Jau 34-ąjį kartą Irena Vikšrienė švenčia Mokytojo dieną.

Jau 34-ąjį kartą Pandėlio (Rokiškio r.) gimnazijos pradinių klasių mokytoja Irena Veikšrienė švenčia savo profesinę šventę. Artėjanti Mokytojų diena – puiki proga ne tik pakalbėti apie mėgstamą darbą, bet ir prisiminti šauniausius savo mokytojus bei kolegas.

Mokytoja draugė

I.Veikšrienė šiemet ugdo trečiokėlius ir džiaugiasi, kad dirba beveik visu etatu. Kad ir kokie būtų nauji reikalavimai mokytojams – svarbiausia pradinių klasių pedagogo pareiga nesikeičia: kiekvieną pirmąkart mokyklos slenkstį peržengusį pyplį išmokyti ne tik sklandžiai skaityti, rašyti, skaičiuoti, rišliai kalbėti, bet ir skatinti siekti kuo geresnių asmeninių rezultatų, kurti palankią ugdymosi aplinką.

„Stengiuosi kuo geriau pažinti kiekvieną vaiką. Kartos keičiasi, šiuolaikiniai vaikai labai skiriasi nuo savo tėvų, kuriuos aš irgi mokiau. Maniškiai trečiokai įvaldę informacines technologijas, turi daugiau žinių, yra drąsesni, smalsesni, jų gyvenimo tempas greitesnis, protas guvesnis. Manau, ne vaikams reikia taikytis prie mokytojo, o mokytojas turi keistis, tobulėti. Man puikiai sekasi prisitaikyti. Baigiau daug visokių kursų, išmokau dirbti kompiuteriu, su multimedijomis, su interaktyvia lenta. Taip vaikams daug įdomiau, nei paprastoje lentoje rašyti kreida. Leidžiu, kad kartais jie mane pamokytų – jiems patinka, kad mokytoja ko nors nežino, o jie gali padėti. Man patinka iššūkiai“, – darbo ypatumus atskleidžia pedagogė.

Mokytojai skauda širdį dėl moksleivių turtinės nelygybės. Bene pusė jų – iš socialiai remtinų šeimų, jiems reikia daugiau dėmesio, psichologinės pagalbos.

„Kartais vaikas sėdi pamokoje, o jam akys merkiasi – nemiegojęs, alkanas. Yra tokių, kurie globojami tik giminių ar senelių, iš tėvų atimta globos teisė. Pasitaiko ir labai išlepintų vienturčių vaikų, kuriems viskas leidžiama, jie sunkiau suvaldomi, tačiau su visais randu bendrą kalbą. Ir visų tėvelius pažįstu asmeniškai. Stengiuosi būti jiems mokytoja draugė. Kai buvau jaunesnė, vaikai kreipdamiesi į mane dažnai apsirikę pavadindavo mama, o dabar jiems kartais išsprūsta: „Močiute“. Nors dar neturiu savo anūkų, laikas lekia nepastebimai“, – atsidūsta ilgametė pedagogė.

Panemunio pagrindinė mokykla buvo įsikūrusi dvaro rūmuose. Asmeninio archyvo nuotr.

Panemunio pagrindinė mokykla buvo įsikūrusi dvaro rūmuose. Asmeninio archyvo nuotr.

Žaisdavo mokyklą

Kiekvienas iš mūsų visą gyvenimą prisimename mokytojus, kuriems esame dėkingi ne tik už suteiktas žinias, bet ir už žmogiškumą, supratimą, palaikymą. I.Veikšrienė svarbiausiu savo mokytoju vadina Mingailą Rastenį, kuris jai dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Juodupės vidurinėje (dabar gimnazija).

„Mingaila Rastenis yra mano nuostabiausias, mylimiausias mokytojas. Jis mane paskatino mokytis Vilniuje jaunųjų filologų mokykloje. Sekdama jo pavyzdžiu, pasirinkau mokytojos profesiją. Tada jis buvo jaunas, ne ką vyresnis už savo mokinius, todėl mus puikiai suprato, mokėdavo duoti patarimų be jokių barimų, skatino kūrybiškumą, pats kurdavo eiles. Visi mokiniai jį mėgo“, – prisimena Irena.

Pedagogė juokauja, kad mokytojos darbas ją pradėjo traukti dar vaikystėje. „Susisodindavau kaimo vaikus ir žaisdavome mokyklą – padėdavau jiems ruošti namų darbus. Mažiai mane jau tada vadino mokytoja. Ir dabar tebevadina, kai susitinkame gimtinėje. Augau nuostabioje vietoje – Alksnių kaime, šalia Ilzenbergo dvaro, netoli piliakalnio. Čia gyveno mano tėveliai Elena ir Rimantas Skruodžiai, o netoliese, ant Ilgio ežero kranto, – seneliai Eleonora ir Kazys Pranckūnai. Iki septynerių metų pas juos gyvenau, o iki dešimtos klasės, kol buvo gyvi, kasdien juos lankydavau. Jie laikėsi senovinio gyvenimo būdo: lankė bažnyčią, močiutė namuose kepdavo duoną, ausdavo. Mes, vaikai, skanaudavome karštą pagranduką su naminiu sviestu. Senelis buvo žvejys. Anksti keldavausi ir plaukdavau su juo į ežerą, padėdavau irkluoti valtį. Senelis pagaudavo lynų, lydekų, kurias laikydavo gyvas ežere metaliniame tinklelyje – juk šaldytuvų tada nebuvo. O pavasariais mes, vaikai, bulvių krepšiais gaudydavome žuveles patvinusiame Apvalaso ir Ilgio ežerus jungiančiame upelyje“, – vaikystę prisimena Irena.

Panemunio grožybės

Baigusi Šiaulių pedagoginį institutą (dabar – Šiaulių universitetas), Irena gavo paskyrimą į Panemunio pagrindinę mokyklą. Kaip ir vaikystės namuose, rado ir dvarą, ir piliakalnį, ir vandenį – kaimą juosiantį Nemunėlį. Tad ir žuvies šeimai netrūko – juk Irenos vyras Valdas taip pat užkietėjęs žvejys (Skaistės ežere šiemet jis sugavo savo gyvenimo žuvį – net 8 kg sveriančią lydeką). Jaunai pedagogei trūko darbo patirties, tačiau pakako atkaklumo ir darbštumo.

„Mokykla buvo įsikūrusi didingame Panemunio dvare, kurį supo didelis sodas. Sovietmečiu ji buvo pripažinta šiuolaikiškiausia ir geriausiai vaikams pritaikyta mokykla. Darbo pradžia buvo įdomi, nors nelengva – vedžiau jungtines pamokas pirmokams ir trečiokams, taigi, vienu metu reikėdavo užimti dvi klases. Pačiai teko mokytis – nemokėjau nei žurnalo pildyti, nei pamokų planų rašyti. Man padėjo vyresnės kolegės: Janina Vilemienė, Janina Vilkienė, Palmira Varanauskienė, Paulė Kairiūkštytė“, – pasakoja I.Veikšrienė.

Ji neslepia, kad pirmojoje darbovietėje teko patirti ir kartėlio. Kai buvo įvestos mokytojų kvalifikacinės kategorijos, tarp kolegių prasidėjo konkurencija, pavydas. „Mes, trys mokytojos, nusprendėme apsiginti vyresniojo mokytojo vardą. Vilniuje nesunkiai išlaikę egzaminus, gavome aukštesnę kategoriją. Atsirado kolegių, kurios priekaištavo esą kam jums to reikia, kuo jūs geresnės už mus?.. Nors vėliau jos pačios kėlė kvalifikaciją, liko nemalonių nuoskaudų…“ – mena Irena.

Veda ekskursijas

Dirbdama Panemunyje, I.Veikšrienė vadovavo ir kraštotyrininkų būreliui.

„Panemunio istorija įdomi ir turtinga. Užrašinėjome senų žmonių prisiminimus. Daug žinių pateikė buvęs mokytojas Antanas Martinonis, kuris pats rinko kraštotyrą. Iki šiol vedu ekskursijas po kaimą. Pas mus atvyksta moksleivių, kitų kaimų bendruomenių, piligrimų. Ir savo mokinius skatinau būti gimtojo kaimo gidais, jie pasakodavo apie išskirtines Panemunio vietas“, – pasakoja mokytoja apie įdomią popamokinę veiklą.

Prieš 14 metų šeima iš aštuonbučio persikėlė į namą ant Nemunėlio kranto. Jis buvo nukentėjęs nuo gaisro, tačiau auksarankis Irenos vyras pats padarė remontą. Mokytojos diena pradeda 6 val. ryto maudynėmis upėje: sezoną atidaro gegužę, o baigia vėlų rudenį, kai užšąla Nemunėlis.

Panaikino mokyklą

Panemunyje I.Veikšrienė dirbo 24 metus. Kai kaime sumažėjo vaikų, mokykla buvo panaikinta, dvaras grąžintas teisėtiems savininkams. Deja, ilgus metus jis nebuvo tvarkomas nei restauruojamas. Dabar stūksto apleistas, išplėštas, užgožtas Sosnovskio barščių…

Sunkiausia Veikšrų šeimai buvo Nepriklausomybės pradžioje, kai buvo panaikintas kolūkis. Kaime daug žmonių neteko darbo, tarp jų – Irenos vyras. Šeima augino sūnų ir dukrą, o vaikų darželis buvo panaikintas.

Prisimindama žmones, kurie ją palaikė sunkiausiu metu, Irena mini mamos seserį juodupiškę Oną Bertašienę.

Visą gyvenimą draugauju su savo teta. Ji man – kaip antra mama, daug padėjo man gyvenime. Su teta mudvi turime ilgametę tradiciją nuo jaunystės – vakaro pokalbius: kiekvieną vakarą susiskambiname, pasikalbame apie gyvenimą, darbą, tikėjimą, šeimos santykius, vaikų auklėjimą… Teta išmokė mane pasitenkinti mažu ir džiaugtis paprastais dalykais. Dabar ji jau sulaukė garbingo amžiaus, tačiau iki šiol mudvi nuoširdžiai bendraujame“, – gražų tetos ir dukterėčios giminystės ryšį atskleidžia Irena.

Dirbo su pirmąja mokytoja

Kai Panemunyje nebeliko mokyklos, I. Veikšrienė pradėjo dirbti Pandėlio pradinėje.

„Labiausiai nudžiugau radusi čia vis dar dirbančią savo pirmąją mokytoją Eleną Stankevičienę, kuri mane mokė pirmoje klasėje Onuškio aštuonmetėje. Jaučiausi saugi jos globojama, nors mane geranoriškai sutiko visos mokytojos. Per dešimt darbo metų Pandėlyje galėjau visapusiškai atsiskleisti profesiniu požiūriu. Mokykla kompiuterizuota, čia dirba metodiškai stiprus energingų, jaunų mokytojų kolektyvas: Renata Kiburienė, Ala Krasauskienė, Eglė Glemžienė. Į įvairius projektus jos įtraukia ir mane. Savaitę tobulinausi Rumunijoje, savaitę – Bulgarijoje, dalyvauju „eTwiningo“ projektuose, išsilaikiau vairuotojo teises, pradėjau net šokti ir vaidinti…

Su didžiausiu dėkingumu prisimenu buvusį mūsų mokyklos direktorių Valdį Vaičėną. Tai buvo vadovas, kuriam svarbiausia – žmogiškumas. Kas rytą kiekvienos atėjusios į darbą mokytojos jis paklausdavo: „Kaip jautiesi? Ar viskas gerai?“ Sugebėdavo pasiekti, kad kolektyvas dirbtų nuoširdžiai, mokėdavo sustiprinti mokytojų pasitikėjimą savimi.

Man reikia žmogaus, kuris mane padrąsintų, pastūmėtų, „atvertų akis“. Tokia yra mano draugė ir kolegė – mūsų gimnazijos mokytoja ir psichologė Alia Melvydienė. Mes su ja nuo Panemunio laikų – kartu ir varge, ir džiaugsme. Į savo klasę rytais einu pro Alios kabinetą ir dažnai užsuku pasisveikinti – pasikraunu teigiamos energijos visai darbo dienai“, –nuoširdžiausius savo kolegas vardija I.Veikšrienė.

Neatsisako padėti

Pasak Irenos, artėjant kokiai nors šventei, jos galva prisipildo įvairių minčių, idėjų, scenarijų, kurie jai neduoda ramybės, kol jų nerealizuoja. Vien tam, kad klasėje ir mokykloje būtų jaukiau, šilčiau, smagiau – ir moksleiviams, ir mokytojams, ir tėveliams.

„Mano mama yra auksarankė siuvėja, mezgėja, nėrėja. Iki šiol turiu daug jos rankų darbo drabužių. Onuškio bažnyčios altoriai papuošti puikiais mamos rankų darbo nėriniais. Kasmet ji vąšeliu nuneria linksmų skirtukų knygoms, servetėlių, įdėklų puodeliams, kurie tampa mielomis dovanėlėmis mano auklėtiniams“, – teigia mokytoja.

Savo mokinių, miestelio bei mokyklos bendruomenės mėgstama mokytoja niekada neatsisako padėti rengti šventes, renginius ir pati juose mielai dalyvauja, o vakaronių dalyviai skanauja gardžius Irenos keptus pyragus.

„Jei ką galiu ir moku padaryti – padarau, nors turiu šimtus savo darbų, kuriuos kartais tenka nudirbti ir vėlai naktį. Ne todėl, kad kažkam įtikčiau, bet tiesiog kitaip nemoku“, – atveria širdį pedagogė.