaerobinis mikroorganizmas, formuojantis endosporas. Daugelis iš jų gali fermentuoti angliavandenius ir baltymus. To rezultatas – sumažėjusi maistinė siloso vertė. Kaip ir enterobakterijos, jos gamina biogeninius aminus, kurie sukelia keletą problemų. Klostridijų gali būti išmatose, todėl jos gali užkrėsti pieną.

Išskiriamos dvi klostridijų grupės: sacharolitinės (Clostridium butyricum, Cl. tyrobutyricum) ir proteolitinės (Cl. bifermentants, Cl. sporogenes, Cl. perfringens). Pirmos grupės klostridijos skaido pieno rūgštį į sviesto rūgštį, tokiu būdu didindamos siloso pH. Tuo tarpu antroji grupė skaido amino rūgštis į sviesto rūgštį ir acto rūgštį, aminus, CO ir NH , taip pat didindama pH.

Klostridijos galvijams yra pavojingos. Jos gali sukelti infekcinį nekrotinį hepatitą (INH), piktybinę edemą, stabligę, botulizmą, „juodą koją“ (tai klostridijų sukelta liga, kai pažeidžiami galinių kojų raumenys).

Mikroskopiniai grybai

Mikroskopiniai grybai yra grupė organizmų, kurių yra visur ir kurie egzistuoja kaip saprofitai arba ant augalų. Dažniausiai pašaruose aptinkami Fusarium, Alternaria, Penicillium ir Aspergillus genčių mikroskopiniai grybai, išskiriantys mikotoksinus.

Mikotoksinai

Mikotoksinai – tai antriniai mikroskopinių grybų metabolitai, kuriuos išskiria mikroskopiniai grybai, reaguodami į augalų junginius (dikumarolį) ar pakitusias aplinkos sąlygas. Mikotoksinai gali padidinti susirgimų skaičių ir sumažinti produkcijos efektyvumą. Bendrasis kai kurių mikotoksinų poveikis:

  • pašaro įsisavinimo sumažėjimas,
  • maistinių medžiagų absorbcijos ir metabolizmo sumažėjimas,
  • virškinimo sutrikimai, įskaitant hemoragiją ir nekrozę,
  • audinių ir organų pakenkimas,
  • galūnių gangrenavimas,
  • endokrininės sistemos sutrikimai,
  • reprodukciniai sutrikimai, embrionų žūtis, abortai,
  • nervų sistemos sutrikimai, drebulys, nekoordinuoti judesiai,
  • imuninės sistemos nusilpimas,
  • gaišimas.

Visame pasaulyje kukurūzų siloso užkrėstumas mikromicetais didėja. Galvijų laikytojams tai atneša nemažų ekonominių nuostolių. Vis dažniau pasireiškia galvijų susirgimai, sukelti mikromicetų, dar vadinamų mikotoksikozėmis. Mikotoksinai yra imunotoksiški, pasižymintys kancerogeniniu, reprodukciją ir endokrininę sistemą trikdančiu veikimu. Lietuvos sąlygos yra palankios mikromicetams augti, todėl maisto produktai ir pašarai gali būti jai užteršti.

Norint apsaugoti gyvulius nuo mikotoksikozių, ypač svarbu laikytis siloso ruošimo technologijų, nenaudoti pašarų gamybai žaliavų, apkrėstų mikromicetais.

 

Remigijus Lapinskas

 Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos gyvulininkystės specialistas

www.agroakademija.lt